2018 m. spalio 28 d., sekmadienis

#Minimalizmo filosofija


Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).



Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 



Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,
b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,
c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,
d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,
e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,
f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:


„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay

2018 m. spalio 1 d., pirmadienis

#Skvernelis...

Penktadienį nusipirkau žavų papūgos Nimfos jauniklį. Kai paukštukas buvo narve, atėjo tėvai pažindintis su nauju šeimos nariu.
– Kaip jį vadinsi? – paklausė manęs mama.
– Dar nežinau, – atsakiau.
Tuo metu tėtis įdėmiai žiūrėjo į didėles ir išraiškingas paukštuko akis.
– Aš žinau kaip ji vadinsime! – staiga sušuko džiaugsmingai tėtis. – Čia gi Skvernelis!
– Nu jo! Tiksliai! – sutiko mama pripuolusi prie narvo. – Skverni, Skverni!
Nors buvau kategoriškai prieš tokį vardą, bet jam prilipo...

2018 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

#Neįprastos muzikos mylėtojams...

Dirbu neįprastoje aplinkoje, VU Littera knygyne. Virš galvos puikuojasi Antano Kmieliausko freskos, pro langus matau kaip studentai ir dėstytojai skuba į paskaitas... Dar vienas nuostabus dalykas - muzika, kuri skamba knygyne. Parinkti dainas tenka man pačiam. Per 9 mėn. atradau tiek nuostabių atlikėjų, grupių ir dainų. Geriausias mano atradimas - norvegų elektroninės muzikos grupė Röyksopp.  


Išvertus grupės pavadinimą į lietuvių kalbą gausime... hm... pumpotaukšlį (grybų genties pavadinimas :D). Röyksopp vyšnaitė ant torto - dainininkė Susanne Sundfør. Jos neįprastas balsas priverčia šiurpuliukus bėgioti per nugarą. Geriausias grupės ir dainininkės bendradarbiavimo vaisius - daina What Else Is There?


Dar kelios nuostabios dainos...


2018 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

#Misteris Magu...

Darausi kaip misteris Magu...

Vaikštinėju po parduotuvę į žiūriu... akcija... dešrai... „Konservatorių“.
Nu čia dabar... Kas per pavadinimas...

Pasirodo ten tik Krekenavos dešra... Nieko ypatingo.

---

Matau eina į knygyną vyras...
Atrodo kaip benamis... Galvojau, jog ateina žmogus klausti ar turime plastikinių butelių.

Pasirodo ten inteligentiškas ponas... Iš Lietuvos kompozitorių sąjungos...

IŠVADA: Reikia eiti tikrintis regėjimą. :D

O gal prasišviesti galvą.

2018 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti... (2018)




  1. Kai grįžtu į gimtuosius namus, kur esu visada laukiamas...
  2. Kai skaitau įdomią knygą, kuri neleidžia melancholiškam vakarui įsiskverbti į mintis...
  3. Kai prisimeni seną, bet gerą dainą...
  4. Kai kažkas pasako ačiū už tai, kad tiesiog esu...
  5. Kai knygyno lankytojai nuoširdžiai šypsosi pamatę mane...
  6. Kai naktinio lietaus šnabždesys švelniai užliūliuoja...
  7. Kai atsibundu prieš žadintuvo signalą ir suprantu, kad puikiai išsimiegojau...
  8. Kai vairuojant per radiją skamba pažįstama daina ir galiu dainuoti...
  9. Kai penktadienio vakarais su tėvais žiūriu serialą Orphan Black...
  10. Kai idealiai priparkuoju automobilį...
  11. Kai su krikšto dukra šoku iki nukritimo pagal Nicki Minaj dainas(:D)...
  12. Kai pagaliau išverčia į lietuvių kalbą ilgai lauktą knygą...
  13. Kai pasikeičia metų laikas...
  14. Kai ryte neskubėdamas galiu išgerti puodelį mėgstamos arbatos...
  15. Kai perskaitai knygą, kurioje knibžda šimtai genialių minčių...
  16. Kai atsibundi su mintimi, kad tuoj į darbą, o pasirodo liko dar kelios valandos saldaus miego iki žadintuvo signalo...
  17. Kai nusiperku naują knygą ir manęs laukia nuostabios akimirkos keliaujant su popieriaus angelais...
  18. Kai vaikštinėju po naktinį Vilnių...
  19. Kai nauja diena padovanoja saulėtą rytą...
  20. Kai pavyksta sutaupyti pinigų kelionei...

2018 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

#Oranžinė piniginė


Kartą darbe prie kavos aparato radau oranžinę piniginę. Pakėlęs ją iš karto patikrinau turinį, nes norėjau sužinoti kontaktinius duomenis. Puikiai prisimenu, kokia buvo mano pirmoji mintis, kai atidaręs piniginę pamačiau šūsnį banknotų: "Hm... Šie pinigai galėtų išspręsti tiek daug mano finansinių problemų...". Perskaitę pastarąjį sakinį, galite mane veidmainiškai smerkti, bet aš esu ŽMOGUS, kuriam per dieną kylą apie 10 000 minčių. 90% iš jų (o gal net dar daugiau...) - absurdiškos ir kvailos. Tokias norisi kuo greičiau išguiti iš savo galvos...

Po žaibiškai švystelėjusios savanaudiškos minties pasisavinti svetimus pinigus, įsijungė empatija. Savęs paklausiau: "Jeigu pamestum piniginę, tai norėtum ją atgauti, tiesa? Ir su nepakitusiu turiniu, taip?". Po tokių pasvarstymų radau piniginėje tapatybės kortelę. Paaiškėjo, jog pamestas daiktas priklauso iš Vokietijos atvykusiai turistei  - Ninai. Man buvo lengva įsivaizduoti, kokia panika kilo moters galvoje, kai ji suprato, kad pametė piniginę svetimoje šalyje. Su visais dokumentais...

Visagalis facebook'as šioje situacijoje nepadėjo. Ninos paskyra buvo neaktyvi. Tai buvo aišku iš jos sienos, kurioje, melancholiškai stūgavo šiaurys. Nepasidaviau. Parašiau elektroninį laišką Vokietijos ambasadai. Po kelių minučių su manimi susisiekė atsakingas asmuo, kuris pranešė, kad niekas į ambasadą dėl pamestos piniginės nesikreipė. Mane patikino, kad radinys bus priglaustas po ambasados stogu. Tik reikės palaukti kelias dienas.

Mano darbo diena ėjo į pabaigą. Po valandos turėjo prasidėti savaitgalis. Netikėtai knygyne pasirodė žemo ūgio, malonaus veido moteris, kuri paklausė ar knygyne nebuvo rasta piniginė. Pasirodo, kad Nina su savo vyru supanikavo ir konstatavo faktą, kad juos Lietuvoje tiesiog apšvarino. Jie jau kelias valandas buvo policijos komisariate. Viešnia susisiekė su Nina ir jos vyru.

Prieš pat uždarant knygyną, jame pasirodė turistų porelė. Iš jų džiugiai žybsinčių akių supratau, kad tai jie... Turistų veidai tiesiog švytėjo iš laimės, kai iš stalčiaus išėmiau oranžinę piniginę ir padaviau ją Ninai.

Ninos vyras man pasakė: "Tiesą pasakius... mes nesitikėjome rasti piniginę. Gedimino prospekte vyko kažkokia šventė. Manėme, kad mus tiesiog apvogė. Vokietijoje per tokias šventes ilgapirščiai dirba išsijuosę... O dabar... Mes radome piniginę! Ir dar taip greitai, su visais pinigais ir dokumentas... Paliksime Lietuvą su saulėta mintimi, kad čia gyvena tiek daug gerų ir sąžiningų žmonių!".

Tai buvo pats geriausias atlygis už gerą darbą.


Juk aš buvau vienas iš tų... gerų žmonių... :)