#Chruščiovkė

Gyvenu Chruščiovkėje ir tai labai smagu... Kodėl? Pasakoju.

Jeigu kažkas apie mane kalba, tai aš visada viską girdžiu. Ir nesvarbu, kad aš sėdžiu savam kambaryje, o šeimininkė kalbasi telefonu savam. Net kai durys uždarytos - aš vis tiek viską puikiai girdžiu, kas ką veikia už sienos. Aišku, gero šitame reikale yra labai mažai. Gyvenu su brandaus amžiaus žmonėmis ir jie eina miegoti dešimtą valandą vakare. Na, o aš, naktibalda, mėgstu naktinėti. Tad tenka tyliai sėdėti ir vaikščioti ant kojų pirštų. "Popierinių sienų" minusas ir tame, kad kai šeimininkė turi svečiu - susikaupti negalima. O jei remontas... Tai apskritai nieko nepaveiksi. Ausinės nepadeda, net ir ausų kamštukai, ir tie bejėgiai. Tad neduok Dieve, kad sesijos laikas sutaptų su remontu...

Dar vienas pliusas, kad nerenovuotoje Chriuščiovkėje yra geras vedinimas. Gali uždaryti langą, bet vis tiek gaivus oras tave džiugins per plyšius. O kaip smagu, kai vėjuota žiemos dieną mano oranžinės užuolaidos šoka liepsnojantį tango. Aišku, ir šitame reikale nėra jau tiek daug gero. Kai prispaudžia šaltukas, tai man tenka miegoti su vilnonėmis kojinėmis po pūkine kaldra. Tokiais speiguotais rytais aš atsikeliu kaip Sibire. Langas būna visas aprasojęs. Priėjęs prie lango nuvalau rankšluosčiu stiklą ir sutinku naują dieną.

Bet tai nieko. Atvažiavo mano pusseserė ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo sąlygas. Šaltas dušas,  mega super geras vėdinimas... Pasirodo, kad aš gyvenu vos ne 5 žvaigždučių viešbutyje.

O juk galėjau gyventi VU barake, kur glaudžiausi istorikai. Ten aplamai pasaka. Ir nuotykiai, ir lipnios grindys, ir svetingi kambariokai.

Tad aš gyvenu gerai.

Labai gerai.