#Pirmoji pažintis su knyga

Mano pažintis su knyga prasidėjo nuo pasakos. Aiškiai prisimenu, kai eidavau į mažą ir ankštą Visalaukės kaimo biblioteką. Kai praverdavau duris, mane pasitikdavo seno popieriaus kvapas. Tai svajonių, nuotykių ir spalvų kvapas - mąsčiau tada. Išsirinkęs knygas eidavai į autobusų stotelę galvodamas, ką tos knygos, gulinčios kuprinėje, man žada. Ar tai bus istorija su laiminga pabaiga? Tas malonus jaudulys ilgai neišblėsdavo. Vakarais, kai tėvai būdavo laisvesni, pradėdavau zyzti, kad jie man paskaitytų. Iš karto jie man skaitė. Dažniausiai mama, nors ji nemokėdavo gerai skaityti lenkų arba lietuvių kalbomis. Na, o vėliau tėvai vis rėčiau man paskaitydavo. Tada sekė ilgą pertrauką nuo knygų. Po jos aš nusprendžiau, kad pats sau skaitysiu pasakas. Vieną dieną, paėmęs knygą, pasislėpiau mokykloje ir perskaičiau pasaką. Supratau, kad mano apetito knygoms ši pasaka nenumalšino. Vėl žygiavau mintyse šypsodamasis į biblioteką. Prisimenu, kai pravėręs bibliotekos duris, mane visada pasitikdavo giedras  bibliotekininkės veidas. Ji iš tikrųjų džiaugėsi, kad kažkas skaitydavo knygas. Pamažu aš tapau reguliariu bibliotekos lankytoju. Vieną kartą aš buvau pasiskolinęs eilėraščių knygą su geltonu viršeliu. Nors skaičiau ją labai trumpai, bet knygos viršelis baisiai išsipurvino. Tada bijojau grąžinti ją atgal. Ir ne be reikalo. Kai grąžinau eilėraščių knygą, bibliotekininkė mane perspėjo, kad taip su knygomis elgtis negalima. Tai kažkiek užpūtė skaitymo liepsną. Vėl sekė ilga pertrauka nuo knygų. Tačiau aš visada grįždavau prie jų. Su naujuoju etapu aš vis daugiau perskaitydavau. Pamilau Roald Dahl knygas. Iš karto perskaičiau šio autoriaus knygą "Matilda", vėliau "Čarlis ir šokolado fabrikas". Šis autorius tikrai genialus. Deja, man nepavyko perskaityti visų jo knygų. Ir tik todėl, kad jų nebuvo bibliotekoje. Neseniai patikrinęs - nudžiugau. Šis autorius ir toliau rašo knygas vaikams... Atsimenu knygelę, kuri mane, dar vaiką, baisiai įbaugino. Ji privertė mane galvoti apie mirtį, kuri vaikystėje yra lyg tolimas aidas. Knygoje buvo pasakota apie senutę ir senuką, kurie dažnai ginčydavosi kas pirmas mirs. Vieną kartą juos aplankė mirtis. Nors jie juos neįsileido ir pasislėpė, bet mirtis įsigudrinusi nusprendė įlipti pro kaminą. Taip... Ta knyga įpūtė į mano vaikišką galvą nihilistiškų jausmų...

Tiek daug prisiminimų apie vaikystės knygas... 

#Romų integracija: prisijunkit prie mūsų, nors mes jūsų ir nelaukiame...

Pateiksiu įdomių faktų:

1) Romų bendruomenės specifika - apie 49 % romų bendruomenės sudaro jaunimas iki 20 m. (Lietuvos vidurkis vos 22 %);

2) Vilniaus mieste gyvena trečdalis Lietuvos romų (29 %). Vaikai ir jaunimas iki 20 m. sudaro 54 % Kirtimų romų bendruomenės (todėl taip vadinama "narkomanų landynė" - tai ne kas kita, o vaikų namai...);

3) 2011-2013 m. tyrimai rodo, kad maždaug pusė Lietuvos gyventojų (42 %) nenorėtų vienoje darbovietėje dirbti su romų tautybės žmonėmis;

4) 2009-2013 n. visuomenės tyrimai rodo, kad nuomoti būsto romams nenorėtų 65-71 % Lietuvos gyventojų;

5) 2005-2006 m. 75-77 % lietuvių nenorėtų turėti kaimyno romo.

                      Tokie duomenys pateikiami Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2015-2020 m. veiksmų plane. Kas svarbiausia, kad nors ir nurodomi tokie diskriminaciniai rodikliai, bet vis tiek norima griauti sieną, esančią tarp romų ir ne romų, tik iš vienos pusės. Bandydami romus integruoti į visuomenę, kurioje jie visiškai yra nelaukiami, negalime tikėtis gero rezultato. Siena, kuri yra pastatyta iš stereotipų blokų, reikia griauti iš abiejų pusių...