2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

#Keli štrichai apie Rūtos Vanagaitės knygą "Mūsiškiai"


Jau nuo balandžio mėn. mane kankina dilema: dalintis šia recenzija ar ne.
Tiek to. Pasidalinsiu.

                      Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai" yra puikus pavyzdys kaip yra manipuliuojama istorijos mokslu. Taip pat ši knyga įrodo, jog viešosios nuomonės formavimas apie vieną ar kitą istorinį procesą nėra sudėtingas dalykas. Rūta Vanagaitė beveik nesigilindama į Antrojo pasaulinio karo kontekstą, kuriame vyko holokaustas, parašė savo knygą. Būtent holokaustas ir lietuvių dalyvavimas jame yra knygos "Mūsiškiai" pagrindinis objektas. Knygoje ignoruojant socialinės realybės pažinimą, į istorinį reiškinį žvelgiama kaip į vienalyti darinį, o tai siauro istorinio mąstymo indikatorius.
                      Antrojo pasaulinio karo  laikotarpyje vykę tokie reiškiniai kaip civilių šaudymas, savanaudiškas išlikimo siekis, laisvės kova prieš okupaciją - nėra antagonizmai. Priešingai,  šie reiškiniai yra surišti tarpusavyje ir vienas kitam ne tik, kad neprieštarauja, o vienas kitą papildo. Knygos atsiradimo priežastį Rūta Vanagaitė nurodo kaltės jausmą, kad jos šeimoje buvo tokių, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo. Antroji autorės įvardinta knygos pasirodymo priežastis - tiesios atskleidimo troškimas.
                      Rūta Vanagaitė jau nuo pat pirmųjų puslapių bando skaitytoją šokiruoti savo atrasta informacija apie lietuvius, kurie dalyvavo žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Pvz., atvertus knygą nepamatysime autorės žodžių, ar dar ką nors, kas įprastai būdinga knygoms. Pirmuose "Mūsiškių" puslapiuose skaitytoją pasitinka Balio Norvaišos portretas ir informacija, kad jis, lietuvis, leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, Paneriuose nužudė 70 000 žmonių. Šalia jo portreto yra patalpinta holokausto auka - Isakas Anolikas - talentingas Lietuvos žydų sportininkas, kuris buvo nužudytas 1943 m. Kauno IX forte. Tokia informacija gali veikti kaip masalas skaitytojams. Nes šokiruojanti pradžia - garantas, jog knyga bus nupirkta ir perskaityta.
                      Pirmąjį skyrių autorė pradeda tokiais žodžiais: "Esu tipinė paprasta lietuvė" (šis teiginys pavartotas ne vieną kartą). Toks pirmasis teiginys jau leidžia suprasti kokia yra šios knygos tikslinė auditorija - plačioji visuomenės dalis, kuri nepasižymi istorijos mokslo išmanymų. Taip pat, galima teigti, kad knyga yra skirta žmogui, kuris pasižymi kritiškumo stoka. Toks autorės pareiškimas, manyčiau, iš karto nustato skaitytoją, kad akademiškumas šioje knygoje yra  svetimas dalykas. Apskritai, kyla klausimas, ką reiškia tipinė lietuvė? Pagal autorę - tai homo sovieticus.
                      Savo veikalo temos aktualumą autorė grindžia tuo, kad kiti veikalai apie holokaustą pirmiausia orientuojasi į statistiką, o pagal Rūtą Vanagaitę: "...nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai, nei protui". Susidaro įspūdis, kad knygos autorė niekada nėra pirkusi knygų. Nes perkant knygas tiek knygynuose, tiek internetu, kūriniai apeliuojantis į žmonių jausmus ir skirti holokausto tematikai, sudaro ne mažą parduodamų knygų dalį. Nepasakysi, kad holokausto tematikos knygos nepasižymi skaitlingumu. Atvirkščiai, tokių knygų yra daugybė. Knygynuose trūksta būtent akademiškos literatūros šia tema. Be to, kai kurie žymūs mokslininkai pasaulyje teigia, kad holokaustas rašytojams tapo aukso gysla. Galima pacituoti Rudolfą Burgerį, kuris teigė, kad:  "Sielvartas kaip tikras jausmas praėjus pusei šimtmečio nebeįmanomas, jo simuliavimas yra moralinis mirusiųjų išnaudojimas"[1]. Taip pat knygos, kurios turiniu panašios į Rūtos Vanagaitės veikalą, verčia susimąstyti, kad Normanas  G. Finkelsteinas dėl savo teorijos, kad šiandien egzistuoja holokausto industrija, t.y. uždarbiaujama iš žydų kančios, nė kiek neklydo.
                      "Tai ką aš, Rūta Vanagaitė, esu - geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė ar niekingų žydšaudžių tautos atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmonijos dėmė?" - tokiais pareiškimais siekiama suartėti su skaitytoju ir įdiegti mintį, kad visi Lietuvos gyventojai yra lyg viena šeima. Tad už žydšaudžių nusikaltimus turi suveikti kolektyvinis kaltės jausmas. Verta pabrėžti, kad Rūta Vanagaitė visiškai nesigilina į kontekstą ir jo priimti nenori. Nenorima suprasti, kad nei vienas karas neapsieina be aukų. Apskritai, kaip rašė Nikolajus Nikulinas savo atsiminimuose, kad pirmiausia dėl aukų kalti yra ne žmonės, kurie vykdo kažkieno paliepimus naikinti vienas kitą, o būtent tokių įsakymų autoriai. Paprastas žmogus per karą tampa šachmatų figurėle. Vadovaujantis jausmais suprasti istorinius procesus ne tik, kad labai sunku, bet ir neįmanoma. Kadangi esu už interdiscipliniškumą istorijoje, tai norėčiau paminėti kelis psichologinius eksperimentus, kurie daug ką paaiškina. Pvz., Milgramo eksperimento rezultatai atskleidė, kad net ir varijuojant įvairiais kintamaisiais, žmonės vis tiek neįtikėtinai linkę į paklusnumą. Žmonės dažnai aklai paklusta autoritetams. Kitas eksperimentas, Zimbardo,  parodė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netgi tvarkingi, geri, stabilios pusiausvyros žmonės gali virsti sadistais. Holokausto žiaurumo detales paaiškina psichologiniai dėsniai, kuriems, deja, žmones dažniausiai pakluso.
                      Tačiau negaliu teigti, kad Rūta Vanagaitė yra neteisi. Ji savo veikale panašiai kaip ir Sergis Romanas knygoje "Laiškas bičiuliui žydui" išryškina vieną mintį, kurios negalima nuginčyti. Pagal Sergį Romaną deportacijos ir genocidas būtų buvę neįmanomi Vokietijoje ar kur kitur, jei vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti didžiosios visuomenės dalies tylia simpatija bei pasyviu bendradarbiavimu. Todėl galima teigti, kad išimtys tik išryškina persekiojimų "normalumą"[2]. Tačiau reikėtų pridurti, kad lengva spręsti apie istorinius įvykius iš šiandieninės perspektyvos. Visada reikia atminti, kad ekstremaliomis situacijomis žmonių elgsena gali būti nenuspėjama.
                      Taip pat reikia išryškinti svarbią Rūtos Vanagaitės mintį, kad Lietuvos istorikai užėmė gynybinę poziciją nenorėdami atskleisti tiesos, jog žydų naikinime dalyvavo lietuviai. Tačiau sąvoką "gynybinė pozicija" autorė supranta kaip nenorėjimą pripažinti vienos tiesios - lietuviai (pvz., partizanai) buvo  žydšaudžiai. Tačiau negalime teigti, kad istorikas, kuris atskleidžia daugiaperspektyvinį naratyvą, užima gynybinę poziciją. Svarbu pabrėžti, kad negalima susitapatinti su nagrinėjamu objektu, taip kaip padarė Rūta Vanagaitė. Neišlaikydama saugaus atstumo tarp savęs ir knygos objekto ji atskleidžia tik tamsiąją partizanų istorijos pusę. Tai yra taip pat blogai kaip ir užimti poziciją, iš kurios į partizanų istoriją yra žvelgiama pragmatiškai laikant juos vien didvyriais. Nagrinėjant istorinius procesus reikėtų ieškoti ne bendrumų tarp skirtingų požiūrių, bet leisti tiems skirtingiems požiūriams gyventi savo sukonstruotame pasakojime.
                      Holokaustas Lietuvoje vyko ir prie jo buvo pridėtos pačių lietuvių rankos. Šio fakto neužginčysi. Rūtos Vanagaitės knygoje patalpinti atsiminimai apie holokaustą paaiškina visas svarbias detales į kurias pati autorė neatkreipia dėmesio. Pati Rūta Vanagaitė daugelį atsiminimų tiesiog įkomponavo į knygą ir jų nesiėmė interpretuoti. Antano Kmieliausko atsiminimai patalpinti knygoje atskleidžia, kad žydus šaudantys lietuviai dažniausiai buvo nusigyvenę žmones, žemo intelekto ir išsilavinimo. Pagal Antaną Kmieliauską tokiems žmonėms visiškai nesvarbu kokia valdžia ateitų. Jie buvo lengvai įtikinti, kad žydai juos išnaudoja. Tad neturėdami ko prarasti Vokiečių okupacijos laikais naikino žydus. Sovietų laikais nusigyvenę žmones buvo naudojami prieš pačius lietuvius. Juliaus Šmukšnio atsiminimai atskleidžia, kad žmonės buvo sukrėsti, bet bijojo imtis veiksmų prieš žydų žudynes. Tačiau egzistavo ir tokia žmonių grupė, kuri po žydų šaudymo paimdavo aukų drabužius. Marcelijaus Martinaičio pasakojimas atskleidžia, kad žmones nebuvo abejingi nelaimės ištiktiems ir padėdavo išgyvenusiems žudynes. Žydus slėpdavo, leisdavo jiems pernakvoti. Taip pat Marcelijus Martinaičio atsiminimai patvirtina Rūtos Vanagaitės žodžius, kad vietiniai šaudė į žydus. Tačiau ir vėl, kaip ir Julius Šmukšnys, jis pasakoja, kad tai dažniausiai degradavę žmones, mėgstantys piktnaudžiauti alkoholiu. Pvz., Leono Stonkaus atsiminimai, byloja, kad buvo tokių, kurie atsisakydavo šaudyti į žydus. Atsiminimai, kurie patalpinti Rūtos Vanagaitės knygoje prieštarauja jos vienareikšmiškam teiginiui, kad visi buvo vienodi niekšai šaltakraujiškai naikinantys žydus. Perskaičius knygoje įkomponuotus atsiminimus galima susidaryti nuomonę, kad buvo visko: ir degradavusių, ir intelektualių žmonių, kurie dalyvavo žydų naikinime. Tačiau buvo ir žmonių, kurie pasyviai priešinosi žydų naikinimui. Pvz., slėpdavo žydus, atsisakydavo šaudyti į aukas ir t.t.
                      Knygoje pateikiamas stereotipinis lietuvio vaizdinys. Lietuvis - homo sovieticus, tylus, nepasitikintis žydais. Rūta Vanagaitė pasakoja apie projektą, kurio esmė buvo galimybė vienai dienai pasijausti žydu. Šio projekto dalyviai iš artimųjų sulaukė tokių komentarų, kad jie buvo užverbuoti sektantų, kad žydais negalima pasitikėti. Taip, iš tikrųjų vis dar egzistuoja tas stereotipinis požiūris į žydus. Tačiau tie stereotipai gyvena Lietuvos senolių sąmonėje. Kaip pavyzdį galiu paimti savo motiną, kuri pasakojo, kad ją auginusi senelė gąsdindavo, kad žydai kepa duona iš vaikų, kad vaikus volioja ant vinių, geria jų kraują. Nors mano mama gimė sovietmečiu, bet senelės pasakojimais apie žiaurius žydų poelgius niekad netikėjo. Senelės pasakoti žydų vaizdiniai tik gyveno mamos sąmonėje, bet niekada nebuvo įleidę savo šaknų ir tapę orientyrais, kuriais ji galėtų vadovautis. Šiandien Lietuvoje stereotipinis žydų vaizdinys miršta. Net nepalyginsi šios situacijos su romais, kurių strereotipinis vaizdinys vis dar saugiai gyvena daugumos lietuvių sąmonėje net nebijodamas išnykimo.
                      Rūta Vanagaitė pateikia pavyzdį, kad Lietuva vis dar yra užkonservuotas stereotipų stiklainis, kuriame dar ir bręsta papildomas priedas - neonacionalizmas.  Autorė knygoje pasakoja apie Kaune vykusią ekskursiją. Prie ekskursijos dalyvių automobiliu buvo privažiavęs, taip vadinamas skustagalvis, kuris atsukęs langą kreipėsi į ekskursijos dalyvius: "Nu ką, žydai? Kur lendat? Ko ieškot?"[3] Rūta Vanagaitė pasakoja, kad galėjo net kilti konfliktas. Toks pavyzdys netinkamas norint įrodyti, kad Lietuvoje yra daug antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Manau, kad vadinamam skustagalviui vienodai kas tu esi - žydas, lenkas ar vokietis. Be to, tokie žmonės irgi nėra kažkokiais antisemitinių nuotaikų indikatoriais. Apskritai, kodėl reikia tautą vertinti vien tik per degradavusių asmenų prizmę? Pagal Rūtos Vanagaitės pateiktas istorijos supratimo formules, šiandien gyvenančius vokiečius galime vadinti fašistais, o visus rusus Putino pakalikais ir imperialistais. Šis, mano pateiktas pavyzdys, įrodo, kad autorė neteisi genetiškai suprasdama istoriją...           
                           Rašydama knygą Rūta Vanagaitė daugiausiai rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis. Kiti naudojami šaltininiai: Lietuvos centrinio archyvo bylos, žmonių atsiminimai apie holokaustą, mokykliniai istorijos vadovėliai, žymių mokslininkų pasisakymai, istorikų straipsniai, antisemitiniai atsišaukimai,  asmeniniai atsiminimai bei įspūdžiai. Rūta Vanagaitė pati dalyvauja ir rengia projektus, kurių esmė - žydų pažinimas. Tad dažnai knygoje ji dalinasi savo atsiminimais, pastebėjimais ir įspūdžiais. Knyga atrodo lyg minčių koliažas.
                           Galima daryti prielaidą, kad Rūta Vanagaitė stengiasi skaitytoją įtikinti tuo, kad visi buvo priešiški jos knygos išleidimui. Autorė mini, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras(toliau - Rezistencijos centras) neleido jai cituoti K. Sakovičiaus "Panerių dienoraščio", kuris buvo išverstas 2012 m. į lietuvių kalbą. Tačiau nenuostabu, kad Rezistencijos centras neleido cituoti K. Sakovičiaus ir į autorės prašymą leisti cituoti kūrinį atsakė: "Mes supratome, koks šios knygos leidybos tikslas"[4]. "Mūsiškių" leidimu, gali autorė to nelėpti, buvo siekiama ir pelno. Pati leidykla per kurią Rūta Vanagaitė išleido knygą yra viena iš Lietuvos knygų leidybos gigančių. Ir jeigu tikrai niekas nenorėtų Lietuvoje atskleisti tiesios apie holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame, kaip teigia autorė, tai kodėl Rezistencijos centras apskritai išvertė K. Sakovičiaus "Panerių dienoraštį"? Jeigu Rūta Vanagaitė norėjo cituoti minėtąjį kūrinį, tai jau aišku, kad jame minimas lietuvių dalyvavimas žydų naikiname. Vis dėlto Sakovičiaus dienoraštis - puikus pavyzdys, kad Rūta Vanagaitė klysta, kad niekas neatskleidžia tiesos apie Lietuvoje vykusi holokaustą. Tačiau galbūt autorė teisi teigdama, kad ši tema visuomenės susidomėjimo nesulaukė(na, iki "Mūsiškių" išledimo).
                                                                                      -  -  -
                           Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad knygoje yra  įdomių įžvalgų, faktų, tačiau visas knygos turinys "nukenčia" dėl pateikimo. Rūta Vanagaitė iškelia būtinumą: naikinti stereotipus susijusius su žydais, daugiau skirti dėmesio jų kultūros ir istorijos pažinimui, statyti paminklus masinėse žydų kapavietėse, o svarbiausia - nežvelgti į istoriją vien pragmatiškai ieškant joje tik  didvyrių...


[1] Vygantas Vareikis, KONTROVERSINIAI ANTROJO PASAULINIO KARO VERTINIMAI. p. 5. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_18/18_007-029_Vareikis.pdf>.
[2] Rimantas Stankevičius, Kauno geto gyvenimas. S. Ginaitės versija. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą:  <http://genocid.lt/centras/lt/346/a/>.
[3] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 20.
[4] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 92.

7 komentarai:

  1. eik tu sau, kokia galinga recenzija :) kazžkur skaičiau, jog kažkas šią knygą rekomendavo, bet negaliu prisiminti, o apie pačią autorę labai įvairūs atsiliepimai, tad vis galvojau, gal reikėtų kada kokią knygą paskaityt, bet tada prisimindavau, jog ir taip turiu ką skaityt :D pvz., tavo įrašai ar knygos :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nerekomenduoju Vanagaites knygos.:D Ten tik ziaurumai uzfiksuoti.xD

      Panaikinti
    2. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-25-musiskiu-fenomenas/141246 - Va, pvz., teigiamai vertinama Vanagaite. :)

      Panaikinti
  2. tiesa, dėl to Milgramo bandymo, iš viso nerealus dalykas. tiesiog neįtikėtinas. jis parodė ne tik tai, kad žmogus ekstra situacijomis gali išreikšti savo lankstymą vardan prisitaikymo, bet dar ir tai, kad visi tie idealai, kuriuos skelbia žmonija, ir lieka vien tik abstrakčios sąvokos, kai realybė parodo savo nagus. o po visko prisiminimuose išlieka tie vienetai, kurie neišdavė savo principų, pasielgė kilniai ir t.t. bet tai jau išimtiniai atvejai.. ir vis dėlto mes kažkodėl žinom tų vienetų vardus. Ir čia iškyla klausimas - ar tie vardai mums reikalingi tam, kad neišdiltų ta žmogiškumo viltis žmoguje, ar tai ir yra žmogaus siekis?
    Jei paklausim kokio nors kolegos, kas tau svarbiau - vaikai ar darbas. Ir štai mano kolegė tikrai pasakys, kad vaikai, tačiau ji darbe praleidžia po 12h per dieną.. kiek ji realiai per dieną mato savo vaikus? Ir juk visi sakys, taigi dėl tų pačių vaikų ir aria.. mhm.. arba ten tie visokie idealai, kad vardan meilės galima viską paaukoti - karjerą, mokslus. Kokiam filme viskas būtų ok, bet gyvenime tai visi žiūrėtų kaip į idiotą. Bet juk čia žmogus pasirinko prioritetu būtent tą idealą, kurį žmonija puoselėja nuo abstrakčių sąvokų atsiradimo laikų ar net anksčiau.. čia kaip tas principas "jeigu ką, tai jau aš...", bet realiai nė vienas nežinom, ką darytume, "jeigu ką"..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsimenu, kai suzinojau apie Milgramo eksperimenta. Negalejau patiketi jo rezultatais... Vis uzdavinejau klausima: "Kaip tai imanoma?". Pasirodo imanoma. Mus stipriai veikia aplinka...

      Panaikinti
  3. net ir tie, kurie žudė žydus-ne žydus, tiesiog žmones. nemanau, kad jie visą gyvenimą apie tai svajojo. tiesiog susiklostė tokios aplinkybės. nori išgyvent, turi daryti tai, ką privalai. arba gyvensi "teisingai", bet trumpai.. o kur dar atsakomybė ir t.t.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ju pateisinti negalima. Bet negalima ir is siandienines perspektyvos smerkti.
      Reikia priimti fakta, kad taip buvo. Reikia pasimokyti ir gyventi toliau nekartojant klaidu.

      Panaikinti