p. 611-626)
Siela
"Žmogus mato, kaip iš jo miegančio
draugo burnos išlekia baltas vabalėlis, paklajoja (pvz., ropoja šiaudu per
vandens klaną, įlenda į akmenų krūvą) ir po kurio laiko vėl grįžta į
miegančiojo burną; pabudęs žmogus pasakojasi draugui savo sapną - ėjęs aukštu
tiltu per didelę upę ir vienam kalne radęs paslėptus didelius turtus; nueina
prie akmenų krūvos, kur buvo įlindęs vabalėlis, ir ten atranda paslėptą
lobį."
Mirusieji trokšta ramybės
"Viena motina vis verkdavo savo mirusio vaiko. Jis pasirodo
motinai sapne ir prašo: „Mamyt. kodėl mane taip vargini ir ramumo neduodi?
Perstok verkusi, nes aš poilsio negaunu - mano drapanos vis šlapios ir šlapios
nuo tavo ašarų."
"Viena duktė vis eidavo ant kapų verkti savo mirusios motinos.
Kartą vakare pamatė ji savo motiną, apsisiautusią balta drobule, bet su ožkos
kojom ir be nosies (velnio ženklai). Mergaitė ėmė išsigandusi bėgti, motina
vytis, vos spėjo įbėgti trobelėn. Tada numirėlė sako: „Tavo laimė, kad tu paspėjai
įbėgt.“
"Vėl kartą dvi moterys labai verkdavo savo mirusių vyrų. Atėjo jie
padėti joms rugių pjauti, bet paskum ėmė žmonas smaugti - vieną užsmaugė, kita
pabėgo."
"Žinomas pasakojimas apie numirėlį, kuris nori nusigabenti į kapus
savo mylimąją, kadangi ji nesiliauja jo verkusi. Naktį, kaip buvo iš anksto
sapne pranešęs, atjoja mylimasis ant gražaus žirgo ir liepia merginai joti su
juo kartu. Mergina pasiima rožančių, škaplierius ir kt. šventenybes, bet bernas
pakelėj liepa juos numesti, nes arklys negali panešti tokių sunkenybių. Jodamas
pro kapus sako: "Mėnesiena kai diena, joja bernas su merga. Gyvėle, ar
nebijai su negyvėliu joti?" - "Ko aš bijosiu su savo
mylimiausiu". Tačiau pamačius, jog tas mylimiausias nori ją įsitraukti
gyvą į kapą arba užsmaugti, susipranta jį apgauti. "Tau čia paprasta, tu
lįsk pirmas" - ir pabėga."
"Mergaitė, bebėgdama nuo ją persekiojančio
mylimojo, užbėga į trobelę, kur randa bobutę ir kitą negyvėlį ant lentos. Lauke
likęs mylimasis vis šaukia: „Negyvėli, paduok gyvėlę!“ Lavono rankos krust,
kojos krust, atsistoja ir eina. Bobutė nenori leist. „Pasitrauk, man reikia
pagaut tą ličyną ir paduot kas jos reikalauja". -„Palauk, nesiskubink
taip, pirma išklausyk lino mūką, tai tada galėsi“. Ir bobutė pradeda pasakoti,
kaip liną pasėja, akėja, kaip jis dygsta ir auga, nurauna ir t.t. vis labai smulkmeniškai.
Numirėlis ragina, kad greičiau pasakotų, bet ji nebaigia iki gaidžių ir taip
išgelbsti mergaitę, kuri iš išgąsčio po kelių dienų miršta."