#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".

Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek."