#Sausi, tik be cinizmo ir kraštutinumų!

Daugelis žino Sausį[1]. Iš esmės tai yra rašytojas, kuris slepia savo tapatybę. Skaitytojui tas anonimiškumas, manau, yra it kabliukas. O pačiam rašytojui - rašymą lengvinantis faktorius. Jis gali drėbti "kaloringą tiesą", nebijoti būti užmėtytas akmenimis, rašyti apie savo pažįstamus žmones... Taip pat Sausis gali nevengti necenzūrinės leksikos, tiesmukiškumo ar temų, kurios laikomos tabu. Galiu kaip pavyzdį pateikti vieną jo citatą: "Žmonės save linkę masturbuoti kitų problemomis". Jeigu reikėtų apibūdinti jo rašymo stilių, tai panaudočiau 3 epitetus: "aštrus", "riebus" ir "pikantiškas".

Neseniai perskaičiau vieną jo įrašą[2], kuris mano galvoje sukėlė minčių štormą:

"- Vilkai vėl užpuolė avis! – šaukė į kaimą basomis atbėgęs piemuo.

 Tai kartojosi jau antras mėnuo, tad įsiutę miestelėnai čiupo dalgius ir išėjo medžioklėn. Žvėrys krito nuo pagalių smūgių, sužeistiems po kaklu buvo kišamas peilis ir užbaigiama žemiška kelionė. Tačiau galiausiai minia sustojo – vilkų guolyje drebėjo visai neseniai gimęs jauniklis. Delnais akis besidengiantis mielas padarėlis sutirpdė įsiūtį, tad iš visos gaujos vienintelis buvo paliktas gyventi.

 Bėgo metai. Mažylis užaugo. Šiandien jis išpjaus visą avių bandą, šiandien paskutinis kraujo lašas tekės ir šunims, ganantiems banguotąjį grobį.

 Jei meilė baigėsi, nužudyk visus ją primenančius. Atsikratei blogą energiją skleidžiančiais draugais – sudegink visus tiltus, kad šie niekada negrįžtų. Jei keiti savo gyvenimą, peilį po kaklu kišk net pačiam mieliausiam vilkiukui – kad ir kokios mielos akys bebūtų, kad ir kaip gailiai jis beinkštų. Nes net ir vienas vilkas vieną dieną išpjaus visą bandą avių."

Manau, kad tiltų deginimas prilygsta praeities užmiršimui. O tai tas pats, kas tvarstyti gilias žaizdas, kurios reikalauja chirurgo adatos ir siūlų. Laikui bėgant tam tikri gyvenimo momentai atvers įsisenėjusias dvasines žaizdas ir žmogus bus tampomas praeities ir dabarties it skudurinė lėlė. Senas žaizdas tylos, vienatvės ir atsiskyrimo tvarsčiais neišgydysi. Nes tai ne vaistai. Paprasta. Ir laikas nėra vaistas nuo dvasinių sopulių. O juk įprasta manyti, kad būtent jis tirpdo praeities šešėlius, naikina demonus ir tramdo vidinius cenzorius. Viskas gali būti net atvirkščiai. Praeities sopuliai gali peraugti į žmogiškumo anemiją, dvasiškumo nepakankamumą ar į dar kokią baisią ligą... Iš savo menkos patirties žinau, kad pirmiausia tik pats žmogus gali sau padėti pasveikti dvasiškai.

Tiltų deginimo taktiką galima taikyti, bet tik retais ir išskirtiniais atvejais, kai nėra kitos išeities. Tačiau šis kraštutinumas negali tapti orientyru slenkant gyvenimo keliu. Tiltus degina nebrandūs žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba sutvarkyti savo dvasinį šiukšliną. Kiekvienas privalo suprasti paprastą (gal net liūdną) tiesą. Ir tai... Priklauso viskas nuo to, kokiu rakursu pažvelgsi... Gyvenime taip jau būna, kad žmonės pasibeldžia į mūsų širdį, išsitrina savo purvinus batus į kilimėlį su užrašu "Welcome!" ir dingsta. Taip pat neverta pamiršti, kad kai kuriems žmonėms, mes ir esame tie nedėkingi praeiviai. O jie galbūt mums kažką jautė, prie mūsų prisirišo...

Nusivyliau šiuo Sausio tekstu. Tiesiog ši asmenybė siekia, kad žmonės dvasiškai pasveiktų perskaitę jo tekstus. Bet degindami tiltus žmonės nepasveiks, o pasmerks save ilgam letargo miegui. O pabusti iš ilgo košmaro būna taip sunku. 

  

---

Įdomus straipsnis apie misterį iks - Sausį: http://raudonaskilimas.tv3.lt/2017/03/23/po-sausio-pseudonimu-pasislepes-rasytojas-zmones-save-linke-masturbuoti-kitu-problemomis/

---

[1] https://www.facebook.com/as.sausis/?fref=ts

[2] https://scontent-ams3-1.xx.fbcdn.net/v/t1.0-0/p280x280/20914266_1937460809812240_7495229487837063402_n.png?oh=0b2b7e848f2f5b3c74c2d36c9ea270d0&oe=5A2D25DB