Kartą darbe prie kavos aparato radau oranžinę piniginę. Pakėlęs ją iš karto patikrinau turinį, nes norėjau sužinoti kontaktinius duomenis. Puikiai prisimenu, kokia buvo mano pirmoji mintis, kai atidaręs piniginę pamačiau šūsnį banknotų: "Hm... Šie pinigai galėtų išspręsti tiek daug mano finansinių problemų...". Perskaitę pastarąjį sakinį, galite mane veidmainiškai smerkti, bet aš esu ŽMOGUS, kuriam per dieną kylą apie 10 000 minčių. 90% iš jų (o gal net dar daugiau...) - absurdiškos ir kvailos. Tokias norisi kuo greičiau išguiti iš savo galvos...
Po žaibiškai švystelėjusios savanaudiškos minties pasisavinti svetimus pinigus, įsijungė empatija. Savęs paklausiau: "Jeigu pamestum piniginę, tai norėtum ją atgauti, tiesa? Ir su nepakitusiu turiniu, taip?". Po tokių pasvarstymų radau piniginėje tapatybės kortelę. Paaiškėjo, jog pamestas daiktas priklauso iš Vokietijos atvykusiai turistei - Ninai. Man buvo lengva įsivaizduoti, kokia panika kilo moters galvoje, kai ji suprato, kad pametė piniginę svetimoje šalyje. Su visais dokumentais...
Visagalis facebook'as šioje situacijoje nepadėjo. Ninos paskyra buvo neaktyvi. Tai buvo aišku iš jos sienos, kurioje, melancholiškai stūgavo šiaurys. Nepasidaviau. Parašiau elektroninį laišką Vokietijos ambasadai. Po kelių minučių su manimi susisiekė atsakingas asmuo, kuris pranešė, kad niekas į ambasadą dėl pamestos piniginės nesikreipė. Mane patikino, kad radinys bus priglaustas po ambasados stogu. Tik reikės palaukti kelias dienas.
Mano darbo diena ėjo į pabaigą. Po valandos turėjo prasidėti savaitgalis. Netikėtai knygyne pasirodė žemo ūgio, malonaus veido moteris, kuri paklausė ar knygyne nebuvo rasta piniginė. Pasirodo, kad Nina su savo vyru supanikavo ir konstatavo faktą, kad juos Lietuvoje tiesiog apšvarino. Jie jau kelias valandas buvo policijos komisariate. Viešnia susisiekė su Nina ir jos vyru.
Prieš pat uždarant knygyną, jame pasirodė turistų porelė. Iš jų džiugiai žybsinčių akių supratau, kad tai jie... Turistų veidai tiesiog švytėjo iš laimės, kai iš stalčiaus išėmiau oranžinę piniginę ir padaviau ją Ninai.
Ninos vyras man pasakė: "Tiesą pasakius... mes nesitikėjome rasti piniginę. Gedimino prospekte vyko kažkokia šventė. Manėme, kad mus tiesiog apvogė. Vokietijoje per tokias šventes ilgapirščiai dirba išsijuosę... O dabar... Mes radome piniginę! Ir dar taip greitai, su visais pinigais ir dokumentas... Paliksime Lietuvą su saulėta mintimi, kad čia gyvena tiek daug gerų ir sąžiningų žmonių!".
Tai buvo pats geriausias atlygis už gerą darbą.
Juk aš buvau vienas iš tų... gerų žmonių... :)
