#Laidotuvės

Teko man pažinoti žmogų, kurio doroviniai principai buvo nuliniai. Tai buvo moteris pas kuria man teko nuomotis kambarį. Ji vieną kartą man pradėjo pasakoti apie savo motinos laidotuves: 

- ... Per laidotuves buvo toks gražus kunigas. Aš bandžiau su juo flirtuoti...

Aš ištiktas šoko būsenos linktelėjau galvą. Mane šokiravo tai, kad moteris laidodama savo motiną galėjo galvoti apie vyrus. Šią graudžiai kuriozišką situaciją papasakojau savo vienam pažįstamui. Jis tai suvirškino labai lengvai. O mane bandė užtildyti argumentu:

- Tavo normos, nėra kito žmogaus normos.

Taip. Tai tiesa. Bet viskam yra ribos. Toleruoti galima tai, kas nepažeidžia dorovės principų. Tai ką, pagal tokią mano pažįstamo poziciją reikia toleruoti kiekvieno emociškai (ir ne tik) degradavusio žmogaus poelgius? Tai nėra tolerancija. Ir tai nepagarba. Tai yra pasyvumas ar abejingumas. Reikia irgi skirti šiuos dalykus...

#Krepšinis - tikrai antroji lietuvių religija

Nesu aš šitos sporto šakos fanas. Tačiau vakar, per paskaitas, visi buvo linksmai nusiteikę ir kažką tarpusavyje šnabždėjosi. Vėliau išgirdau... Kad apie krepšinį. Na, aš žinojau, kad mūsų rinktinė laimėjo sidabrą ir man to užteko - tiesiog žinoti, pasidžiaugti ir pamiršti. Per istorijos filosofijos paskaitą sėdėjau su Violeta, kuri nežmoniškai myli krepšinį ir su Aiva, kuri kažkiek atsiliko nuo Violetos entuziazmo. Per paskaitą, kai dėstytojas, kaip ir būdinga filosofams, bandė susisiekti su kosmosu, Vilė manęs paklausė ar aš eisiu sutikti krepšinio rinktinės. Aš tik pakėliau vieną antakį, o vėliau su abejinga veido išraiška užsisukau. Aiva mane išvadino mane fašistu.

Po paskaitų jau nusistatęs kaip orientyrą centro poliklinikos stotelę Violeta mane pradėjo įkalbinėti, kad nueičiau kartu. Įkalbėjo. O gal norėjau įrodyt Aivai, kad aš ne fašistas. Nežinau...

Ką galiu pasakyti... Buvo smagu. Tikrai jautiesi, kad krepšinis - antroji lietuvių religija. Kai krepšininkai ėjo link scenos, tai fanatai vos kelių rinktinės žaidėjų nesuplėšė. Čia tiesiogine prasme. Tad turėjo įsimaišyti į šitą reikalą ir apsauga. Kai krepšininkai ėmė mėtyti fanatams kamuolius, tai minia tapo lyg audringa jūra. Aš mintyse meldžiau Dievo, kad tik nenumestų kas kamuolio į mūsų pusę. Kodėl? Nes norėjau išlikti gyvas. Vienas važiavo namo su kraujuojančią kakta. Čia viskas dėl kamuolio. O kai iššovė konfeti su ilgomis juostelėmis, iš karto raudos juostos, vėliau žalios ir geltonos, tai pamaniau, kad pasmaugs. Fanatai jas gaudė kaip pamišę. Padusino mane su tomis juostomis, bet va, likau gyvas.

Tad krepšinis - tikrai antroji religija. Fanatai už kamuolį gali primušti, už konfeti juosteles pasmaugti... :D

#Chruščiovkė

Gyvenu Chruščiovkėje ir tai labai smagu... Kodėl? Pasakoju.

Jeigu kažkas apie mane kalba, tai aš visada viską girdžiu. Ir nesvarbu, kad aš sėdžiu savam kambaryje, o šeimininkė kalbasi telefonu savam. Net kai durys uždarytos - aš vis tiek viską puikiai girdžiu, kas ką veikia už sienos. Aišku, gero šitame reikale yra labai mažai. Gyvenu su brandaus amžiaus žmonėmis ir jie eina miegoti dešimtą valandą vakare. Na, o aš, naktibalda, mėgstu naktinėti. Tad tenka tyliai sėdėti ir vaikščioti ant kojų pirštų. "Popierinių sienų" minusas ir tame, kad kai šeimininkė turi svečiu - susikaupti negalima. O jei remontas... Tai apskritai nieko nepaveiksi. Ausinės nepadeda, net ir ausų kamštukai, ir tie bejėgiai. Tad neduok Dieve, kad sesijos laikas sutaptų su remontu...

Dar vienas pliusas, kad nerenovuotoje Chriuščiovkėje yra geras vedinimas. Gali uždaryti langą, bet vis tiek gaivus oras tave džiugins per plyšius. O kaip smagu, kai vėjuota žiemos dieną mano oranžinės užuolaidos šoka liepsnojantį tango. Aišku, ir šitame reikale nėra jau tiek daug gero. Kai prispaudžia šaltukas, tai man tenka miegoti su vilnonėmis kojinėmis po pūkine kaldra. Tokiais speiguotais rytais aš atsikeliu kaip Sibire. Langas būna visas aprasojęs. Priėjęs prie lango nuvalau rankšluosčiu stiklą ir sutinku naują dieną.

Bet tai nieko. Atvažiavo mano pusseserė ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo sąlygas. Šaltas dušas,  mega super geras vėdinimas... Pasirodo, kad aš gyvenu vos ne 5 žvaigždučių viešbutyje.

O juk galėjau gyventi VU barake, kur glaudžiausi istorikai. Ten aplamai pasaka. Ir nuotykiai, ir lipnios grindys, ir svetingi kambariokai.

Tad aš gyvenu gerai.

Labai gerai.

#Vardas

Visi turi vardus, o visi vardai turi savo istorija. Atsimenu, kai mokykloje lietuviu mokytoja mums dave užduoti: parasyti savo vardo istorija. Mini rasinelyje reikejo papasakoti kodel tevai suteike butent toki varda, kokios jis kilmes... Sugrizes namo is mokyklos kantriai sulaukiau vakarienes. Kai visa seima susedome prie stalo as paklausiau tevu:

- Kodel mane pavadinote butent Tomu?

- Klausk savo tevo, - pasake mama mostelejusi ranka. - Tai jis sugalvojo suteikti tau toki varda.

- Tet, kodel mane taip pavadinai?

- Ai, nu tai tiesiog vadoveliuose buvo daznai sutinkamas vardas...

- I viskas? O buvo kitokie variantai? - paklausiau atsiduses.

- Darius.

Tokia mano "idomi" vardo istorija.

Isradingas vyras tas mano tetis...