#Jessica Jones

Nemėgstu filmų ar serialų apie superherojus. Nesu matęs nei vieno filmo apie betmeną ar supermeną. Nežinau kodėl, bet man tokie filmai visiškai nepatinka. Apskritai, nežiūriu nieko, prie ko prisideda Marvel kompanija. Išskyrus Iksmenus. Tai yra išimtis. Tačiau mano sąraše su Iksmenais puikuojasi ir serialas Jessica Jones.

Serialą pradėjau žiūrėti ne todėl, kad mane kažkaip būtų patraukęs jo aprašymas. Smalsumas mane privertė peržiūrėti nors vieną šio serialo seriją tam, kad sužinoti kaip sekasi mano mylimai aktorei - Krysten Ritter - gavusiai rimtesnį vaidmenį. Daugelis šią aktorę žino iš serialo Nepasitikėk bjaurybe iš 23 buto (Don't trust the bitch in apartment 23). Taip, ji tame seriale sužibėjo. Nors tai nebuvo kokia nors superinė komedija, o tik lėkšto amerikietiško humoro pavyzdys, tačiau seriale Krysten atsiskleidė kaip talentinga aktorė, kuri gali suvaidinti tikrų tikriausią badass. Seriale Jessica Jones aktorei teko panaši misija - suvaidinti bjauraus charakterio Jessica. Skirtumas tame, kad jei Don't trust the bitch seriale jos veikėja buvo linksma ir lengvabūdiška, tai Jessica Jones seriale, priešingai - veikėja yra protinga, mąstanti, gudri, šalta. Jessica Jones yra įdomi ir paslaptinga asmenybė. Žiūrint serialą norėjosi sužinoti kuo daugiau apie jos praeitį, kaip ji tapo tokia fiziškai stipri. Būtent serialo žavumas slypi tame, kad jis yra apie heroję, kuri neskraido, neleidžia lazerinių spindulių iš savo akių, nelydo metalo, nėra žalia... Ji yra fiziškai stipri, protinga, žavi ir sarkastiška...

Rekomenduoju visiems pabandyti pasižiūrėti šį serialą.

Mano įvertis - 9/10.

#Poteriados pabaiga

Perskaičiau visas Poteriados knygas ir galiu nedvejodamas pasakyti, kad tas laikotarpis per kurį man teko vartyti J. Rowling knygas buvo nerealus. Paraleliai teko mokytis sesijai, rašyti kursinį, ruoštis seminarams, bet žinojau, kad prieš miegą manęs laukia Hario Poterio knygos. Visai nesistebiu, kad žmonės, kuriems jau virš 40 metų skaito šią knygų seriją. Ji ir yra unikali tuo, kad "skaniai" skaitosi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai juk langas į visai kitą pasaulį, kuriame dar daugiau spalvų. Hario Poterio knygos perkelė mane į paauglystę. Jeigu turėsiu vaikų, tai būtinai jiems rekomenduosiu perskaityti šias knygas. Na, o galbūt ir pats jiems prieš miegą paskaitysiu...

Prisimenu, kai per lietuviškus tv kanalus per Kalėdas rodydavo Hario Poterio filmus. Tėvams jie patiko, tačiau man - ne. Man jie atrodė kvaili ir neįdomus. Tačiau perskaitęs visas knygas galiu pasakyti, kad nenuostabu, jog taip buvo. Filmai toli gražu neprilygsta knygoms. Skaitydamas knygas aš pats pasijutau lyg bučiau gavęs kvietimą mokytis burtininkų mokykloje - Hogvartse. Na, o filmai gana silpni. Jie neperteikia visų smagiausių siužeto elementų. Tačiau aktoriai parinkti puikiai. Vargu ar kas geriau įkūnytų Hermioną Ikyrėlę negu Ema Watson. Ši aktorė man pasirodė net "hermioniškesnė" už pačią Hermioną... :D

Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie teigia, kad Hario Poterio knygų siužetas yra paprastas ir nevertas dėmesio. Tikrai ne. J. Rowling puikiai įvaldžiusi plunksną ir jai keliskart pavyko mane vedžioti už nosies. Aš niekaip negalėjau suprasti kurioje pusėje, gėrio ar blogio, yra Hogvartso profesorius Severas Sneipas. Kartais net pasiklysdavau siužeto vingiuose. Įdomu tai, kad J. Rowling ne viską sunarpliojo. Internete pilna paveikslėlių, kurie pašiepia autorės pasirinktą "sistemą", kad Haris visada kaunasi su Voldemortu mokslo metų pabaigoje. Knygų skaitytojai juokauja, kad blogio valdovas Voldemortas rūpinosi Hario išsilavinimu...:D

Filmų ir knygų siužetai tampa įdomesni su kiekviena serija. 7 knyga jau netipiška J. Rowling stiliui. Siužetas pradeda banguoti o ne vystytis dinamiškai. Nuo to dar įdomiau, nes kelis kartus likau maloniai nustebintas, kai netikėtai prasideda kautynės tarp gėrio ir blogio knygos pradžioje. Taip pat 7 knygoje Voldemortas pagaliau pradeda aktyviau veikti(visai nesurūpindamas Hario Poterio išsilavinimu :D).

Pabaigai galiu pasakyti, kad visi privalo susipažinti su šiuo fenomenu knygų istorijoje.. :)

#Lietuvos žydų istorija gyvai

Žiežmarių sinagoga

2016-05-16 dalyvavau ekskursijoje, kurią surengė dėstytoja. Teko vykti į 3 Lietuvos vietoves - Panerius, Žiežmarius ir Žaslius. Misija: gyvai sužinoti apie žydus ir jų istoriją. Iš karto aplankėme Panerius, kur, aišku, prisiklausėme smulkmenų kaip buvo žudomi žmonės. Mane šokiravo viena istorija apie vaiką, kuris išgyveno sušaudymą. Gidas pasakojo, kad motinos stengėsi apglėbti vaikus ir apsaugoti nuo kulkų. Jos mirdavo su viltimi, kad vaikams pavyks išsigelbėti. Vieną kartą taip ir įvyko. Vaikas po sušaudymo išgyveno. Sekančios dienos rytą vokiečiai ji nušovė bežaidžiantį su smėliu.

Žasliuose ir Žiežmariuose galėjome atsikvėpti. Ten jau mums nereikėjo klausyti tų šiurpių istorijų. Žasliuose pasidalinome į grupes ir gavome užduotį ieškoti žydiškų objektų - namų, kapinių, karčemų, sinagogų ir t.t. Mūsų komanda pasielgė protingai... Nuėjome į Žaslių kultūros centrą, o  tada į biblioteką. Sužinoję kur randasi 5 objektai, nusprendėme pasivaikščioti po miestelį ir paklausinėti vietinių ką jie atsimena apie žydus. Visi pasakojo tą patį, kad Žasliuose beveik visi namai yra žydiški. Juos atskirti labai lengva - mediniai, turintys dvejas durys (vienos į krautuvę, kitos į gyvenamąsias patalpas).

Žiežmariuose buvo dar įdomiau. Gavome užduotį apklausti vietinius gyventojus pasirinkta tema. Nusprendėme pakamantinėti žmones  apie socialinius-ekonominius žydų-lietuvių santykius XX a. Stengėmės eiti į senus namus ir klausinėti Žiežmarių senolių. Viena moteriškė mums papasakojo, kad gelbėjo žydus holokausto metu. Kita senolė papasakojo kuriozą. Ji gyvena žydiškame name kurio šeimininkas, deja, per holokaustą žuvo. Iš JAV atvažiavęs to namo šeimininko draugas paklausė kur  dingo savininkas. Moteriškė tiesiai šviesiai drėbė, kad visus žydus nušovė lietuviai ir vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu... (pasakojimo galite paklausyti http://ihistory.yw.lt/file_exchange.php?id=file_info&file_id=567301&fuid=44155053-1f27-11e6-b50a-0025904e8fb4)

Kas įdomiausia, visi žmonės teigė, kad žydai buvo geri. Žaslių bibliotekos darbuotoja papasakojo, kad jos proseneliams, kurie buvo bežemiai, žydai suteikė žemės plotą už kažkokią tai pagalbą. Kiti žmonės kalbėjo tą patį: žydai geri, iš jų krautuvių galima buvo į skolą pasiimti prekių. Tačiau kai paklausdavome apie holokaustą, visi atsakydavo, kad nesupranta kaip tai galėjo nutikti. Dažniausiai į atsakymą, kas prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje, žmonės atsakydavo, kad vokiečiai. O tie, kurie paminėdavo ir lietuvius, tai sakydavo, kad juos vokiečiai nugirdydavo degtine ir priversdavo šaudyti.

Žasliai. Žydiški namai

#Patyčios

Užvakar turėjau netikėtų svečių. Vienas iš jų - mažas berniukas su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai iš mamos pusės. Tas berniukas labai nuoširdus ir man pasakojo kaip jam sekasi mokykloje.

 

- Mane dažnai muša vaikai mokykloje, - prisipažino atsidusęs. - Vieną kartą man net bėgo kraujas iš nosies. Ech... Kaip man viskas nusibodo...

Kai jis man tai pasakė aš sustingau ir nieko nesugebėjau jam pasakyti. Ką aš jam galėčiau patarti jeigu pats kentėjau patyčias. O be to, man tėvai tik sakydavo: "Ignoruok!". Niekada jiems nesakiau, kad kentėjau patyčias, bet jie patys nujautė kodėl aš ateidavau iš mokyklos tuščiomis akimis. Apie savižudybę galvojau n kartų. Bet kažką sau padaryti nesugebėjau, nes esu bailys.

Kai pagalvoju apie tai, ką jis man pasakojo, jaučiuosi liūdnas ir prislėgtas. Tikriausiai todėl, kad nekenčiu patyčių. Taip pat klausimas kaip padėti tokiems vaikams, kurie kenčia patyčias ir smurtą mokyklose? Tos patyčių ir smurto prevencinės akcijos man kelia juoką. Aišku, geriau jau kalbėti apie tai, negu apskritai nieko nedaryti. Tačiau ar tokios akcijos yra efektyvios? Atsimenu mokykloje vyko tarptautinis projektas. Jame dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, Čekija, Rumunija, Lenkija... Puikiai atsimenu, kad filmavome filmus apie patyčias ir smurtą mokykloje. Filmavime pagrindinius vaidmenis atliko būtent tie, kurie labiausiai ir tyčiojosi iš visų. Ironiška, a-ne? Tie, kurie tyčiojosi iš kitų ir smurtavo aktyviausiai dalyvavo projekte, o po projekto ir toliau darė savo...

O aš dar kartais pagalvoju būti mokytoju iš idėjos... Idėja eiti mokytojauti, kad stabdyti patyčias. Tačiau kas būtų jeigu jau būčiau mokytoju ir priėjęs vaikas man prisipažintų, kad yra mušamas? Kas būtų jeigu jam neturėčiau ką pasakyti? Ir kaip aš spręsčiau šią problemą? Net nežinau... Bet jei pamatyčiau per pamokas patyčių apraiškas iš karto stabdyčiau pamoką ir pradėčiau skaityti moralus...

#Kūryba = naujumas ?

"Antra tai [kūryba - T.T.] yra įgūdis sujungti. Niekas iš oro negali išspausti ****. Net Jėzus vyno neištraukė iš niekur, o pasinaudojo vandeniu. Tik filosofai gali kalbėti apie absoliučią nebūtį. Norėdamas kažką sukurti, turi paimti kažkokią medžiagą ir ją panaudoti. Kaip panaudoti tai jau tavo reikalas. Vienas variantas būtų paimti dvi teorijas ir jų pagrindų sukurti kitą, kitas variantas būtų paimti teoriją ir pritaikyti ją visai kitoje srityje" - rašo NePo* savo bloge.

Kai eina kalba apie materialius dalykus tenka pripažinti, kad tai yra tiesa. Keli dalykai sujungiami į vieną ir rezultate gimsta naujas dalykas, kurio absoliutų naujumą NePo užginčyjo (nes koks čia naujumas jeigu tai jau yra paimta iš kažko). Tačiau man įdomu kaip yra su dvasiniais dalykais, su tuo, ko negalima apčiuopti ir paliesti. Aš ne filosofas, bet tikiu, kad žmogus gali iš nebūties kažką ištraukti naujo (ir čia nekalbu apie absoliučią nebūtį. Išvis... Kas yra absoliutaus šiame pasaulyje?). Pavyzdžiui, pirmosios ideologijos gimimas... Iš kur tai buvo paimta? Na, nebent stebint aplinką buvo pasisemta idėjų. Tačiau šiuo atveju niekas nebuvo sintetiškai sujungta, o tai verčia tikėti naujumo egzistavimu. Aš tiesiog linkęs tikėti difuzionistiškumu**. Kuo toliau, tuo sunkiau yra sukurti kažką naujo. Dėl to kaltas yra informacijos perteklius.

* NePo - http://www.nepo.lt/kurybiskumo-mygtuks/

** Difuzionizmas - etnografijos ir archeologijos kryptis; remiasi teorija, teigiančia, kad tapatūs reiškiniai tautų kultūrose atsiranda kaip skoliniai iš vieno centro ir pasklinda dėl tautų migracijos. http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Difuzionizmas&wid=4225

#Inercija ir laikas

Netikėtai supratau, kad užsikrėčiau laiko neturėjimu. Tai baisi liga, kurią dažniausiai serga šiuolaikinis žmogus. Tarkim jeigu mane kas nors užkalbina ir pokalbis trunka ilgiau nei 5 minutes, pradedu nerimauti ir mintyse planuoju ką veiksiu toliau. Jau seniai man taip nebuvo, kad aš atsisėdęs nieko neveikčiau. Neįmanoma. Važiuodamas autobuse būtinai kažką skaitau, arba žiūriu serialą, filmą. O jeigu ne - tai planuoju ką veikti. Nebeprisimenu kada paskutinį kartą sėdėjau ant palangės ir mėgavausi vakaro ramuma. O juk seniau sugebėdavau ilgą laiką susikoncentravęs žiūrėti į vieną tašką ir apvalyti savo minčių šiukšlyną. Deja, dabar aš neužsiimu minčių taršos mažinimu. Nėra laiko.

Laiko neturėjimas jau pradeda mane smaugti ir naikinti iš vidaus. Iš karto mečiau rašyti romaną. Vėliau mečiau pildyti šį blogą. Tačiau tai dar normalu. Nenormalu tai, kad šiandien kai tvarkiau kapines mane vėl užpuolė laiko neturėjimo sindromas. Pradėjau pykti, kad tai laiko švaistymas. Sutvarkai kapines, pasodini gėles, bet vėliau vėl reikia tvarkyti. Keista, bet šiandien pajutau dar ir gėdą, kad aš toks esu.  Kad dėl tokio dalyko kaip laiko neturėjimas darausi ciniškas. Neseniai mane buvo aplankęs senas draugas. Ir aš niekaip nesugebėjau atsiriboti nuo laiko planavimo ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti su artimu žmogumi. Vat tai jau nenormalu... Jeigu investuojant laiką į tokius dalykus kaip šeima, draugai, svajonių realizavimas jaučiuosi blogai...

Blogas ženklas, kai žmogui, kuris pakėlė akis į dangų, ateina tokia mintis : "Nuo kada dangus pasidarė toks mėlynas?".

Laikas sustoti. Tačiau dėl inercijos tai taip sudėtinga...

#The Magicians (Magai)

Neretai šis serialas yra pavadinamas Hario Poterio suagusiems versija. Aš dar čia pritempčiau ir Narnijos kronikas. Taip tiksliau. Nes jeigu sujungtume 3 komponentus: pošlumą + Narnijos kronikas + Hogvartso prototipą = gautųsi šis serialas. Atrodo, kad serialo sumanytojas nematė užbaigtos idėjos ir jam pačiam kiekviena serija - atradimas. Seriale erzino pošlumas, kuris ten nelabai tiko. Aktorių vaidyba man irgi pasirodė tragiška. Tarkim Jason Ralph. Jam vaidinti kuklų vaikiną, kuris yra ties beprotybės riba, netinka. Tas pats su Olivia Taylor Dudley, kuri bando įsigyventi į moksliukės personažą. Tai gaunasi taip dirbtinai... Vienintelis dalykas, kuris man labai patiko tai Džulijos personažas(Stella Maeve). Jos bandymas nepalūžti ir savarankiškai siekti tikslo - įdomiausia siužeto linija. Tačiau tai buvo lyg ir šalutinis siužeto vingis, todėl kartais per visą valandos trukmės serialą galima buvo pamatyti tik vieną epizodą apie jos kitokį kelią siekiant tapti mage.

Mano  įvertinimas: 5/10. Paskutinė pirmojo sezono serija visiškai nevykusi...