#"Paslaptingas medžių gyvenimas"

Nuostabu, kai žmogus yra lyginamas su medžiu. Pvz., J. Marcinkevičiaus dramoje "Mažvydas" žmogus lyginamas su medžiu, nes tiek vienas, tiek kitas: "šaknim – į pragarą, šakom – į dangų". Gražūs yra ir rašytojo R. Tamošaičio žodžiai: "Žmogus be kūrybos – tai kaip medis be lapų". Anot vieno filosofo, kai medis auga vienas, jis nesistengia stiebtis į dangų. O kam jam tai? Jis ir nesistengdamas gali gauti tai, už ką miške kovoja kiekvienas augalas - saulės šviesa. Tačiau toks medis vienišius yra pasmerktas trumpam gyvenimui. Visai kita situacija su medžiu, kai jis yra miško dalis. Tada nori nenori reikia stengtis kuo greičiau stiebtis į viršų, kovoti už vietą po saulę. Analogiška situacija yra su žmogumi. Jis tampa žmogumi tik būdamas žmonių apsuptyje.

Peter Wohlleben savo knygoje "Paslaptingas medžių gyvenimas" bando įrodyti, kad žmogus ir medis yra tapatinamas pagrįstai. Medžiai, kaip ir žmonės, moka bendrauti ir dalintis informacija. Medžiai kenčia, jaučia, kovoja ir net mokosi! Tai nėra kokia nors knyga, kurioje tiesiog dėstomos teorijos, kurios tinka fantastiniam filmui ar knygai. Autorius savo teiginius grindžia faktais, tyrimais, mokslininkų įrodymais, eksperimentų rezultatais... Pradedam!

Kaip apskritai augalai geba mokytis? Jie kaupia informaciją. Visi žinome, jog jautrūs žmonės yra lyginami su mimozomis. Viena mokslininkė atliko eksperimentą. Ant augalo žiedo, mimozos, buvo lašinamas vanduo. Kiekvieną kartą, kai vandens lašas patekdavo ant žiedo, anas susiskleisdavo. Tačiau po tam tikro laiko žiedas liko išsiskleidęs. Nes augalas perprato, kad vanduo nėra jam pavojingas. Taigi augalai moka kaupti informaciją! Jis mokosi!

O žinote, kad akacijos sugeba susikalbėti tarpusavyje? Kai žirafa pradeda rupšnoti akaciją, tai toji paskleidžia tam tikras medžiagas, kurios pasklinda ore ir praneša sesėms žinutę: "Saugokitės, horizonte aptikta alkana žirafa!". Netoliese esantys augalai irgi apsiginkluoja nuodingomis medžiagomis. Aišku, žirafos šios žaidimus žino, todėl keliauja tolėliau, už kokių 100 metrų. Prie tų akacijų, kurios dar nenutuokia, kad bus valgomos...

O žinote, kad medžiai miške vienas kitam padeda? Taip! Miškas - visuomenė. Aišku, konkurencijos medžiai neatsisako. Tačiau kiekvienas medis yra svarbus. Jeigu vienas ir jų pradės pūti, o vėliau išvirs paputus vėjeliui, tai kiti medžiai kentės drėgmės stygių. Išvirtęs medis - atlaisvinta erdvė prasibrauti vėjui ir linksmai pasiautėti... O tai katastrofa visam miškui. Sunyks vienas medis, sunyks ir jo kaimynai. Taigi, jeigu medį užpuolė parazitai, tai jo kaimynai tiesa jam pagalvos "ranką" (na, arba tiksliau - pagalbos šaknį :D) - tiekia organines medžiagas, kad tas sukaupęs paskutines jėgas kovotų už savo gyvybę.

O žinote, kad medžiai turi savo charakterį? Manote visi ąžuolai yra tokie patys? Tikrai ne...

Bet gana jau "spoilinti". :)

Myliu gamtą visa savo širdimi. Po šios knygos mano meilė medžiams išaugo dar labiau. Ne viskas knygoje man tiko ir patiko. Kūrinys skirtas visiems - ne tik biologams, miškininkams ar tiems, kas mėgsta medžius nemažiau nei keturkojus augintinius... Man pritrūko "razinų". Ilgą laiką skaitydamas vos neužmigdavau. Galbūt galima buvo daugiau įterpti palyginimų tarp žmogaus ir medžio. Autorius galėjo daugiau skirti dėmesio žmogaus ir medžio ryšiui aprašyti. Daugiau "pafilosofuoti", kad skaitytojas galėtu nugrimzti į apmąstymus... :)

Kaip ten bebūtų - REKOMENDUOJU šią knygą!

#Lyčių stereotipų gniaužtuose

Neseniai perskaičiau Donato Paulausko knygą ("F* – žodis, kurio negalima minėti"). Ką galiu pasakyti? Veikalas privertė mane apmąstyti daugelį dalykų. Nerašysiu recenzijos, o pasistengsiu tiesiog atpasakoti įdomiausius knygos momentus, kurie mano atmintyje išliks visam laikui...

---

Vos tik gimę vaikai būna įmetami į mergaitišką arba į berniukišką pasaulį. Vienas rožinis, o kitas - šviesiai mėlynas. Jau nuo pat mažens mums bandoma įbrukti tam tikrus žaislus, paskirti vaidmenis pagal biologinę lytį. Berniukams perkami traukinukai, žaislinės mašinos ir robotai. Tuo metu mergaitės gauna lėles, žaislinius virtuvės rakandus. Viskas yra griežtai sustyguota. Tiek mergaitės, tiek berniukai yra skirtingai ugdomi. Berniukai mokomi nedemonstruoti savo emocijų. Pvz., neverkti, nes kitu atveju jie girdi tokius pasakymus: "Būk vyras!", "Nebūk boba!", "Vyrai neverkia!". Taigi diegiama klaidinga mintis, kad vyras yra šaltakraujis padaras, kuris nesivadovauja emocijomis. Mergaitėms nėra lengviau. Jeigu viena iš jų karstosi medžiais, tai dažniausiai sulaukia iš mamos frazės: "Mergaitėms taip nepridera!". Jau maždaug nuo 3 m. vaikas pradeda suprasti rožinio ir mėlyno pasaulio taisykles. O kur jie pasislėps nuo to, jei siauro mąstymo tėvai šventai tiki posakiu: "Vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros!". Ohoho! Kokie mes skirtingi...

Visi stereotipai ir tas pasaulio nudažymas 2 spalvomis - aukso kasykla. Vien knygyne, kuriame  šiuo metu dirbu,  yra kelios lentynos knygų su tokiomis antraštėmis: "Kodėl vyrams reikia sekso, o moterims - meilės", "Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros", "Kodėl vyrai neranda raktų, o moterims vis reikia naujų batų"... Nepamirškime ir žaislų parduotuvių su mėlynomis ir rožinėmis zonomis. Lai nueina koks berniukas prie rožinės žaislinės keptuvės... Tėvai ji privers pasijausti mažu nusikaltėliu.

Donato Paulausko teigimu, taip ugdant vaiką, sunaikinamas jo unikalumas. Vaikui, it mažam krūmui, tėvai suteikia tam tikrą formą ir jis neturi pasirinkimo. Dirbdamas mokytoju tiesiogiai susidūriau su šia problema. Mergaitėms tėvai dažnai drausdavo lankyti robotikos būrelius. Vietoj to, jas prievarta versdavo lankyti šokius. Su berniukais buvo atvirkštinė situacija. Keli mano mokiniai buvo prisipažinę, kad jų tėvai verčia lankyti robotiką, nes tai "vyrų reikalas/sfera". Nes jiems tai dera! Tėvams nesvarbu, kad vaikui galbūt robotika visiškai nepatinka. Galbūt koks berniukas mieliau lankytų šokius, o kokia mergaitė - robotiką.

Kokios yra viso to pasekmės? Vyrai nelaimingi, nes neatitinka alfa patino įvaizdžio. Apskritai kur tu atitiksi "vyriškumo standartus", jei viskas taip greitai kinta... Neseniai buvo barzdų auginimo bumas. Prisimenate? Ne viena mergina man sakė: "Tomai, užsiaugink barzdą". Nuo tokių replikų aš tapdavau dar didesnis sociopatas(:D).  Kas toliau... Kokie dar "vyriškumo standartai'... Ai... Vyrai privalo daug uždirbti (na, nors daugiau už savo žmoną!). Kitu atveju jiems prikabinama socialinio nevykėlio etiketė. 

Mane nustebino vienos mano pažįstamos pareiškimas, kad moterims geriau neiti į politiką, nes jos yra emocionalios būtybės. Ačiū Jums, Dalia Grybauskaite, kad naikinate stereotipus. Nes jeigu iš visų stereotipų supinsime puokštę, tai mūsų prezidentė turėjo būti ilgų plaukų moteris... nešiojanti rožinius kostiumėlius... turinti didelę šeima ir kepanti skanius pyragus... 

Visos tos nesąmonės susijusios su lyčių stereotipais yra sąlyginės. Kodėl? Seniau maži berniukai atrodė kaip mergaitės... Su suknelėmis, ilgais plaukais. Kodėl suknelės? Nes mamoms buvo patogiau keisti vystyklus. Pažvelkime į JAV prezidentą F. Ruzveltą...

O ar žinojote, kad rožinė iki maždaug 1940 m. buvo laikoma vyriška spalva. O mėlyna - moteriška. Už Lietuvos ribų, keliaujant po pasaulį, gatvėje galima išvysti apsikabinusius vyrus. Galbūt atvykę į kokį egzotinį kraštą pažinsite naują kultūrą, kurioje vyrauja matriarchatas. Ir ką? Pasaulis yra margas. Gėjai nenaikina šeimų, moterys siekiančios karjeros negriauna valstybės, o vyrai... Jie verkia. Pasislėpę garažuose, prisilakę alaus...

#Svirplio vlogas Nr. 17 - #Mylimas serialas

#Jurga Lago - Liucija

http://www.almalittera.lt/image.php?image=/img/uploads/virseliai/40b83e18325c2ae6aeed0940104ebca668021335_Liucija.png&width=398&height=398

Realizavau vieną iš savo svajonių - įsidarbinau knygyne. Dirbu neįtikėtinai gražioje vietoje - Vilniaus universitete, Littera knygyne. Darbovietės lubos papuoštos Antano Kmieliausio freskomis. Kartais, prieš pat knygų parduotuvėlės uždarymą, įjungiu visiems Hario Poterio gerbėjams gerai žinomą muziką... Tada atrodo, kad esu koks Hogvartso profesorius.

Pradėjęs dirbti naujoje darbovietėje, pajutau dar stipresnę trauką knygoms. Tvarkydamas lentynas dažnai pagriebiu kokią nors knygą, pavartau, paskaitau aprašymą ir mintyse sau prižadu: "Būtinai perskaitysiu...". Tokia situacija buvo ir su Jurgos Lago knyga apie Liuciją.

Kas yra Liucija? Pradėsiu nuo to, kad būdamas 12 klasėje, per vieną lietuvių kalbos pamoką gavau užduotį parašyti pastraipą apie tai, ką Liudui Vasariui reiškia Aušrakalnis. Kaip žinote/skaitėte/prisimenate, pagrindiniam Vinco Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" veikėjui, Aušrakalnis buvo ta vieta, kurioje jis galėjo pabūti su savo mintimis. Atsiriboti nuo pasaulio. Pastraipoje pažymėjau, jog kiekvienas žmogus turi savo Aušrakalnį - vietą, kurioje galima pasislėpti nuo rūpesčių, pasiduoti minčių štormams ir laisviau atsikvėpti. Ką aš noriu tuo pasakyti?.. Kiekvienas savo gyvenime turime savo Aušrakalnį, pažįstame Liuciją... Savo Liuciją.

Jurgos Lago Liucija - nuostabi senučiukė. Tai persona iš didžiosios raidės, kuri su kovalda išdaužė visus stereotipus apie lietuviškus senjorus. Liucija yra sena. Faktas. Bet jos gyvenimas ties senatvės atėjimu nepasibaigė. "Jėzusmarija"! Tikrai ne! Jurgos Lago kaimynė, Liucija, gyvena antrą gyvenimą. Džiaugiasi smulkmenomis, senatvės privalumais(!), mokosi naujų dalykų, šypsosi ir skleidžia tokią energiją, kad laikykis, kaip rašė istorikas Valdemaras Klumbys, "per anksti susenęs jaunime"...  

Ir aš pažįstu žmogų, kuri drąsiai galiu vadinti savo Liucija. Tai žmogus, kuris net ir sunkiausiomis akimirkomis geba nuoširdžiai šypsotis. Tai žmogus, kuris mėgaujasi lašiniais su duona taip pat, kaip mėgaujasi gurmanas valgydamas varlių blauzdeles prabangiausiame Paryžiaus restorane. Mano Liucija - žmogus, kuris įvaldęs saviitaigos meną, todėl retai serga. Nes jis sau nuolat kartoja: "Aš nesergu, ne, ne, ne. Man viskas gerai." Tiek Jurgos Lago, tiek mano Liucija, yra stiprybės pavyzdys, kuriuo norisi sekti, su kuriuo norisi pabūti ilgiau, nes tokie žmonės - gyvenimo saulės.

Knyga labai lengvai skaitosi. Nors rašytoja bandė sukurti tam tikrą nuotaiką aprašydama Liucijos bute vyraujantį chaosą, vaistažolių kvapus ir kitas detales, bet man knyga pasirodė panaši į dialogų rinkinį. Per mažai skirta dėmesio aplinkos aprašymui, veikėjų emocijoms, išgyvenimams... Norėjosi daugiau detalių kas yra ta Liucija, kaip ji atrodo... Kokia jos nosis... Koks balsas ar akių spalva...

Per mažai detalių...

#Svirplio vlogas Nr. 16 - #Skambutis

#Svirplio vlogas Nr. 15 - #Pokyčiai

#Svirplio vlogas Nr. 14 - #Laifhakai