2015 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

#Merry Christmas!


Kaip jau nusibodo prieškalėdinė psichozė ir tos kalėdinės kovos. Mirga marga internetas nuo antraščių: "Kokio miesto eglė pati gražiausia?", "Vilniaus ar Kauno eglutė gražesnė?". Tai dar ir tėveliai įsijungia į šitą kovą ir visur kiša tuos savo vaikus. Visur.

- Animacinis filmas "Pimpačkiukai" - aaa, kas per pavadinimas!!! Ką pagalvos vaikai...?
- Simpsonai - ajajai. Traumuoja vaikus!
- Končinta laimėjo Euroviziją - Viešpatie! Ką pasakys vaikai... Kaip jiems paaiškinti, kad moteris nešioja barzdą...?

Su eglutėmis tas pats. Šįkart vaikai panaudojami kaip ginklas prieš Vilniaus eglutę, kurį yra lyg namelis:

FB komentatorius nr. 1: "VAIKU LUPOMIS TIESA SNEKA 
 mano vaiko komentaras apie Vln egle: "kodel jinai apsimeta, kad yra namas?""*

Tai dar nieko... Nacionalistai irgi pasireiškia...

FB komentatorius nr. 2: "Lenkai stengesi..bet Kauno grazesne"*

*Pabrėžiu, kad šie komentarai kopijuoti iš Kauno periodinio leidinio FB puslapio ir panašių į šiuos yra masės.



Bjauru ir šlykštu! Kalėdos tapo dekoracijų švente, kuri propaguoja dvasinį skurdą...

 Ho ho ho...! :)

2015 m. lapkričio 27 d., penktadienis

#Indi kas...? - Individualizmas


- Ką veiki?

- Vaikštau Oze.
- Tai su kuo?
- Vienas.
- Tai ko taip...?

Dažnai pokalbis pasibaigia klausimu "Tai ko taip?", jeigu  pasakai kažkam, kad esi vienas parduotuvėje, kine ar dar kur nors. Arodo, kad žmogus be kompanijos net negali išlįsti iš namų. Lyg neturėtų teisės į pilnavertišką gyvenimą. Keista, jog bandos instinktas šiandien veikia taip stipriai tarp jaunų žmonių. O dar psichologai ir kiti specialistai su priešdėliu psicho- teigia, kad šiandien visuomenėje itin stipriai pasireiškia individualizmas. Manau, kad nelabai, jeigu net batų žmogus nupirkti vienas nesugeba...

2015 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

#Vėlyvųjų viduramžių mirties samprata


Vėlyvųjų viduramžių žmogui pastoviai buvo diegiama mintis memento mori. Žmonės, kurie "gulėsi į patalą", pastoviai jiems buvo peršama, kad jau greitai jų kūną paguldys į kapą. Dažniausiai tokias mintys diegdavo religija. Viduramžių pabaigoje, o ypač XV šimtmetyje, pamokslavimai apie mirtį labai išplito liaudyje. Prie to prisidėjo elgetaujantys ordinai. Dėl viso to, viduramžių žmogus mirtyje įžiūrėjo tik laikinumo aspektą ir jokio kito. Buvo diegiama, kad žemiškos grožybės kada nors pasibaigia. Kad grožis yra efemeriškas, o turtų su savimi į anapusinį gyvenimą nepasiimsi. Todėl  žmogaus idealas - tas, kuris nieko neturi.
                      Iš žmogiškosios grožybės ir puikybės lieka tik atminimas, vien vardas. Ši mintis kėlė žmogui liūdesį. Viduramžio žmogus iškelia prieš save veidrodį ir iškart pamato laikinumo apraiškas: kūno irimą. Bažnytiniai traktatai skelbė apie pasaulio niekingumą.


                      Keturioliktajame šimtmetyje vaizduojamasis menas pradėjo vaizduoti mirtį kaip dulkes ir kirmėles. Antkapiuose buvo vaizduojamas negyvas, nuogas žmogus su išsukiotomis kojomis ir rankomis. Jo vidurius ėdė kirmėlės. J. Huizinga pastebi, kad Viduramžiuose žmogus stabteli tik prie baisybių. Tačiau pagal autorių, jei žmogus būtų žengęs žingsnį pirmyn, jis suprastų, kad ir tie puvėsiai buvo tik laikini, nes vėliau pavirsta žeme ir gėlėmis.
                      Žmonės bjaurisi senatve, liga ir mirtimi. Dvasininkai ragino žmones galvoti apie mirtį, pasaulio laikinumą. Mirtis buvo suprantama kaip moters grožį naikinanti jėga. Avinjono celestinų vienuolyne buvo paveikslas, kuriame pavaizduotas moters lavonas su dailia šukuosena, apvilktas įkapėmis. Bet jo kūną griaužė kirmėlės. Buvo akcentuojama, kad kol esi gyvas gali būti turtingas ir gražus, tačiau turtai ir pasiliks žemėje, jų nepasiimsi. Galbūt gyvenime žmogus galėjo pasidabinti sienas kilimais, bet kapas bus papuoštas voratinkliais. Dailininkai dažnai primindavo savo paveikslais, kad žmonių kūnai skirti tik kirmėlėms. Moterims primenama, kad jų grožis būs atimtas mirties, kad jos praras sveikatą ir taps jų dukterų šešėliu. Jos bus prieš mirti apleistos ir niekam nereikalingos.
                      Mirties buvo bijoma, dėl kūno suirimo. Buvo akcentuojama, kad Šventoji Marija gavo didžiausia dovaną. Paėmimas į dangų ją išgelbėjo nuo kūno irimo. O tai įrodo materialistinės dvasios vyravimą, nes niekaip neatsiribojama nuo kūno. Ir iš ties. Man labai keista, nes krikščionybėje tikima į sielos amžinumą. O pasirodo, kad vėlyvųjų viduramžių žmogus užmiršta, kad kūne, kuriam lemta sutrūnyti ir būti sugriaužtam kirmėlių slypi nemirtinga siela. Nesusimąstoma, kad kūnas yra tik sielos narvas.
                      Bijant kūno suirimo buvo kovojama su tuo. Pvz. žymių žmonių lavonų veidai buvo padažomi, kad neišryškėtų gedimo požymiai. Kitas būdas buvo įžymių žmonių lavonus supjaustyti gabalais ir tol virti, kol mėsa atsiskirs nuo kaulų. Kaulai buvo nuvalomi ir siunčiami iškilmingai palaidoti, o viduriai ir nuoviros užkasamos kitoje vietoje. Pastarasis būdas vėliau popiežiaus buvo uždraustas

                      Mirtis literatūroje ir mene buvo vaizduojama kaip Apokalipsės raitelis, kaip megera šikšnosparnio sparnais, tai pat vaizduojama kaip giltinė su dalgiu ir lanku su strėlėmis. Mirtis taip pat buvo vaizduojama panaši į beždžionę, kuri išsišiepusi kviečia ir paskui save veda popiežių, imperatorių, didiką, vargetą juodadarbį, vienuolį, vaiką, kvailį ir visų kitų amatų ir luomų atstovus.
                      Visi vaizdiniai buvo perteikiami medžio raižiniais, knygomis. Pvz. kūrinyje "Ars moriendi" buvo pavaizduota, kad mirštantįjį velnias kamuoja 5-iomis pagundomis: abejonės dėl tikėjimo, neviltis dėl nuodėmių, prisirišimas prie žemiškų turtų, nebegalėjimas ištverti kančių ir pagaliau puikybė dėl savo dorybių.
                      Apibendrinant sakytina, kad sąmonėje buvo diegiami vien šiurkštūs ir bjaurūs mirties aspektai. Huizinga pabrėžia, jog mirtyje nebuvo pastebėti kiti eleginiai motyvai. Viduramžiuose žmogus savanaudiškai žiūri į mirtį. Jis nebijo, kad mirtis išskirs su mylimais žmonėmis, su šeima, bijoma tik savos mirties. Bijoma kūno suirimo ir užmaršties. Nebuvo jokio susitaikymo su lemtimi.

Remtasi: Johan Huzinga "Viduramžių ruduo"

2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

#Čiunga čianga


Prieš egzaminą

Šsavaitę mano gyvenimas buvo kaip Čiunga Čiangoj! Ir kokosai ir bananai... Nors ne, tik bananai, kokosų nebuvo. Bet bandelės dar buvo. Taigi bandelės ir bananai dominavo šios savaitės mitybos racione. Tiesiog manęs laukė baisusis egzaminas iš XIX a. ideologijų, modernizacijos ir evoliucionizmo teorijų. Tad kai išalkdavau - maitindavau save bananais. Nes maisto gaminimas buvo laiko švaistymu. Juk beždžionės minta bananais, o aš juk žmogus - evoliucijos rezultatas. O tai reiškia, kad kilęs iš beždžionės ir drąsiai galiu misti bananais. Paskaičiavau, kad teko išmokti 44 temas.  Tai visai daug. Teko kelias savaites pripildyti gyvenimą socialine tuštybe. Nors ir šiaip, socialinė tuštybė buvo mano gyvenimo kompanionė. Tai, kad ne daug ir praradau. Šiandien buvo ta baisioji atsiskaitymo diena. Miegojau keturias valandas. Reikėjo rinktis skaičių ir tada gaudavai du klausimus. Spėkite kokį skaičių pasirinkau? - 3. :D Na, žinote... 3 muškietininkai, Šv. Trejybė... Juokauju, Tiesiog šis skaičius įrodė, kad man yra palankus. Šis kartas buvo neišimtinis. Pavyko ištraukti anarchistą Bakuniną ir modernizacijos teorijos raidą. Abi temos puikia žinomos. Modernizacija, nes tema buvo pirmoji, tad ir daugiausiai skaityta, o anarchizmas, nes patiko idėjos. Tokios utopiškos, bet gražios.
Po egzamino


Išgyvenau šią dieną. Amen

2015 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

#Pray For Paris

Solidarizuotis per socialinį tinklą gal ir yra gražu. Tačiau, kai Prancūzijos vėliava tampa fonu nuotraukai, kurioje du girti vyrai rankose yra iškėlę alaus butelius, tai jau priverčia susimąstyti ar tai jau taip gražu. Solidarizacijoje, manau, daug dirbtinumo. Guldau galvą, kad daugelis „užsidėjo“ profilio nuotraukoje vėliavą ne dėl noro išreikšti užuojautą dėl atakos, o dėl to, kad tai darė visi. Bandos instinktas čia pasitvirtino 100%. Nesu cinikas. Tiesiog gal geriau būtų nusipirkti žvakę ir ją ant palangės uždegti, o vėliau pasimelsti. Tokia akcija labiau būtų panaši į „mes Jūs užjaučiame...“. Nesakau, kad reikia būtinai eiti prie Prancūzijos ambasados. Tačiau yra visiškų cinikų kurie pasakytų: „O ar tai padės?“.

Nepadės. 
Bet ir nieko neveikimas tuo labiau nepadės.

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

#Kalbų snobizmas

Kalba yra toks dalykas, kad ir kiek jos mažai mokėtum, bet tai vis tiek yra labai naudinga. Tačiau yra žmonių, kurie dalinai su tuo nesutinka. Jų manymu tu turi mokėti kalbą gerai arba net labai gerai. Kitu atveju - tai nenaudinga. Tačiau aš nesutiksiu. Paimkime pvz. lotynų kalbą. Mokiausi jos tik pusė metų, tai ir nelabai ką išmokau. Labiausiai dėstytojas kreipė dėmesį į gramatiką. Šios kalbos palikimas mano atmintyje - 50 sentencijų(kartais jas pasikartoju) ir mokėjimas sugiedoti Gaudeamus igitur. Tačiau, kai pildau CV, aš galiu drąsiai įrašyti, kad šios kalbos pagrindai jau man yra žinomi. Ir tai neatima, o tik prideda bonusų. Antra, tai aš su ta kuklia žinojimo baze, galiu mokytis lotyniškų žodžių ir bandyti kalbėti.

Taip pat daugelis purkštauja, kad kaip galima gyventi šiais laikais ir mokėti tik vieną kalbą. Arba apskritai nei vienos gerai nežinoti. Čia galime paimti tuteišų atvejį. O kam jiems ta lietuvių kalba? Jie drąsiai gali susikalbėti "maišyta" lenkų kalba savo kaime, seniūnijoje ar poliklinikoje. Tiesiog istorija taip susiklostė, kad jie nematė prasmės mokytis lietuvių kalbos. Su kiekvienu tuteišu galima lengvai susikalbėti rusiškai. Tad piktintis ir reikalauti iš jų išmokti kažko tiesiog neverta. Na, o jei kalbėsime apie jaunimą, tai irgi dažniausiai pasižymima 2 kalbų mokėjimu - lietuvių ir anglų. Rečiau prisideda rusų. O būna, kad tik lietuvių.

Vienas pažįstamas dažnai mėgsta baruose kalbėti angliškai su aptarnaujančiu personalu, kad tiesiog patikrinti kaip žinoma ši kalba. Kai koks barmenas pradeda nerišliai atsakinėti, tai pažįstamas užsipuola žmogų dėl to, kad nemoka tarptautinės kalbos. Tai pats kvailiausias poelgis. Jeigu žmogus tiesiog tikrintų, tai tada - OK. Bet dabar kai užsipuola... Ką žinau, aš jį drąsiai pasiųsčiau laimės ieškoti... :) Vaida, draugė, dirba barmene. Tai vienas baltarusis iš jos pradėjo reikalauti, kad ji kalbėtų su juo rusiškai. Kai ji nesutiko, jis pradėjo piktintis, kad kaip Vilniuje galima nemokėti rusų kalbos, nes juk Vilnius - seniau priklausė Baltarusijai...

Kalbų snobizmą įvardinčiau tą reiškinį, kai žmogus mokėdamas kalbas reikalauja iš kitų, kad jie irgi jas mokėtų. Taip pat, kai yra šaipomasi iš žmogaus. kuris nemoka taisyklingai kalbėti/rašyti užsienio kalba...

Tačiau svarbiausia, kad žmogus bando!

2015 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

#Egzistencinis niekas

Seniai  jau rašiau. Pasakyti, kad neturėjau laiko būtų klaidinga. Laiko visada galima surasti, net kai atrodo, jog visiškai jo trūksta. Turbūt mano nerašymo priežastimi eilinį kartą buvo tingėjimas.

Rašymo poreikį patenkinu paskaitoms. Kiekvieną savaitę turiu seminarus, per kuriuos reikia skaityti pranešimus. Aišku, kad parašyti pranešimą nereikia daug kūrybinių jėgų. Tačiau tai užima nemažai laiko. Reikia rasti informaciją(o tai irgi menas rasti tai, ko tau reikia), o suradus ją, gražiai pateikti kaip tvarkingą tekstą. Mums diegiama, kad istorikai turi būti kaip geri rašytojai. O yra dėstytojų, kurie sako, kad istorikas tai ir yra rašytojas.

Vakar sutikau žmogų su kuriuo leidausi į diskusiją. Nors, palaukite, meluoju. Jis daugiau pasakojo apie save, o aš tik linkčiojau galva. Jis, tas žmogus, medikas, man pasirodė esąs materialistas. Tiesiog, kai papasakojau, jog gyvenu iš stipendijos, jis pradėjo klausinėti kodėl nedirbu. Aš atsakiau, kad man pakanka pinigų pragyvenimui ir aš mieliau skirsiu savo laiką mokslams, pomėgiams, savirealizacijai. Jis aišku tik prisimerkė ir pradėjo klausinėti, ar aš nenoriu gyventi geriau, nusipirkti sau kažką fancy. Na, manau visi norime prabangiai gyventi. Tačiau, manau, kad tai nėra būtinybė. O kartais nėra galimybių. Tad papasakojau, kad jei noriu į kiną ar kažką nusipirkti, tai tiesiog valgau taupiau (valgau grikius :D) ir tie pinigai atsiranda. Likau eilinį kartą nesuprastas.

Vėliau tas žmogus pradėjo pasakoti, koks jis darbštus, šaunus, nuostabus ir kaip viską spėja. Man tik liko dūsauti ir galvoti koks aš ale nevykėlis. O dar vėliau prasidėjo dar nemalonesnė pokalbio fazė, kai žmogus niekaip nesuprato kodėl aš pasirinkau istoriją, jeigu ši specialybė (tiksliau mokslas) nelems gero atlyginimo...

Norisi rėkti.

Man pakanka to, ką turiu. Aš laimingesnis neleisdamas pinigų kokteiliams bare ar klube. Geriau renkuosi palangę, pledą, puodelį karštos kakavos ir knygą, kuri man atstos visas linksmybes. Džiaugiuosi ir man to pakanka, kad rytoj turėsiu stogą virš galvos, savo pomėgius, studijas, šeimą ir kažką dar pavalgyti.

Ir tai ne stagnacija. Tai ir ne egzistencinis nuobodulys ar egzistencinis niekas. Tai mano gyvenimas, kuriame aš stūmiuosi į priekį.

Ne cikliškai, ne revoliuciniu būdu, ne dinamiškai, bet evoliuciškai...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...