2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

#Kontrolės mechanizmas mokykloje ir nuosavas diktatorius


Pagrindinį išsilaviną įgijau mažoje kaimo mokykloje. Kai mokiausi, Lietuvoje dar tik pradėjo ryškėti mokinių trūkumo problema. Mano mokykloje buvo apie 50 mokinių ir juos drausminti mokytojams nebuvo sunku. Apskritai, švietimo įstaigoje buvo įdiegtas savikontrolės mechanizmas. Kiekvieną savaitės mokymosi dieną, mokiniai budėdavo kiekviename koridoriuje(tikriausiai visose Lietuvos mokyklose egzistuoja tokia sistema).

Tvarka buvo griežta. Jei palieki savo postą ir tai pastebi klasės auklėtoja - gauni velnių. Blogiausia būdavo, kai tavęs budėjimo poste nerasdavo direktorius. Jis buvo keistas tipelis. Kartais atvažiuodavo vieną kartą į savaitę parėkauti ant mokinių. Atsimenu, kad ir pats esu kelis kartus gavęs pylos iš to direktoriaus. Vieną kartą per biologijos pamoką direktorius skaitė ilgą moralą, kad kai kurie klasiokai gėrė alų kompiuterių salėje per diskoteką. Kai direktorius skaitė moralą, turėjome stovėti kaip kareiviai. Man jo moralai buvo visiškai neaktualūs. Diskotekų nelankiau, alaus negeriau. Tačiau tada gavau velnių, nes stovėjau nutaisęs linksmą veidą. Direktorius prisimerkęs pasakė man:"Surimtėk". Na, taip. Man buvo šiek tiek linksma klausyti pasakojimo apie išpiltą alų ant minkštų kompiuterių salės kėdžių. Tačiau nuotaika subjuro po direktoriaus pastabos. Na, aš vyras paprastas. Pasakė man surimtėti - aš ir surimtėjau.

Kitas atsitikimas. Teko budėti koridoriuje prie valgyklos. Kadangi buvo ramu, nuėjau į biblioteką pasiimti knygos. O aš ir nežinojau, kad tą dieną vėl atvažiavo direktorius. Jis mane kaip tik užklupo nusikaltimo vietoje - skaitant bibliotekoje.
- Eik budėti, - piktai pasakė dirikas.
- Gerai, tuojau einu, - atsakiau nuolankiai.
Geriau jau būčiau patylėjęs.
Buvau apšauktas, kad atsikalbinėju. Jam netiko žodis "tuoj".
Diktatorius pasakė eiti - privalai eiti.
Diktatorius pasakė surimtėti - privalai surimtėti.
Grįžau į savo postą ir prastovėjau tuščiame koridoriuje. Tačiau nuotykiai nesibaigė. Po pertraukos sulaukėme direktoriaus vizito. Atėjo jis į pamoką piktai šnopuodamas ir perskaitė ilgą moralą kad, blogai budime. Kaip direktorius kalbėjo, aš visą laiką stovėjau nudelbęs akis. Man žmonės pasakojo, kad negalima žiūrėti piktam šuniui į akis, nes jis gali užpulti. Kur ten jau. Taktika nepasitvirtino. Moralo desertas atiteko man. Direktorius užbaigė moralą:
- Pakeisk veido išraišką. Kiek jau galima į tave žiūrėti.

 Taip ir padariau. Pradėjau vaikščioti su pokerfeisu.

2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

#Likimas

Vieni mano, kad jų gyvenimas yra lyg parašyta knyga. Tokie žmonės plaukia pasroviui galvodami, kad jų istorija buvo jau seniai parašyta nematomos aukštesniosios jėgos. Atrodo, kad tokiems žmonėms nesvarbu kas gyvenime nutiktų - jie tik linguoja galvomis, skėsčioja pečiais ir sako: "Taip jau buvo nulemta..." arba "Tokia jau mano lemtis...".

Antri žmonės tiki, kad egzistuoja tokia jėga kaip likimas. Jie tiki, kad jų gyvenimo knyga yra parašyta. Tiki jie ir tuo, kad pabaiga(mirtis) toje knygoje taip pat yra užfiksuota. Tačiau, priešingai nei pirmieji, jie netiki, kad viską valdo nematomos jėgos. Tokie žmonės supranta, kad nors jų gyvenimo knygos yra parašytos, bet tai nereiškia, kad negalima jose įvesti tam tikrų korektūrų.


Treti žmonės žino, kad tik jie patys rašo savo gyvenimo istorijas. Jie netiki, kad jų gyvenimai kaip knygos jau seniai buvo užbaigtos rašyti ir padėtos dulkėti į stalčių ar ant lentynos. Ne, jie patys rašo savo gyvenimo istoriją. Jie žino, kad galbūt kitos jėgos bandys kištis į jų gyvenimo istorijos rašymą, tačiau jie niekada neužleidžia toms jėgoms savo vietos.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

#Kelios įdomybės apie Lietuvos švietimą tarpukariu...


# Tarpukario mokyklų biudžetas buvo labai vargingas. Trūko lėšų įsigyti rašomųjų lentų, todėl mokytojai dažnai rašydavo ant klasės durų ar sienų.


# Geriausi mokslo pasiekimai buvo tikyboje.

# Dažnai mokytojai liepdavo mokiniams ryte ateinant iš namų atsinešti malkų.

# Dažniausiai mokytojai gyveno tame pačiame pastate kur ir vykdavo pamokos.

# Mokykloms pritrūkus lėšų buvo prašoma tėvų, kad prieš leidžiant atžalas į mokyklą pagamintų suolą.

Keisti mokyklų įstatai... Dėl ko buvo mažinami pažymiai už elgesį...

# Vienas iš keisčiausių mokyklos įstatų punktų: draudžiama šokti kvikstepą ar fokstrotą.

# Draudžiama mergaitėms į mokyklą atvažiuoti vyrišku dviračiu.

# Berniukams draudžiama žaisti futbolą pertraukų metu, kad "neišblaškytų minčių".

# Draudžiama atvažiuoti dviračiu, kuris papuoštas berželio šakomis.

# Pažymys būdavo mažinamas jeigu negražiai nusipaveiksluoji nuotraukai.

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

#Tomaš Tomaševski - "Sapnų narvas"




                      Didžiausias AČIŪ keliauja Auksei, kuri įdiegė meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. Iš šio žmogaus visada galiu tikėtis patarimo. Ačiū, kad skaitėte mano knygą, kad nepagailėjote laiko ir suredagavote. Ačiū, kad džiaugiatės kartu su manimi!

                      Viena iš mano mėgstamiausių rašytojų Jeanette Winterson yra rašiusi: „Parduodantieji knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jų nedomina nežinomi vardai“. Šie žodžiai man įstrigo giliai širdyje. Parašęs knygą siunčiau ją leidykloms naiviai tikėdamasis, kad jos susidomės. Tačiau leidykloms yra visiškai neįdomūs nauji autoriai. Sulaukiau įvairių atsakymų, bet visus juos jungė užkoduotas žodis „pelnas“. Taip, aš suprantu. Pinigai verčia šį pasaulį suktis aplinkui?! Patarimas leidykloms: nebijoti rizikuoti. Gyvenimas parodė, kad laimi tie, kurie rizikuoja ir laužo senus sustabarėjusius standartus...

                      Tad nuoširdus AČIŪ „Naujam vardui“, kad susidomėjo mano knyga. Esu maloniai nustebintas, kad Lietuvoje egzistuoja tokia grupė žmonių, kuri suteikia naujiems autoriams šansą tapti tikrais rašytojais. Ir, kas svarbiausia, jiems pelnas nėra svarbus. Galbūt būsiu primityvus ar banalus, bet sakau: „JŪS ŠAUNŪS!!!“.

                      Kai sužinojau, jog mano knyga bus išleista tik elektroniniu variantu – nuliūdau. Bet vėliau pagalvojau: „Pala, pala, kodėl gamta turi mokėti už meną?“. Ir vis dėlto – kodėl?
                      Ačiū iliustratorei Viktorijai Babkinytei. Šitos merginos nutapyti piešiniai mane tiesiog užbūrė. Iš jų galėjau semtis naujų idėjų.

"Kartą sukurtas kūrinys atsiskiria nuo kūrėjo ir jo savarankiškai būčiai nereikia pagalbos.“

Jeanette Winterson.

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...