Mes tapatinamės su savo turimais
daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs
paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu
norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus
drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį.
Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį
beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t.
Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius
gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.
Ir vis dėlto... Mes esame
medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes
medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau
automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo
gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu.
Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo
stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku
atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti
dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau
kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir
piniginė išbalinta lieka...).
Gyvenimas privertė mane tapti
minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis
daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS:
"Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!!
Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi
daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas
mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks
temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų –
tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!
Minimalistinis požiūris man
padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų,
rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai
įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę
kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas
vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį
su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus
ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas
tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po
parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę,
lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų...
Daugelis bijo minimalizmo
filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos
propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat
neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.
Minimalistinė filosofija –
tai...:
a) mažiau pirkti ir daugiau
naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,
b) netarnauti daiktams, o
priversti daiktus tarnauti mums,
c) neimti nemokamų dovanėlių,
žurnalų, lankstinukų ir t.t.,
d) negerinti nuotaikos perkant
rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su
problema,
e) nepaversti namų puošniu
kalėjimu,
f) tausoti aplinką...
Užbaigsiu savo rašliavas viena
gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:
„...prekės niekada nepadarys mūsų
kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi
lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais
vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos
klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais
fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų,
kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni,
organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay
