#Kontrolės mechanizmas mokykloje ir nuosavas diktatorius

Pagrindinį išsilaviną įgijau mažoje kaimo mokykloje. Kai mokiausi, Lietuvoje dar tik pradėjo ryškėti mokinių trūkumo problema. Mano mokykloje buvo apie 50 mokinių ir juos drausminti mokytojams nebuvo sunku. Apskritai, švietimo įstaigoje buvo įdiegtas savikontrolės mechanizmas. Kiekvieną savaitės mokymosi dieną, mokiniai budėdavo kiekviename koridoriuje(tikriausiai visose Lietuvos mokyklose egzistuoja tokia sistema).

Tvarka buvo griežta. Jei palieki savo postą ir tai pastebi klasės auklėtoja - gauni velnių. Blogiausia būdavo, kai tavęs budėjimo poste nerasdavo direktorius. Jis buvo keistas tipelis. Kartais atvažiuodavo vieną kartą į savaitę parėkauti ant mokinių. Atsimenu, kad ir pats esu kelis kartus gavęs pylos iš to direktoriaus. Vieną kartą per biologijos pamoką direktorius skaitė ilgą moralą, kad kai kurie klasiokai gėrė alų kompiuterių salėje per diskoteką. Kai direktorius skaitė moralą, turėjome stovėti kaip kareiviai. Man jo moralai buvo visiškai neaktualūs. Diskotekų nelankiau, alaus negeriau. Tačiau tada gavau velnių, nes stovėjau nutaisęs linksmą veidą. Direktorius prisimerkęs pasakė man:"Surimtėk". Na, taip. Man buvo šiek tiek linksma klausyti pasakojimo apie išpiltą alų ant minkštų kompiuterių salės kėdžių. Tačiau nuotaika subjuro po direktoriaus pastabos. Na, aš vyras paprastas. Pasakė man surimtėti - aš ir surimtėjau.

Kitas atsitikimas. Teko budėti koridoriuje prie valgyklos. Kadangi buvo ramu, nuėjau į biblioteką pasiimti knygos. O aš ir nežinojau, kad tą dieną vėl atvažiavo direktorius. Jis mane kaip tik užklupo nusikaltimo vietoje - skaitant bibliotekoje.

- Eik budėti, - piktai pasakė dirikas.

- Gerai, tuojau einu, - atsakiau nuolankiai.

Geriau jau būčiau patylėjęs.

Buvau apšauktas, kad atsikalbinėju. Jam netiko žodis "tuoj".

Diktatorius pasakė eiti - privalai eiti.

Diktatorius pasakė surimtėti - privalai surimtėti.

Grįžau į savo postą ir prastovėjau tuščiame koridoriuje. Tačiau nuotykiai nesibaigė. Po pertraukos sulaukėme direktoriaus vizito. Atėjo jis į pamoką piktai šnopuodamas ir perskaitė ilgą moralą kad, blogai budime. Kaip direktorius kalbėjo, aš visą laiką stovėjau nudelbęs akis. Man žmonės pasakojo, kad negalima žiūrėti piktam šuniui į akis, nes jis gali užpulti. Kur ten jau. Taktika nepasitvirtino. Moralo desertas atiteko man. Direktorius užbaigė moralą:

- Pakeisk veido išraišką. Kiek jau galima į tave žiūrėti.

 Taip ir padariau. Pradėjau vaikščioti su pokerfeisu.

#Kelios įdomybės apie Lietuvos švietimą tarpukariu...

# Tarpukario mokyklų biudžetas buvo labai vargingas. Trūko lėšų įsigyti rašomųjų lentų, todėl mokytojai dažnai rašydavo ant klasės durų ar sienų.

# Geriausi mokslo pasiekimai buvo tikyboje.

# Dažnai mokytojai liepdavo mokiniams ryte ateinant iš namų atsinešti malkų.

# Dažniausiai mokytojai gyveno tame pačiame pastate kur ir vykdavo pamokos.

# Mokykloms pritrūkus lėšų buvo prašoma tėvų, kad prieš leidžiant atžalas į mokyklą pagamintų suolą.

Keisti mokyklų įstatai... Dėl ko buvo mažinami pažymiai už elgesį...

# Vienas iš keisčiausių mokyklos įstatų punktų: draudžiama šokti kvikstepą ar fokstrotą.

# Draudžiama mergaitėms į mokyklą atvažiuoti vyrišku dviračiu.

# Berniukams draudžiama žaisti futbolą pertraukų metu, kad "neišblaškytų minčių".

# Draudžiama atvažiuoti dviračiu, kuris papuoštas berželio šakomis.

# Pažymys būdavo mažinamas jeigu negražiai nusipaveiksluoji nuotraukai.

#Patyčios

Užvakar turėjau netikėtų svečių. Vienas iš jų - mažas berniukas su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai iš mamos pusės. Tas berniukas labai nuoširdus ir man pasakojo kaip jam sekasi mokykloje.

 

- Mane dažnai muša vaikai mokykloje, - prisipažino atsidusęs. - Vieną kartą man net bėgo kraujas iš nosies. Ech... Kaip man viskas nusibodo...

Kai jis man tai pasakė aš sustingau ir nieko nesugebėjau jam pasakyti. Ką aš jam galėčiau patarti jeigu pats kentėjau patyčias. O be to, man tėvai tik sakydavo: "Ignoruok!". Niekada jiems nesakiau, kad kentėjau patyčias, bet jie patys nujautė kodėl aš ateidavau iš mokyklos tuščiomis akimis. Apie savižudybę galvojau n kartų. Bet kažką sau padaryti nesugebėjau, nes esu bailys.

Kai pagalvoju apie tai, ką jis man pasakojo, jaučiuosi liūdnas ir prislėgtas. Tikriausiai todėl, kad nekenčiu patyčių. Taip pat klausimas kaip padėti tokiems vaikams, kurie kenčia patyčias ir smurtą mokyklose? Tos patyčių ir smurto prevencinės akcijos man kelia juoką. Aišku, geriau jau kalbėti apie tai, negu apskritai nieko nedaryti. Tačiau ar tokios akcijos yra efektyvios? Atsimenu mokykloje vyko tarptautinis projektas. Jame dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, Čekija, Rumunija, Lenkija... Puikiai atsimenu, kad filmavome filmus apie patyčias ir smurtą mokykloje. Filmavime pagrindinius vaidmenis atliko būtent tie, kurie labiausiai ir tyčiojosi iš visų. Ironiška, a-ne? Tie, kurie tyčiojosi iš kitų ir smurtavo aktyviausiai dalyvavo projekte, o po projekto ir toliau darė savo...

O aš dar kartais pagalvoju būti mokytoju iš idėjos... Idėja eiti mokytojauti, kad stabdyti patyčias. Tačiau kas būtų jeigu jau būčiau mokytoju ir priėjęs vaikas man prisipažintų, kad yra mušamas? Kas būtų jeigu jam neturėčiau ką pasakyti? Ir kaip aš spręsčiau šią problemą? Net nežinau... Bet jei pamatyčiau per pamokas patyčių apraiškas iš karto stabdyčiau pamoką ir pradėčiau skaityti moralus...