2017 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

#Įsimintiniausi 2017 m. hitai

Šiais metais įjungęs radiją po kelių minučių pasijausdavau blogai. Nuo Despacito mane pykino. Nemanau, kad pastaroji daina yra bloga, bet kai visur aplinkui ją girdi - "nu tai ką žinau...". Galiu pasigirti, kad taip ir nė kartelio neišklausiau šios dainos iki galo. Vos tik išgirsdavau Despacito - išjungdavau radiją, muzikos grotuvą ar perjungdavau kanalą. Pastebėjau, kad manyje gyvena baisus kipšiukas, kuris man sako: "O tu daryk kitaip!". Jis atsirado paauglystėje. Žinot, toks mažas maištininkas, kuris pastoviai kiša koją, kai darai kažką įprasto. Kartais jam ir dabar pasiduodu. Bet tik kartais... Šiandien dalinuosi 2017 m. sąrašų dainų, kurios mano grojaraštyje išsilaikė pakankamai ilgą laiką...



1. Paramore - Hard Times. Ši daina atitinka mano visų 2017 m. emocinę būseną. Dainuodavau ją vos tik atsibudęs niūriais rytas. Vaizdo klipas yra neįprastas, pati daina turi retro prieskonį. Apie ką dainą? Apie problemas! Hayley, Paramore vokalistė, traukia linksmą dainą apie nelinksmus dalykus... Ir gerai. Nejaugi į viską (ir visada) reikia žiūrėti rimtais veizolais?



2. Margaret - What You Do. Esu juokavęs, kad Margaret yra Lenkijos GJan. Iš tiesų į vieną gretą šių dainininkių negalima statyti. GJan, mano nuomone, pasižymi puikiais vokaliniais sugebėjimais. O vat Margaret... Hm... Ji neturi stipraus balso. Iš kitos pusės, o kam jo reikia? Juk čia šou biznis! Margaret dainos yra žaismingos, linksmos, žodžiai paprasti ir tokie catchy. Kodėl man patiko ši daina? Dėl muzikinio vaizdo įrašo sukurto šiam gabalui. Dainoje Margaret tampa žaidimo veikėja, turinti kelias gyvybes. Kai pralaimi - ji nepasiduoda ir vėl stoja į kovą. Geimeriai, jeigu jūs skaitote šį postą - marš į youtub'ą, nes Margaret Jūsų laukia...



3. Dihaj - Skeletons. Eurovizija... Myliu šį dainos konkursą. Ypatingai patinka spėlioti kas pateks į finalą. Vienam pažįstamam juokavau, jog Eurovizija man - sporto rungtynės. Aišku, likau nesuprastas. Ir suprantu kodėl. Realiai šis dainų konkursas primena labiau ne sporto rungtynes, o politinį žaidimą. Kai pamačiau Dihaj muzikinį klipą - mane iš karto pakerėjo Diana Hadžijeva. Neįprastas įvaizdis, charizma ir tas žvilgsnis... Nustebino pasirodymas Eurovizijos scenoje, kuriam buvo galima drąsiai klijuoti etiketę "alternatyvu". Kas dar? Artima mano širdžiai buvo dainoje transliuojama mintis apie pasitikėjimą ir emocinį artumą. Paklausom!



4. Taylor Swift - Look What You Made Me Do. Nesu tas veidmainis snobas, kuris flegmatiškai sučepsi sakydamas: "Fiu... Aš neklausau popso... Aš kitoks.". Dažniausiai tokio tipo žmogus slapta taškosi savo automobilyje nuo kokios Jennifer Lopez. Taigi... Kodėl šis hitas pateko į mano 2017 m. įsimintiniausių dainų sąrašą? Dirbdamas picų kepėju rytais girdėdavau šią dainą. Įsivaizduokit, gaminu picą ir dainuoju sau po nosimi: "Ooh, look what you made me do, look what you made me do, look what you just made me do, look what you just made me...".



5. Alle Farben & Janieck - Little Hollywood - Ši daina buvo nustatyta kaip žadintuvo tonas. Beveik visą vasarą teko keltis skambant minėtam gabalui. Juodojo šokolado kartumo gyvenimo taisyklė, kurią visi mes sužinome su laiku, byloja: "Niekada nenustatyk mėgstamiausios dainos kaip žadintuvo tono". O aš šios taisyklės nepaisiau. Nesąmoningai daina pradėjo asocijuotis su kėlimosi procesu rytais. O tas procesas, kaip visi žino, nėra pats maloniausias... Iš kitos pusės, tai buvo saulės pripildyti rytmečiai, tad daina automatiškai neatsidūrė nekenčiamų hitų sąraše. Tiesiog man reikėjo nuo jos pailsėti. Na, o dabar apie pačią dainą... Ji man automatiškai asocijuojasi su šiltais vakarais, kurie praleidžiami geroje kompanijoje. Ir ne tik. Laimė nėra kažkur pas kaimynus už tvoros.  Atrodytų, jog pastaroji mintis yra elementari... Bet taip nėra. Dažniausiai mes jaučiamės nelaimingi, manome, kad mums juodai nesiseka, o vat kitiems gyvenimas yra lyg plaukimas laivu sraunia upe. Be jokių kliūčių... O taip nėra. Mes patys galime sukurti savo rojų žemėje (kad ir kaip tai patetiškai skambėtų...)  

Na, o pabaigai paminėsiu dar penkias dainas, kurios kėsinosi patekti į sąrašą:
Clean Bandit - Symphony feat. Zara Larsson
LP - Other People
Camila Cabello - Havana ft. Young Thug
Dua Lipa – New Rules
Portugal. The Man - Feel It Still
Alice Merton - No Roots

2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

#Tas gyvenimas...


Šiandien mano krikšto dukra gavo nuo vienos tetos vaikišką gydytojo rinkinį. Mergaitė išsiėmusi stetofonendoskopą priėjo prie manęs, norėdama patikrinti kaip plaka širdis. Kankinosi vaikas ilgai. Galop krikšto dukra mostelėjo ranka. Nutaisiusi rimtą gydytojos veidą diagnozavo man baisią ligą:

- Neturi tu tos širdies...

Žinote, aš žmogus jautrus... Apsiverkiau.

2017 m. gruodžio 21 d., ketvirtadienis

#Toksiški draugai

Jau seniai planavau įrašą apie geriausių draugų bendravimą, kuris laikui bėgant mutuoja ir tampa kažkoks nenormalus. Viename savo vloge (jeigu galima tuos trumpus vaizdo įrašus vadinti vlogais...), neva kalbėjau mobiliuoju telefonu su draugu, kuriam pareiškiau: "Aš ne su tavo draugas... Aš tavo geriausias draugas! Aš juokiuosi ne su tavimi, o iš tavęs!". Be abejonės, smagu pasijuokti iš kito žmogaus. Ypač jei tas žmogus - tavo geras draugas, kuris eilinį kartą papuolė į idiotišką situaciją. Bet aš pastebiu vieną dalyką, kad kai kurie žmonės aiškiai peržengia ribas...

Kaip identifikuoti tokius žmones?

* Jei pargriuvai ir stipriai susimušei kelį, tie žmonės ilgai juoksis iš tavęs vietoj to, kad prieiti ir paduoti ranką.
* Jeigu jiems pasakai, kad tau reikia skubios pagalbos, nes sugedo automobilis, jie specialiai neskubės.
* Tokie žmonės žino tavo visas baimes (net fobijas) ir kompleksus. Ir jie tuo būtinai pasinaudos.
* Tokie žmonės per gimtadienius dovanoja  tik jiems vieniems juokingus dalykus. Pvz., per 18-ąjį gimtadienį jie gali padovanoti prezervatyvų, sauskelnių... Tokios dovanos retai būna supakuojamos. Jos visada dovanojamos visiems matant ir girdint.
* Tokie žmonės niekada tavęs nevadins tikru vardu. Jie visada naudos pravardes. Pvz., lupnius, bebras, ačkarikas, bitch ir t.t.
* Tokie žmonės - tai tavo vidinių cenzorių įkūnijimas realybėje. Jų kompanijoje bijosi apsikvailinti, būti nuoširdus.

Mano blogą skaito tik keli vorai, dulkių kamuoliai, nu ir gal Viktorija (Piratė). Galbūt atsiras žmogus, kuris save apsupo šlykstukais ir nemato jokios problemos. Toks žmogus perskaitęs mano įrašą pasakys: "Nu, šitas lopas ryškiai neturi JUMORO jausmo..." Ne. Turiu aš ta h(!)umoro jausmą. Jis visada su manimi. Ir aš pastoviai juokiuosi iš savęs. Pastoviai. Bet aš nesu linkęs, apsupti save žmonėmis, kurie tik moka ir stengiasi pasijuokti iš mano naujų batų, šukuosenos, išreikštų minčių ar svajonių. Dėl tokių griežtų standartų turiu tik kelis draugus. Bet ačiū Dievui, jie žino kada reikia patylėti, o kada galima pasijuokti...  


Pastebėjau dar vieną dalyką. Galbūt tokiems draugams tu esi svarbus, bet jie niekada to nepasakys tiesiai šviesiai. Pvz., drauge kitai draugei niekada nepasakys: "Tu man esi svarbi". Ne. Ji geriau naktį paskambins ir į ragelį sušuks: "Myliu tave, kale!".

2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis

#(prieš)Kalėdinė psichozė mūsų šeimoje



Maistas. Nežinai iš kur atsirado tokia tradicija - maisto gaminimo maratonas prieš Kūčias. Puikiai atsimenu, kai vaikystėje su močiute kepdavome malkinėje krosnyje pyragus. Apie 7-8 milžiniškus pyragus! Vėliau dar kepdavome bandeles su aguonomis, uogiene, grybais ir t.t. Bet tai dar ne viskas! Kepdavome ir kūčiukus, spurgas. Prigamindavome masyvų dubenį baltosios mišrainės. O dar kiek mėsos patiekalų laužydavo šventinį stalą! Po maratono likdavo siaubingai daug nesuvartoto maisto. Tekdavo viską kas liko sušerti gyvuliams.

Niekaip negaliu suvokti kaip tas maisto gaminimo maratonas siejasi su šventėmis... Laikui bėgant mano mama pakeitė tvarką namuose ir dabar dėl maisto nevyksta tokia psichozė. Aišku, maisto vis tiek prigaminama per daug. Bet ne tiek, kad galėtume pamaitinti visą kariuomenę.

Kalėdinė nuotaika. Apie kokią kalėdinę nuotaiką galima kalbėti mūsų šeimoje?.. Namiškiai Kūčių dieną susipyksta. Mama vis bamba, kad nieko nespėja. Kad niekas jai nepadeda, kad reikia atlikti generalinį valymą namuose, privirti puodus kisieliaus, kompoto, prikepti kalną bandelių. O dar eglutę dažniausiai statome per Kūčias. Katastrofa! Kadangi namai tampa tikra pragaro virtuve, kuriai tik trūksta Gordono Ramzio, tai manyje įsijungia cinikas ir paniurėlis, kuris tik dūsauja ir pastoviai mėtosi frazėmis: "Kam tiek daug maisto jeigu jau rytoj į jį žiūrėti niekas nenorės...", "Kalėdų eglutė turi atrodyti lyg solidi dama, o ne kaip kokia sekso industrijos atstovė...", "Nu ir kas, kad ant spintos liko tų dulkių...", "Nu ir ką, kad atvažiuos kažkas... Tai nejaugi negaliu palikti kompiuterio ant stalo...".

Na, visi supratot. Aš toks naminis Grinčas namiškių akimis... :)

2017 m. lapkričio 12 d., sekmadienis

#Svirplio memai

Mano 3 nauji hobiai... Filmuoti "vlogus", fotografuoti gamtą ir... piešti "memus".

Kaip man sekasi pastarasis reikalas... Spręskite patys. ;)



Dar vienas su sofa. Šį pavadinau taip: "Mano ateitis". :D

2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

#Kreivų veidrodžių karalystė




Kiek daug žmonės praleidžia laiko statydami šviesų, gryno marmuro gyvenimo fasadą internete. Ar kažkas matė soc. tinkluose asmenį, kuris dalintųsi nešvarių indų nuotraukomis, nesėkmėmis ar liūdnais šeimos narių veidais? Aišku, kad matėte. Ir aš mačiau. Bet tokie žmonės - reti paukščiai. Socialiniai tinklai yra it kreivų veidrodžių karalystė. Ten karaliauja super mamos, top modeliai, sėkmingi verslininkai, laimingos poros... Anądien, kai peržvelgiau vienos pažįstamos profilį facebook'e, man susidarė įspūdis, kad ji gyvena party: all day - all nigt režimu. Draugų vestuvės, artimųjų gimtadieniai, laimingos šeimos nuotraukos... Žvelgiau į jos profilį ir nejučia atsidusau kaip stereotipiška niolikinė paauglė žiūrinti filmą "Saulėlydis". Tche. Tada pradėjau mintyse save spardyti ir kartoti: "Susiimk, skudure!".

Aš nenoriu pasakyti, kad žmonės privalo dalintis internete vien slogiomis emocijomis, pilkomis nuotraukomis ir liūdnais muzikos gabalais. Ne. Bet gal sveika būtų iš savęs pasijuokti? Nors kartais nepabijoti atrodyti juokingam(-ai). Mane supa N pažįstamų, kurie prieš skelbdami nuotrauką facebook'e, atlieka rimtą atvaizdų atranką. Toliau, atrinkus nuotrauką, siekiama atsakyti į sekančius klausimus: ar nuotrauka gali sukelti pavydą kažkokiam žmogui? Ar joje atrodau kaip iš podiumo nužengęs modelis? Ar nuotraukos fone yra prabangūs daiktai, kurie suteikia šarmo, prie kurių atrodau sėkmingesnis(-ė) negu iš tikrųjų esu? Ar nuotraukoje esu pakankamai (dirbtinai) laimingas? Jei į visus klausimus atsakei teigiamai - skelbk (po velnių!) nuotrauką kuo greičiau!!!

Kai vienoje psichologinėje studijoje perskaičiau, kad žmonėms facebook'o skrolinimas gali sukelti depresiją - ne juokais nustebau. Mintyse skambėjo tokie žodžiai: "Nu čia dabar... Juk čia tik snuknygė...". Vėliau, po kelių minučių, juokingai paskėsčiojau rankomis ir pagalvojau: "Hm, visai realu...". Papuolęs į eilinę gyvenimo turbulenciją, pastebėjau, kad snuknygė (kartais) skaudžiai kerta per mano savivertę. Na, žinot... Anas susikūrė šeimą ir dalinasi savo vaikų nuotraukomis, kitas -  dalinasi (kiekvieną penktadienį) klube pyškintomis nuotraukomis su draugais. Viena pažįstama pastoviai skelbia nuotraukas, kuriose demonstruoja kaip smagiai švaisto pinigus rūbams ir rankinukams, kita - dalinasi atostogų akimirkomis iš saulėtos Tenerifės. Peržvelgi tu tokius dalykus ir pasijunti totaliu nevykėliu. Tokie postai gali būti toksiški, kai penktadienio vakarą sėdi vienas namie, už lango sproginėja fejerverkai, o tu, pvz., esi bedarbis...

Ir tada... KABUM!
Viskas sprogsta!

Pradedi gailėtis savęs. Norisi iki ryto žiūrėti kvailą komediją ir užsimiršti. Niekur nelįsti iš namų visą likusį gyvenimą. Bet taip negalima... Skrolinant facebooką, žmogus privalo būti kritiškas. Ne tik savikritiškas. Mes privalome nutaikyti pultelį į savo vidinius kritikus ir paspausti raudoną MUTE mygtuką. Asmuo, klaidžiodamas kreivų veidrodžių karalystėje, privalo išlikti sąmoningas, turi suprasti, kad viskas, kas atsiranda socialinio tinklo sienoje - lyg sovietinė propaganda. Na, žinote... Visi laimingi, pasišokinėdami žygiuoja į šviesų rytojų, už kurį reikia dėkoti gerajam dėdei Stalinui. Na, gal pakaks čia viską ironizuoti... Gerai, kai žmogus nori pasidalinti savo laime, pasiekimais ir šviesiomis akimirkomis... Nori įkvėpti, pralinksminti... O ne sukelti pavydą, vaikiškai pasigirti ar atkeršyti kažkokiam asmeniui. Et. Kaip aš žaviuosi tais, kurie moka iš savęs pasijuokti, nebijo atrodyti netobulais...

Tokie žmonės - tikras įkvėpimas.

2017 m. rugsėjo 30 d., šeštadienis

#RE: Valdemaras Klumbys. Pikti klausimai Lietuvos jaunimui: kur jūs, aš jūsų nematau

Valdemaras Klumbys užduoda Lietuvos jaunimui klausimą: "Kur jūs, aš jūsų nematau?"(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-13-valdemaras-klumbys-pikti-klausimai-lietuvos-jaunimui-kur-jus-as-jusu-nematau/62661).

O man norisi atsakyti: "Mes čia! Tik prašau Jūsų, nusiimkite senus akinius...".



Straipsnyje fiksuojamos neva visos šiuolaikinio Lietuvos jaunimo ydos. Atsišaukimo forma parašytame tekste jaunas žmogus kviečiamas atsisakyti nekokybiškų iliuzijų ir pagaliau pradėti (iš tikrųjų) gyventi. Rašau įrašą nenorėdamas reabilituoti šiuolaikinio jauno žmogaus. Ne. Tiesiog noriu visur kaišioti savo trigrašį. Manau, jog noras diskutuoti apie jaunimą ateina su amžiumi. Pats kelis kartus juokiausi iš savęs, kai diskutuojant apie šiuolaikinius vaikus pabrėžiau: "O vat mano laikais taip nebuvo...". Lietuvos jaunimas gimęs nepriklausomoje Lietuvoje yra kitoks - faktas. Tačiau tai nereiškia, kad tas kitoniškumas pasireiškia vien savanaudiškais poelgiais ir kitais blogais dalykais.

"Aš klausiu tavęs, kodėl tu toks sukriošėlis, dar net universiteto nebaigęs? Kur tavo jaunatviškas ryžtas nugalėti kliūtis, įveikti visas negandas?". Straipsnio autorius mano, kad šiuolaikinis jaunimas yra per ankstį susenęs. Aš irgi matau šią problemą, bet kitokiu rakursu. Šiuolaikinis žmogus yra per daug atsargus. Jis viską šaltai apskaičiuoja. Daugelis mano pažįstamų žmonių nenori kurti šeimos, nes neturi tvirto finansinio pagrindo. Štai, tarkim, Edgaras(vardas išgalvotas, o žmogus realus) man dažnai kartoja, jog jeigu neturės gerai apmokamo darbo, tai apie šeimos kūrimą net negalvos.

"Todėl stengiesi iš visų jėgų būti toks, kokio reikia: normalus, neišsiskiriantis, savas? Ir pats pirmas pulsi badyti pirštais neįprastai atrodantį ir besielgiantį, kad tik kas ko nors negero apie tave nepagalvotų?" Nežinau, kaip šie klausimai rišasi su šiuolaikiniu jaunimu, nes aš matau visiškai atvirkštinį procesą. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie nebijo parodyti savojo aš. Tokių žmonių daugėja su kiekviena diena. Tiesa, dažniausiai išvaizda tampa vienintele šiuolaikinio jaunimo saviraiškos forma. Už to įdomaus fasado gali slėptis nykuma. Mimikrija[1] šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui negresia. Tiesa, autorius ir ši dalyką pastebi: "O gal tu iš tų, kaip jie ten, ekologiškų, pozityvių individualistų, manančių, kad jie – geriausi ir verti visko pasaulyje? Nori bet kokia kaina išsiskirti, būti spalvingas ir kitoks, apsirengęs rėkiančių spalvų uniforma ir neišsiskiriantis iš kitų tokių pat spalvingai vienodų minios?".

"Jautiesi tuščias, viskas aplinkui atrodo beprasmiška, ir tu nusivylęs viskuo – nuo pasaulio iki savęs imtinai? Niekur nematai prasmės net nepabandęs padaryti kažko prasmingo? Gelbsti alkoholis, narkotikai, seksas? O kai nebegelbsti, pabėgi anapus, nes ten nieko nėra, o ypač – atsakomybės už tai, ką padarei ir ko nepadarei?" Apatija + šiuolaikinis jaunas žmogus... Tai kaip morka ir obuolys, citrina ir soda, kava ir vanilinis sūrelis... Jaunimas iš tiesų yra chroniškai pavargęs, nemoka džiaugtis mažais dalykais. Jam mylimo žmogaus apkabinimas, mamos paruošta vakarienė, plazminis televizorius, patogi lova - nuobodu ir kasdieniška. Šiuolaikinis žmogus ieško ekstrimo. Valdemaras Klumbys nurodo, kad tas ekstrimas - seksas, narkotikai ir alkoholis. Mano nuomone bet kokia priklausomybė iš esmės yra blogis. Žmogus gali įnikti į darbą ir jam supantis pasaulis nustos egzistuoti. Toks žmogus tiesiog bukai gyvens manydamas, kad tik darbas jo gyvenimą daro prasmingu.

Pabaigai pasakysiu, jog straipsnis yra įdomus, tačiau jame jaunas žmogus suprantamas kaip robotas. Autorius lyg programuotojas vadovaujasi mintimi, jog egzistuoja kelios šiuolaikinio jaunimo elgsenos normos/formos. Yra arba taip, arba kitaip...
O tarpinio varianto nėra?
Manau, jog šiuolaikinis jaunimas yra spalvingas ir įvairus. O straipsnio tema - sena kaip ir pats žmogus.

Taip jau yra.

* Jaunimas nutrūktgalviškai keičia pasaulį... daug klysta, daug mokosi...
Ką sako vyresnioji karta?
Taip negalima. Semkitės išminties iš mūsų. Kokie jūs neatsargūs!

* Jaunimas tampa atsargus... nerizikuoja(jeigu yra didelė tikimybė pralaimėti)...
Ką sako vyresnioji karta?
Kas per jaunimas... Vien apatija ir nihilizmas... Suseno greičiau laiko...

Jau kartą citavau Solveigą Kurgonaitę. Padarysiu tai dar kartą: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek.






[1] "Reiškinys, kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos  rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna  didesnis".

2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis

#Emocijos

Aš jaučiu!
Tiek daug jaučiu!
Bet viską po kasdiene kreiva šypsena slepiu,
Steriliais saviizoliacijos tvarsčiais širdį raminu,
Iš košmarų gniaužtų išniręs
Nebyliai Tavo pagalbos šaukiu
Ir toliau gyvenu.

Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu!
Bet jausmus lyg akmenukus senoje vazoje kaupiu,
Renku juos kruopščiai ir ignoruoju,
Kad indas pilnas, seniai suskilęs.
Bet nepasiduodu, svirduliuodamas slenku
Pilkų būtybių išmintu taku.

Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu...
Jausmų pokylyje meistriškai su emocijomis valsą šoku
Ir nesuprantu,
Ar paklydęs mano juokas tarp tų sienų keturių
Vien tiktai atsimušančios bangos
Nuo uolėtų , bet iliuzinių krantų?

Ar aš jaučiu?..
Nors kažką jaučiu?..
Skamba galvoje lyg aidas, Alpėse paklydęs -
Nelemta rudeninė obscesija.
Tokia jau ji yra,
Lapiškai klastinga
Ta besišypsanti depresija...


2017 m. rugsėjo 3 d., sekmadienis

#Jei joji ant negyvo arklio – nulipk!


"Jei pastebėjai, kad joji ant negyvo arklio – nulipk" (indėnų patarlė).

Dažniausiai žmogus yra drąsinamas tokiais žodžiais: "Tu tik nepasiduok!", "Eik iki finišo tiesiosios!" "Kovok iki galo!". Bet išmintingas žmogus supranta, kada jam reikia sustoti, pasitraukti, išeiti, palikti ar pasakyti tvirtą "NE". Negyvu arkliu gali būti toksiniai santykiai, kurie mus verčia kiekvieną dieną jaustis aktoriumi atliekanti vaidmenį filme be laimingos pabaigos. Tai gali būti veikla, kurioje mums visiškai nesiseka nors mes į ją investuojame visas savo jėgas, visą savo valią ir laiką. Tai gali būti ir charakterio savybė ar kompleksas, kuris mums neleidžia judėti pirmyn. Kartais gyvenimas reikalauja revoliucijų su fejerverkais ir už nugaros palikto liepsnojančio tilto. O kartais užtenka tik sustoti akimirkai, nuo visko atsiriboti ir apgalvoti savo būtį. Ne visada fantastas iki gyvenimo galo siekęs tam tikro tikslo tampa herojumi. Heroje tampa moteris, kuri paliko savo smurtaujantį vyrą. Herojumi gali tapti pagyvenęs vyras, kuris pagaliau spjovė į aplinkinių žmonių nuomonę ir pradėjo gyventi pagal savo širdies ritmą. Kartais heroizmas yra tik fasadas, kuris slepia skausmą, beprasmį pasiaukojimą ar baimę keistis...


Visada yra fasadas. O kas slepiasi už jo - nesigilinama...

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti...


Kai tėvai pasako, jog manimi didžiuojasi...
Kai randu darbą, kuriame kolektyvas priima mane it šeimos narį...
Kai ekranizuoja mėgstamą kūrinį...
Kai mylimas žmogus mane apkabina...
Kai galiu vakarą praleisti su pledu, arbatos puodeliu ir knyga...
Kai atsigulęs miegoti užuodžiu gaivų neseniai išskalbtos patalynės kvapą...
Kai už lango lyja, o aš esu šiltuose namuose...
Kai sėdžiu prie laužo užhipnotizuotas liepsnos viliotinio...
Kai galiu nuskinti nuo obels sultingą raudonskruostį...
Kai galiu papasakoti kažkam įdomią istoriją...
Kai augintinė papūga straksi iš laimės mane pamačiusi...
Kai ryte jaučiu sparnuotą energiją...
Kai už lango stūgaujantis vėjas mane ramina...
Kai atrandu dainą, kurios žodžiai, atrodo, perpasakoja mano gyvenimą...
Kai pavyksta kulinarinis eksperimentas...
Kai gatvėje sutinku bendraminčių...
Kai kažkas pasako su šypsena veide: "Drąsiau, Tomai. Tu juk viską gali!"...
Kai aplanko kaprizinga mūza ir man pavyksta sukurti eilėraštį...
Kai rytais dainuoju duše...
Kai su tėvais susėdame prie stalo ir dalinamės dienos įspūdžiais...

2017 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis

#Nuotraukų piškinimas

Visai neseniai atradau naują aistrą - fotografuoti augalus ir gyvūnus. Kaip man sekasi? Galite įvertinti patys. Beje, visos nuotraukos yra skelbiamos mano instagram'e: https://www.instagram.com/zals_agurks/.


TOP 10











2017 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

#20 smulkmenų, kurios mane pralinksmina...

Prieš 2 metus kitame savo bloge patalpinau įrašą, kurį dar ir šiandien skaitydamas nusišypsau.

1. Kai po sunkios darbo savaitės pagaliau ateina penktadienio vakaras ir galiu atsipalaiduoti...
2. Kai žmogus, kuriam simpatizuoju, numeta man šypsnį ir pasilabina...
3. Kai galiu apkabinti mamą...
4. Kai per egzaminą papuola variantas, kuriame į visus klausimus žinau teisingus atsakymus...
5. Kai pagaliau baigiasi nuobodi paskaita...
6. Kai reikia važiuoti į paskaitas su persėdimais ir vos tik išlipęs iš vieno autobuso, pamatau, kad atvažiuoja kitas man tinkantis autobusas...
7. Kai žaisdamas su krikšto dukra, ji netikėtai nusišypso ir apkabina mane...
8. Kai perskaitau įdomią knygą ir ji pakeičia mano mąstymą...
9. Kai pagauna įkvėpimas ir aš jam pasiduodu...
10. Kai pažiūrėjęs į dangų pamatau žvaigždes...
11. Kai susapnuoju nuostabų sapną, kuriame aš skrendu...
12. Kai mano mėgstamiems ledams parduotuvėje taikoma nuolaida...
13. Kai pliaupiant lietui einu pasivaikščioti su lietsargiu...
14. Kai gatvėje sutinku seną draugą...
15. Kai prie arbatos turiu skanių sausainių...
16. Kai per radiją pradeda groti mėgstamiausia daina...
17. Kai ryte mane pažadina blynų kvapas arba rytmečio saulės šviesa...
18. Kai senelė papasakoja įdomią istoriją...
19. Kai mėgstamas aktorius(-ė) laimi kokį nors apdovanojimą...
20. Kai auginamas kaktusas pasipuošia žiedu...


Pabandysiu užrašyti 20 naujų priežasčių, kodėl galiu džiaugtis savo gyvenimu... :)

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

#Sausi, tik be cinizmo ir kraštutinumų!

Daugelis žino Sausį[1]. Iš esmės tai yra rašytojas, kuris slepia savo tapatybę. Skaitytojui tas anonimiškumas, manau, yra it kabliukas. O pačiam rašytojui - rašymą lengvinantis faktorius. Jis gali drėbti "kaloringą tiesą", nebijoti būti užmėtytas akmenimis, rašyti apie savo pažįstamus žmones... Taip pat Sausis gali nevengti necenzūrinės leksikos, tiesmukiškumo ar temų, kurios laikomos tabu. Galiu kaip pavyzdį pateikti vieną jo citatą: "Žmonės save linkę masturbuoti kitų problemomis". Jeigu reikėtų apibūdinti jo rašymo stilių, tai panaudočiau 3 epitetus: "aštrus", "riebus" ir "pikantiškas".

Neseniai perskaičiau vieną jo įrašą[2], kuris mano galvoje sukėlė minčių štormą:

"- Vilkai vėl užpuolė avis! – šaukė į kaimą basomis atbėgęs piemuo.

 Tai kartojosi jau antras mėnuo, tad įsiutę miestelėnai čiupo dalgius ir išėjo medžioklėn. Žvėrys krito nuo pagalių smūgių, sužeistiems po kaklu buvo kišamas peilis ir užbaigiama žemiška kelionė. Tačiau galiausiai minia sustojo – vilkų guolyje drebėjo visai neseniai gimęs jauniklis. Delnais akis besidengiantis mielas padarėlis sutirpdė įsiūtį, tad iš visos gaujos vienintelis buvo paliktas gyventi.

 Bėgo metai. Mažylis užaugo. Šiandien jis išpjaus visą avių bandą, šiandien paskutinis kraujo lašas tekės ir šunims, ganantiems banguotąjį grobį.

 Jei meilė baigėsi, nužudyk visus ją primenančius. Atsikratei blogą energiją skleidžiančiais draugais – sudegink visus tiltus, kad šie niekada negrįžtų. Jei keiti savo gyvenimą, peilį po kaklu kišk net pačiam mieliausiam vilkiukui – kad ir kokios mielos akys bebūtų, kad ir kaip gailiai jis beinkštų. Nes net ir vienas vilkas vieną dieną išpjaus visą bandą avių."


Manau, kad tiltų deginimas prilygsta praeities užmiršimui. O tai tas pats, kas tvarstyti gilias žaizdas, kurios reikalauja chirurgo adatos ir siūlų. Laikui bėgant tam tikri gyvenimo momentai atvers įsisenėjusias dvasines žaizdas ir žmogus bus tampomas praeities ir dabarties it skudurinė lėlė. Senas žaizdas tylos, vienatvės ir atsiskyrimo tvarsčiais neišgydysi. Nes tai ne vaistai. Paprasta. Ir laikas nėra vaistas nuo dvasinių sopulių. O juk įprasta manyti, kad būtent jis tirpdo praeities šešėlius, naikina demonus ir tramdo vidinius cenzorius. Viskas gali būti net atvirkščiai. Praeities sopuliai gali peraugti į žmogiškumo anemiją, dvasiškumo nepakankamumą ar į dar kokią baisią ligą... Iš savo menkos patirties žinau, kad pirmiausia tik pats žmogus gali sau padėti pasveikti dvasiškai.

Tiltų deginimo taktiką galima taikyti, bet tik retais ir išskirtiniais atvejais, kai nėra kitos išeities. Tačiau šis kraštutinumas negali tapti orientyru slenkant gyvenimo keliu. Tiltus degina nebrandūs žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba sutvarkyti savo dvasinį šiukšliną. Kiekvienas privalo suprasti paprastą (gal net liūdną) tiesą. Ir tai... Priklauso viskas nuo to, kokiu rakursu pažvelgsi... Gyvenime taip jau būna, kad žmonės pasibeldžia į mūsų širdį, išsitrina savo purvinus batus į kilimėlį su užrašu "Welcome!" ir dingsta. Taip pat neverta pamiršti, kad kai kuriems žmonėms, mes ir esame tie nedėkingi praeiviai. O jie galbūt mums kažką jautė, prie mūsų prisirišo...

Nusivyliau šiuo Sausio tekstu. Tiesiog ši asmenybė siekia, kad žmonės dvasiškai pasveiktų perskaitę jo tekstus. Bet degindami tiltus žmonės nepasveiks, o pasmerks save ilgam letargo miegui. O pabusti iš ilgo košmaro būna taip sunku. 

  
---
Įdomus straipsnis apie misterį iks - Sausį: http://raudonaskilimas.tv3.lt/2017/03/23/po-sausio-pseudonimu-pasislepes-rasytojas-zmones-save-linke-masturbuoti-kitu-problemomis/




[1] https://www.facebook.com/as.sausis/?fref=ts
[2] https://scontent-ams3-1.xx.fbcdn.net/v/t1.0-0/p280x280/20914266_1937460809812240_7495229487837063402_n.png?oh=0b2b7e848f2f5b3c74c2d36c9ea270d0&oe=5A2D25DB

2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

#7 priežastys mylėti Jeanette Winterson


Vienas iš didžiasių mano gyvenimo atradimų - knyga "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai". Šiandien pasidalinsiu keliomis mano mėgstamiausios autorės citatomis.

1. Apsileidimas - rašytojo mirtis. Purvas, nepatogumai, alkis, šaltis, traumos ir dramos nereiškia nieko. Šių dalykų man teko gana ir jie tik paskatindavo, bet dėl apsileidimo - niekingos drėgnos pilkumos, laipsniškos gėrio ir grožio korozijos, kompromiso, prisitaikymo ir susitaikymo užkaborių - dėl jų gerai dirbti neįmanoma.

2. Norint gerai padaryti ką nors didaus reikia keistų ir dažnai juokingų ritualų, nes jie nuveja sielos apsileidimą ir menkystę, tarsi sakančius, kad viskas nereikšminga, murkšlina ir dėl nieko neverta stengtis.

3. Tada, kaip ir dabar, rašiau ant perdirbto popieriaus: tada vien todėl, kad niekas apie jį nežinojo ir jis buvo pigus, o dabar, - nes taip daryti teisinga, nors ši ypatybė  padarė jį daug brangesnį už medžius ryjantį brolį. Jei būčiau leidėja, reikalaučiau visus rankraščius siųsti ant perdirbto popieriaus. Kodėl gamta turi mokėti už meną?

4. Parduodantieji knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jų nedomina nežinomi vardai.

5. Kiekvienos rašytojų ir menininkų kartos pareiga - rasti naujų būdų įprastinėms žmogiškosioms situacijoms ir būsenoms apsakyti. Tiesa, patiekti drungnus vakarykštės vakarienės likučius lengva, pelninga ir jie sulaukia populiarumo (trumpam). Tiesa ir tai, kad taip besielgiantieji klysta.

6. Kiekvienas ir kiekviena, atėjus  laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet tuo pat metu ir ribotame, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų, į savo asmeninę erdvę - nežinomą, dar neatrastą.

7. Mąstymo procesai panašesni į labirintą, o ne į greitkelį - kiekvienas posūkis veda prie kito - nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kaskart vis kitos.


2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".


Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

#Memento mori: Vaiduliai


Kadaise lietuviai tikėjo, kad nedorėliai žmonės numirę vaidenasi.
Sakoma, jog tai velnias įlenda į nedorėlių odą ir vaikšto žemėje kaip žmogus.
Tokiu pavidalu velnias nieko nebijo.
Gali net vaikščioti po bažnyčią nebijodamas šventinto vandens.
Tokią būtybę žmonės vadindavo vaiduliu.

I.

Naktį per kapines eidamas žmogus randą tuščią grabą. Norėdamas patirti kas bus, drąsuolis atsigula tuščiame grabe ir laukia. Prieš vidurnaktį atbėga vaidulis ir prašosi, kad kuo greičiausiai žmogus jam leistų į grabą atsigulti, nes jo laikas baigiasi.
- Kur tu buvai? - klausia žmogus.
- Buvau vestuvėse, uždusinau jaunąją ir jaunąjį, - nerimastingai atsako vaidulis.
- Pasakyk kaip juos reikia atgaivinti ir įleisiu į grabą.
Vaidulis nenoromis išduoda paslaptį:
- Reikia jaunuosius patrinti numirėlio rūbo atkarpa ir jie atgys.
Kai žmogus leidžia vaiduliui atsigulti į grabą, kapas vėl užgriūva.

Sakoma, kad vaidulis tol vaikščioja, kol nesužinai jo paslaptį.

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

#Gyvenk



Prijaukink mirties drakoną,
kaip kadaise
indėnas mustangą
by Igor Morski
prijaukino.
Tada nematysi,
rudenį
užmiegant gamtai,
vien įspaudo mirties.
Tada išvengsi,
ledu alsuojančios minties,
kad jaukią dieną
kraugeriškai
tamsa suryja.
Kad vienatvė
negailestingai
džiugesį skandina.
Tik tada suprasi
Šventa tiesą
Deivės Amžinybės.
Tyloje gimsta
dalykai garsiausi,
o po nesėkmės sunkiausios -
noksta vaisiai saldžiausi...

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

#Memento mori(Nr. 1)


Pradedu ciklą Memento mori. Įrašuose bus talpinami seni pasakojimai apie numirėlius, kurie randami tautininkų leidinyje Vairas(žr. Dr. J. Balys, Gyvi numirėliai // Vairas, 1936, Nr. 6,
p. 611-626)

Siela

"Žmogus  mato, kaip iš jo miegančio draugo burnos išlekia baltas vabalėlis, paklajoja (pvz., ropoja šiaudu per vandens klaną, įlenda į akmenų krūvą) ir po kurio laiko vėl grįžta į miegančiojo burną; pabudęs žmogus pasakojasi draugui savo sapną - ėjęs aukštu tiltu per didelę upę ir vienam kalne radęs paslėptus didelius turtus; nueina prie akmenų krūvos, kur buvo įlindęs vabalėlis, ir ten atranda paslėptą lobį."

Mirusieji trokšta ramybės



"Viena motina vis verkdavo savo mirusio vaiko. Jis pasirodo motinai sapne ir prašo: „Mamyt. kodėl mane taip vargini ir ramumo neduodi? Perstok verkusi, nes aš poilsio negaunu - mano drapanos vis šlapios ir šlapios nuo tavo ašarų."

"Viena duktė vis eidavo ant kapų verkti savo mirusios motinos. Kartą vakare pamatė ji savo motiną, apsisiautusią balta drobule, bet su ožkos kojom ir be nosies (velnio ženklai). Mergaitė ėmė išsigandusi bėgti, motina vytis, vos spėjo įbėgti trobelėn. Tada numirėlė sako: „Tavo laimė, kad tu paspėjai įbėgt.“

"Vėl kartą dvi moterys labai verkdavo savo mirusių vyrų. Atėjo jie padėti joms rugių pjauti, bet paskum ėmė žmonas smaugti - vieną užsmaugė, kita pabėgo."

"Žinomas pasakojimas apie numirėlį, kuris nori nusigabenti į kapus savo mylimąją, kadangi ji nesiliauja jo verkusi. Naktį, kaip buvo iš anksto sapne pranešęs, atjoja mylimasis ant gražaus žirgo ir liepia merginai joti su juo kartu. Mergina pasiima rožančių, škaplierius ir kt. šventenybes, bet bernas pakelėj liepa juos numesti, nes arklys negali panešti tokių sunkenybių. Jodamas pro kapus sako: "Mėnesiena kai diena, joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebijai su negyvėliu joti?" - "Ko aš bijosiu su savo mylimiausiu". Tačiau pamačius, jog tas mylimiausias nori ją įsitraukti gyvą į kapą arba užsmaugti, susipranta jį apgauti. "Tau čia paprasta, tu lįsk pirmas" - ir pabėga."


"Mergaitė, bebėgdama nuo ją persekiojančio mylimojo, užbėga į trobelę, kur randa bobutę ir kitą negyvėlį ant lentos. Lauke likęs mylimasis vis šaukia: „Negyvėli, paduok gyvėlę!“ Lavono rankos krust, kojos krust, atsistoja ir eina. Bobutė nenori leist. „Pasitrauk, man reikia pagaut tą ličyną ir paduot kas jos reikalauja". -„Palauk, nesiskubink taip, pirma išklausyk lino mūką, tai tada galėsi“. Ir bobutė pradeda pasakoti, kaip liną pasėja, akėja, kaip jis dygsta ir auga, nurauna ir t.t. vis labai smulkmeniškai. Numirėlis ragina, kad greičiau pasakotų, bet ji nebaigia iki gaidžių ir taip išgelbsti mergaitę, kuri iš išgąsčio po kelių dienų miršta."

2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

#Saugokis meškinų / We Bare Bears

Visai neseniai su krikšto dukra žiūrėjome animacinius filmus per Cartoon Network(toliau - CN). Jai nelabai patinka nauja CN produkcija. Tiesiog filmukai yra negražiai "nupiešti", siužetas vystosi chaotiškai ir vaikas negali sukoncentruoti dėmesį į tokių animacinių filmų žiūrėjimą. Aš pats išaugau žiūrėdamas CN produkciją ir galiu pasakyti, jog atmintyje išsaugojau tiek daug šviesių prisiminimų. Mėgstamiausi animaciniai filmai buvo: Courage the Cowardly Dog, RobotBoy, Dexter's Laboratory, Codename: Kids Next Door ir t.t. Pastarieji animaciniai filmai - tai CN perlai. Na, o dabartinė produkcija mane stebina. Kaip galima tokiais animaciniais filmais sudominti šiuolaikinius vaikus, kurie yra hiperaktyvūs? Dažnu atveju animacinio filmo pagrindą sudaro vien absurdo humoras, chaosas, o ne pati istorija. Kaip ten bebūtų, kartais CN sugeba ir džiuginti.


Sėkmingu pavyzdžiu laikau sitcom'ą - We Bare Bears(Mes paprasti meškinai - šis vertimas geriau atitinka animacinio serialo esmę). Pirmiausia, filmukas žavi savo paprastumu. Neiškreipia realaus pasaulio. Antra, filmukas turi įtraukiantį siužetą, kurio centre - 3 meškinai("broliai"), kurie siekia pritapti žmonių pasaulyje. Žodis brolis atsidūrė kabutėse, nes meškinai yra skirtingų rūšių: pandos meškinas(kuris siekia tapti socialinių tinklų super žvaigžde, grizlis(kuris žūtbūt nori rasti draugų) ir baltasis lokys(intravertas, kuris mėgsta tylą ir ramybę). Iš aprašymo aiškėja, kad šia animacija gali smaguriauti ne tik pypliai, bet ir šiaip, įvairaus amžiaus bei plauko filmukų gurmanai.
 
Veikėjai

Pandos meškinas - stereotipinio šiuolaikinio žmogaus atitikmuo - priklausomas nuo socialinių tinklų, mobiliojo telefono ir t.t. Jam trūksta bendravimo įgūdžių, savo EGO maitina socialinių tinklų laikais. Pandos meškinas primena man statistinį lietuviškų naujienų portalų komentatorių. Visada nepatenkintas, turintis prie ko prikibti. Na, kitaip sakant - heiteris su stažu. Greičiausiai pandos meškinas yra intravertas, melancholikas, nes pastoviai jaudinasi, yra hiperjautrus aplinkai, nedrąsus, sunkiai adaptuojasi.

Poliarinis lokys - mano mylimiausias veikėjas. Koks tas poliarinis lokys? Na, jis mėgsta tvarkytis namuose, gaminti maistą savo "broliams". Priešingai nei pandos meškinui, jam nerūpi aplinkinių žmonių nuomonė. Apskritai, baltajam meškinui sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis. Tačiau jis dėl to nesuka sau galvos. Poliarinis lokys gyvena šaldytuve, dievina skaityti knygas ir kalba apie save trečiuoju asmeniu.
 
Grizlis - reikia pasakyti, kad būtent grizliui geriausiai sekasi pritapti visuomenėje. Jis greitai susiranda draugų, yra atviras, linksmas ir nuoširdus. Ekstravertas. Taip pat šis veikėjas yra drąsus ir ryžtingas. Nenustygsta vietoje. Tauškalius kokių reta.



Mano įvertis: 10/10













#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...