Rodomi pranešimai su žymėmis laimė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis laimė. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

#20 smulkmenų, kurios kelia džiaugsmą [2020 sąrašas]...

Kai išmokstu groti ukulele naują dainą.
Kai darbe įvertina mano padarytą darbą.
Kai mylimo (-os) rašytojo (-os) knyga išverčiama į lietuvių kalbą.
Kai kine pasirodo ilgai lauktas filmas.
Kai reikia kūrybiško sprendimo ir galvoje prasideda minčių lietus.
Kai kažkas perskaito mano knygą.
Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir stebėti lietų.
Kai galiu dirbti iš namų.
Kai aplankau savo naujus draugus. 
Kai po sunkios dienos galiu trumpam prigulti.
Kai pajuntu netikėtą energijos pliūpsnį ir norisi versti kalnus. 
Kai mintys pačios susidėlioja į lentynas.
Kai kažkas nuoširdžiai džiaugiasi mano kompanija.
Kai visą dieną neapleidžia jėgos ir pasitikėjimas savimi.
Kai pasiryžtu išmokti kažką naujo. 
Kai galiu nustebinti artimą žmogų.
Kai savaitgalio vakarą kartu su tėvais galiu gurkšnoti arbatą ir dalintis savaitės įspūdžiais. 
Kai yra laiko pažaisti su savo plunksnuotais augintiniais. 
Kai su močiute ir krikšto dukra randame naują veiklą.
Kai kišenės pilnos rudeniškos melancholijos, o širdis – saulėtų prisiminų.

2018 m. spalio 28 d., sekmadienis

#Minimalizmo filosofija


Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).



Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 



Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,
b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,
c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,
d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,
e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,
f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:


„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay

2018 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti... (2018)




  1. Kai grįžtu į gimtuosius namus, kur esu visada laukiamas...
  2. Kai skaitau įdomią knygą, kuri neleidžia melancholiškam vakarui įsiskverbti į mintis...
  3. Kai prisimeni seną, bet gerą dainą...
  4. Kai kažkas pasako ačiū už tai, kad tiesiog esu...
  5. Kai knygyno lankytojai nuoširdžiai šypsosi pamatę mane...
  6. Kai naktinio lietaus šnabždesys švelniai užliūliuoja...
  7. Kai atsibundu prieš žadintuvo signalą ir suprantu, kad puikiai išsimiegojau...
  8. Kai vairuojant per radiją skamba pažįstama daina ir galiu dainuoti...
  9. Kai penktadienio vakarais su tėvais žiūriu serialą Orphan Black...
  10. Kai idealiai priparkuoju automobilį...
  11. Kai su krikšto dukra šoku iki nukritimo pagal Nicki Minaj dainas(:D)...
  12. Kai pagaliau išverčia į lietuvių kalbą ilgai lauktą knygą...
  13. Kai pasikeičia metų laikas...
  14. Kai ryte neskubėdamas galiu išgerti puodelį mėgstamos arbatos...
  15. Kai perskaitai knygą, kurioje knibžda šimtai genialių minčių...
  16. Kai atsibundi su mintimi, kad tuoj į darbą, o pasirodo liko dar kelios valandos saldaus miego iki žadintuvo signalo...
  17. Kai nusiperku naują knygą ir manęs laukia nuostabios akimirkos keliaujant su popieriaus angelais...
  18. Kai vaikštinėju po naktinį Vilnių...
  19. Kai nauja diena padovanoja saulėtą rytą...
  20. Kai pavyksta sutaupyti pinigų kelionei...

2018 m. gegužės 20 d., sekmadienis

#"Keli žingsniai kaip tapti sėkmingu žmogumi" ir kiti BLA BLA BLA


Pirmoji saviugdos knyga, kurią perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai, normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią. Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske - išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės, smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.
                                     
Po nesėkmingos pažinties su tokio žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas - susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.

Ką reikia žinoti apie saviugdos knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri ar net spalvoti...  Tiesiog mirga marga akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą, pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck it",  "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą", "Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis "fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai, ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų. Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų gyvenimą...

Saviugdos knygos nėra nei geros, nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą? Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui, pramogoms, meditacijai, apmąstymams...

Pabaigai... Siūlau imti ir skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas. Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau "nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių teiginių...  Pvz., neva jūsų siela it margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla... Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg instrukcijos, kurios tai primena?

Ir jau pačiai... pačiai... pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis... :D)


2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti...


Kai tėvai pasako, jog manimi didžiuojasi...
Kai randu darbą, kuriame kolektyvas priima mane it šeimos narį...
Kai ekranizuoja mėgstamą kūrinį...
Kai mylimas žmogus mane apkabina...
Kai galiu vakarą praleisti su pledu, arbatos puodeliu ir knyga...
Kai atsigulęs miegoti užuodžiu gaivų neseniai išskalbtos patalynės kvapą...
Kai už lango lyja, o aš esu šiltuose namuose...
Kai sėdžiu prie laužo užhipnotizuotas liepsnos viliotinio...
Kai galiu nuskinti nuo obels sultingą raudonskruostį...
Kai galiu papasakoti kažkam įdomią istoriją...
Kai augintinė papūga straksi iš laimės mane pamačiusi...
Kai ryte jaučiu sparnuotą energiją...
Kai už lango stūgaujantis vėjas mane ramina...
Kai atrandu dainą, kurios žodžiai, atrodo, perpasakoja mano gyvenimą...
Kai pavyksta kulinarinis eksperimentas...
Kai gatvėje sutinku bendraminčių...
Kai kažkas pasako su šypsena veide: "Drąsiau, Tomai. Tu juk viską gali!"...
Kai aplanko kaprizinga mūza ir man pavyksta sukurti eilėraštį...
Kai rytais dainuoju duše...
Kai su tėvais susėdame prie stalo ir dalinamės dienos įspūdžiais...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...