2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

#Skaitymo metai...

Įsidarbinęs knygyne užsibrėžiau tikslą per metus perskaityti 50 knygų. Ir man pavyko. Studijų metais perskaitydavau 10-15 knygų per metus. Tai labai mažai... Mano alkis knygoms su kiekvienais metais vis augo ir augo. Bet pagaliau aš jį pradėjau malšinti. Daug knygų perskaičiau važiuodamas troleibusu į darbą (pvz., "Tiesiog vaikai"). Kelias knygas skaičiau savo telefone (visos buvo atsiųstos iš Naujas vardas internetinio puslapio). Che, kelias knygas perskaičiau darbe per pertraukas (pvz., "Vyvenimas", "Visi meluoja").




Tadam...

2018 m. perskaitytų knygų sąrašas:

1.      Jurga Lago "Liucija"
2.      "Duokit fraką"
3.      Ajahn Brahm "Dramblys, kuris pamiršo laimę"*
4.      Donatas Paulauskas "Feminizmas - žodis, kurio negalima minėti"*
5.      Peter Wohlleben "Paslaptingas medžių gyvenimas"*
6.      Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?"*
7.      Beata Tiškevič "Vyvenimas"*
8.      Andrė Eivaitė "Valstybės tarnautojos dienoraštis"*
9.      Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis"
10.  David Lynch "Pagauti didžiąją žuvį"
11.  Alberas Kamiu "Svetimas"*
12.  Petra Bock "Mindfuck"
13.  J. K. Rowling "Linkiu tau geros kloties"
14.  Patti Smith "Tiesiog vaikai"*
15.  Roman Gari "Aušros pažadas"*
16.  William Soroyan "Tėti, tu keistuolis"
17.  Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pabaiga"
18.  Artūras Tereškinas "Nesibaigianti vasara"
19.  Peter Wohlleben "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį"*
20.  Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje"*
21.  William Golding "Musių valdovas"
22.  Charles Bukowski "Paštas"
23.  Dale Carnegie "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms"
24.  Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra"
25.  Joey Graceffa "Edeno vaikai"
26.  Laura Čeber "Būk, kuo nori būti"
27.  Kamel Daoud "Merso. Naujas tyrimas"
28.  Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu"*
29.  Bertil Marklund "Skandinaviškas menas gyventi. 10 patarimų, kaip geriau jaustis ir ilgiau gyventi"
30.  Bertil Marklund "Japonizmas"
31.  Paulo Coelho "Alchemikas"
32.  Anthony Gunn "Būk laimingas!"
33.  Jay Asher "Trylika priežasčių kodėl"
34.  Kazys Boruta "Baltaragio malūnas"
35.  Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę"*
36.  Oprah Winfrey "Mano gyvenimo atradimai"
37.  Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"*
38.  Haruki Murakami "Išgirsk vėjo dainą"
39.  Oleg Šurajev "Knygą gali parašyti bet kas" (greičiau, kad peržiūrėta knyga... nei perskaityta :D)
40.  "Jo Šventenybė Dalai Lama: apie pasaulį"
41.  H. G. Wells "Nematomas žmogus"*
42.  Loreta Puskunigė "Po skambučio"
43.  Popiežius Pranciškus "Dievas yra jaunas"
44.  Kastytis Sarnickas "Turnė"*
45.  Justinis Žilinskas "Sarbintai"
46.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą"*
47.  Gabriel García Márquez "Kelionė po rytų Europą"
48.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Šulinis"*
49.  Sandra Bernotaitė "Laisvojo rašymo elementai"
50.  Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų"*

* pažymėjau knygas, kurias rekomenduoju perkaityti visiems.




O dabar... vyšnia ant torto!

Top 10:


  1. Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?" - mano mylimiausios rašytojos autobiografinis romanas. Šią knygą nusipirkau už kelis eurus per knygų mugę (tche, geras laimikis). Grįžęs namo iš karto pradėjau skaityti. Jeanettes gyvenimo vingiai yra labai įdomus. Homoseksuali autorė pasakoja apie savo jaunystę, kurią praleido religinės fanatikės namuose...
  2. Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę" - skaitant šią knygą mano gyvenimas buvo paženklintas juoda praradimo dėmė. Mirė mano tėčio brolis nuo narkotinių medžiagų perdozavimo. Tai buvo šeimos tragedija. O dar ta akistata su vidiniais demonais ir fobijomis... Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas žmogus. Kūrinys padeda pažvelgti į mirtį iš skirtingų taškų.
  3. Roman Gari "Aušros pažadas" - kūrinys apie sūnaus ir motinos ryšį. Tėvai dažnai per savo atžalas siekia realizuoti save, įgyvendinti palaidotas svajones. Jiems tai antrasis šansas. Bet vaikams tai gali būti kilpa ant kaklo. Eidami tėvų išmintais takais, atžalos gali būti pasmerktos nelaimingam gyvenimui.
  4. Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą" ir "Šulinis" - Laura Sintija Čeniauskaite, lenkiuosi prieš Jus žemai... Ši rašytoja meistriškai aprašo aplinką, žmonių išgyvenimus, minčių štormus, plaukų sruogas ir širdies tvinksnius... Antrą kartą gyvenime skaitydamas aprašymus šaukiau: "Dar, dar, dar!" (pirmą kartą aprašymais užbūrė Lucy Maud Montgomery).
  5. Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje" - nuostabi knyga, kuri padeda priimti savo tamsiąją asmenybės pusę. B. B. Taylor atsisako saulėto katalikų bažnyčios požiūrio į gyvenimą. Juk katalikybėje dažnai viskas dalinama į gėrį ir blogį, į tamsą ir šviesą... Autorės nuomone nevalia atsisakyti savo tamsos. Ją reikia pažinti ir prisijaukinti it tamsoje tūnantį žvėrį.  
  6. Patti Smith "Tiesiog vaikai" - neeilinės asmenybės istorija. Įsimylėjau Patti Smith ir jos kūrybą. Dabar dažnai knygyne klausausi jos dainų. Knygą skaičiau sunkiu gyvenimo periodu. Atrodė, kad esu visiškas nevykėlis... Naujas darbas sukėlė daug streso. Bet Patti Smith man priminė tai, ką aš ir pats puikiai žinojau. Viskas yra laikina/viskas priklauso nuo manęs. Jei kažko nuoširdžiai siekiu, būtinai ir pasieksiu. Reikia tik kantrybės.
  7. Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes" - įsivaizduokit... Senukas susilaukia 90 metų ir gimtadienio proga sugalvojo sau dovaną... pasimėgauti karšta naktimi su nekalta paaugle. Po karštos nakties jis įsimyli. Juk niekada nevėlu gyventi, išmokti kažką naujo ir... įsimylėti.
  8. Kastytis Sarnickas "Turnė" - maniau, kad šiame top'e atsidurs Andrė Eivaitė su savo knyga, BET... Mano rankose atsidūrė "Turnė". Skaitydamas šį kūrinį juokiausi susiėmęs už pilvo. Puikus darbas!
  9. H. G. Wells "Nematomas žmogus" - autorius yra mokslinės fantastikos klasikas. Tikrai skaitysiu visus šio rašytojo kūrinius. Didžiausią įspūdį paliko nematomo žmogaus išgyvenimai. Lyg pats Velsas aprašytų savo patirtį...
  10. Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų" - paradoksas... vienintelė vieta, kurioje esame 100% atviri - internetas. Google paieškos laukelyje mes išpažįstame visas savo nuodėmes, atskleidžiame paslaptis ir nebijome pasmerkimo.

2018 m. spalio 28 d., sekmadienis

#Minimalizmo filosofija


Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).



Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 



Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,
b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,
c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,
d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,
e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,
f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:


„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay

2018 m. spalio 1 d., pirmadienis

#Skvernelis...

Penktadienį nusipirkau žavų papūgos Nimfos jauniklį. Kai paukštukas buvo narve, atėjo tėvai pažindintis su nauju šeimos nariu.
– Kaip jį vadinsi? – paklausė manęs mama.
– Dar nežinau, – atsakiau.
Tuo metu tėtis įdėmiai žiūrėjo į didėles ir išraiškingas paukštuko akis.
– Aš žinau kaip ji vadinsime! – staiga sušuko džiaugsmingai tėtis. – Čia gi Skvernelis!
– Nu jo! Tiksliai! – sutiko mama pripuolusi prie narvo. – Skverni, Skverni!
Nors buvau kategoriškai prieš tokį vardą, bet jam prilipo...

2018 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

#Neįprastos muzikos mylėtojams...

Dirbu neįprastoje aplinkoje, VU Littera knygyne. Virš galvos puikuojasi Antano Kmieliausko freskos, pro langus matau kaip studentai ir dėstytojai skuba į paskaitas... Dar vienas nuostabus dalykas - muzika, kuri skamba knygyne. Parinkti dainas tenka man pačiam. Per 9 mėn. atradau tiek nuostabių atlikėjų, grupių ir dainų. Geriausias mano atradimas - norvegų elektroninės muzikos grupė Röyksopp.  


Išvertus grupės pavadinimą į lietuvių kalbą gausime... hm... pumpotaukšlį (grybų genties pavadinimas :D). Röyksopp vyšnaitė ant torto - dainininkė Susanne Sundfør. Jos neįprastas balsas priverčia šiurpuliukus bėgioti per nugarą. Geriausias grupės ir dainininkės bendradarbiavimo vaisius - daina What Else Is There?


Dar kelios nuostabios dainos...


2018 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

#Misteris Magu...

Darausi kaip misteris Magu...

Vaikštinėju po parduotuvę į žiūriu... akcija... dešrai... „Konservatorių“.
Nu čia dabar... Kas per pavadinimas...

Pasirodo ten tik Krekenavos dešra... Nieko ypatingo.

---

Matau eina į knygyną vyras...
Atrodo kaip benamis... Galvojau, jog ateina žmogus klausti ar turime plastikinių butelių.

Pasirodo ten inteligentiškas ponas... Iš Lietuvos kompozitorių sąjungos...

IŠVADA: Reikia eiti tikrintis regėjimą. :D

O gal prasišviesti galvą.

2018 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti... (2018)




  1. Kai grįžtu į gimtuosius namus, kur esu visada laukiamas...
  2. Kai skaitau įdomią knygą, kuri neleidžia melancholiškam vakarui įsiskverbti į mintis...
  3. Kai prisimeni seną, bet gerą dainą...
  4. Kai kažkas pasako ačiū už tai, kad tiesiog esu...
  5. Kai knygyno lankytojai nuoširdžiai šypsosi pamatę mane...
  6. Kai naktinio lietaus šnabždesys švelniai užliūliuoja...
  7. Kai atsibundu prieš žadintuvo signalą ir suprantu, kad puikiai išsimiegojau...
  8. Kai vairuojant per radiją skamba pažįstama daina ir galiu dainuoti...
  9. Kai penktadienio vakarais su tėvais žiūriu serialą Orphan Black...
  10. Kai idealiai priparkuoju automobilį...
  11. Kai su krikšto dukra šoku iki nukritimo pagal Nicki Minaj dainas(:D)...
  12. Kai pagaliau išverčia į lietuvių kalbą ilgai lauktą knygą...
  13. Kai pasikeičia metų laikas...
  14. Kai ryte neskubėdamas galiu išgerti puodelį mėgstamos arbatos...
  15. Kai perskaitai knygą, kurioje knibžda šimtai genialių minčių...
  16. Kai atsibundi su mintimi, kad tuoj į darbą, o pasirodo liko dar kelios valandos saldaus miego iki žadintuvo signalo...
  17. Kai nusiperku naują knygą ir manęs laukia nuostabios akimirkos keliaujant su popieriaus angelais...
  18. Kai vaikštinėju po naktinį Vilnių...
  19. Kai nauja diena padovanoja saulėtą rytą...
  20. Kai pavyksta sutaupyti pinigų kelionei...

2018 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

#Oranžinė piniginė


Kartą darbe prie kavos aparato radau oranžinę piniginę. Pakėlęs ją iš karto patikrinau turinį, nes norėjau sužinoti kontaktinius duomenis. Puikiai prisimenu, kokia buvo mano pirmoji mintis, kai atidaręs piniginę pamačiau šūsnį banknotų: "Hm... Šie pinigai galėtų išspręsti tiek daug mano finansinių problemų...". Perskaitę pastarąjį sakinį, galite mane veidmainiškai smerkti, bet aš esu ŽMOGUS, kuriam per dieną kylą apie 10 000 minčių. 90% iš jų (o gal net dar daugiau...) - absurdiškos ir kvailos. Tokias norisi kuo greičiau išguiti iš savo galvos...

Po žaibiškai švystelėjusios savanaudiškos minties pasisavinti svetimus pinigus, įsijungė empatija. Savęs paklausiau: "Jeigu pamestum piniginę, tai norėtum ją atgauti, tiesa? Ir su nepakitusiu turiniu, taip?". Po tokių pasvarstymų radau piniginėje tapatybės kortelę. Paaiškėjo, jog pamestas daiktas priklauso iš Vokietijos atvykusiai turistei  - Ninai. Man buvo lengva įsivaizduoti, kokia panika kilo moters galvoje, kai ji suprato, kad pametė piniginę svetimoje šalyje. Su visais dokumentais...

Visagalis facebook'as šioje situacijoje nepadėjo. Ninos paskyra buvo neaktyvi. Tai buvo aišku iš jos sienos, kurioje, melancholiškai stūgavo šiaurys. Nepasidaviau. Parašiau elektroninį laišką Vokietijos ambasadai. Po kelių minučių su manimi susisiekė atsakingas asmuo, kuris pranešė, kad niekas į ambasadą dėl pamestos piniginės nesikreipė. Mane patikino, kad radinys bus priglaustas po ambasados stogu. Tik reikės palaukti kelias dienas.

Mano darbo diena ėjo į pabaigą. Po valandos turėjo prasidėti savaitgalis. Netikėtai knygyne pasirodė žemo ūgio, malonaus veido moteris, kuri paklausė ar knygyne nebuvo rasta piniginė. Pasirodo, kad Nina su savo vyru supanikavo ir konstatavo faktą, kad juos Lietuvoje tiesiog apšvarino. Jie jau kelias valandas buvo policijos komisariate. Viešnia susisiekė su Nina ir jos vyru.

Prieš pat uždarant knygyną, jame pasirodė turistų porelė. Iš jų džiugiai žybsinčių akių supratau, kad tai jie... Turistų veidai tiesiog švytėjo iš laimės, kai iš stalčiaus išėmiau oranžinę piniginę ir padaviau ją Ninai.

Ninos vyras man pasakė: "Tiesą pasakius... mes nesitikėjome rasti piniginę. Gedimino prospekte vyko kažkokia šventė. Manėme, kad mus tiesiog apvogė. Vokietijoje per tokias šventes ilgapirščiai dirba išsijuosę... O dabar... Mes radome piniginę! Ir dar taip greitai, su visais pinigais ir dokumentas... Paliksime Lietuvą su saulėta mintimi, kad čia gyvena tiek daug gerų ir sąžiningų žmonių!".

Tai buvo pats geriausias atlygis už gerą darbą.


Juk aš buvau vienas iš tų... gerų žmonių... :)

2018 m. gegužės 20 d., sekmadienis

#"Keli žingsniai kaip tapti sėkmingu žmogumi" ir kiti BLA BLA BLA


Pirmoji saviugdos knyga, kurią perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai, normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią. Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske - išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės, smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.
                                     
Po nesėkmingos pažinties su tokio žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas - susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.

Ką reikia žinoti apie saviugdos knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri ar net spalvoti...  Tiesiog mirga marga akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą, pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck it",  "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą", "Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis "fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai, ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų. Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų gyvenimą...

Saviugdos knygos nėra nei geros, nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą? Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui, pramogoms, meditacijai, apmąstymams...

Pabaigai... Siūlau imti ir skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas. Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau "nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių teiginių...  Pvz., neva jūsų siela it margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla... Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg instrukcijos, kurios tai primena?

Ir jau pačiai... pačiai... pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis... :D)


#Svirplio vlogas Nr. 23 - #Agrofitnesas


2018 m. balandžio 15 d., sekmadienis

#Keli perlai iš tarpukario Lietuvos spaudos...

                    


                        Ir kiaulės sugeba įvertinti muziką

                      Telšiuose, darydamas bandymus dviejų kiaulių tvarte, pastatė gramofoną, kuris grojo simfoniją. Kiaulės nuleido uodegas ir vaikščiojo aplink gramofoną gana gerai išlaikydamos muzikos ritmą ir noriai klausydamos muzikos griežimo. Bet kada paskui buvo uždėta džiazo plokštelė ir muzika pradėjo "going round and round", tai kiaulės užrietė savo uodegas ir demonstratyviai išėjo iš tvarto, nepakęsdamos tokios "elvilizuotos" muzikos.

                      "Žiemaičių prietelius", 1936 m. rugsėjo 6 d. Nr. 34.

---

                      Juodos panagės - išsiskyrimo priežastis

                      Vienas prancūzų teismas pripažino, kad juodi vyro panagiai gali būti ganėtina priežastimi vedybas perskirti. Viena artistė tuo motyvu norėjo atsiskirti nuo savo vyro, kadangi jo juodi panagiai niekino jos, menininkės, garbę, Teismas juos išskyrė. Vyrai, valykitės panagius.

                      "Vakarai", 1936 m. sausio 21 d.

---

                      Kaip reklamuojasi japonai

                      Vieno Berlyno laikraščio korespondenta s pateikia ištraukas skelbimų iš japonų laikraščių. Jos tiek charakteringos, jog mums tikrai įdomu bus jas perskaityti. Štai: "mūsų kilimai tiek pat švelnūs kaip naujagimio kūdikio oda", "prekės pristatomos artilerijos šovinio greitumu", "mūsų arbata gaminama bei paruošiama tiek pat rūpestingai ir maloniai, kaip mylintis vyras žiūri savo žmonos", "mūsų tapetai praktiški ir tiek pat nesidėvi, kaip kad dramblio oda", "lankykite mūsų krautuves. Tamstas ypatingai atydžiai sutiks mūsų krautuvėse. Mūsų tarnautojai tiek pat mandagūs ir malonūs kaip tėvas, kuris neturi kraičio savo dukteriai, ir kuris, tačiau nori ją išleisti už vyro", "Tad lankykite mūsų krautuves, mes sutiksim tamstas visados, kaip saulės spindulys, nušviečiantis dangų, po apsiniaukusios dienos."

                      "Sekmadienis", 1933 m. gegužės 14 d., Nr. 20

---

                      Mirė didžiausias anglų keistuolis

                      Šotlandijoje, Breklechersto miestelyje, mirė eidamas 88-uosius metus pats dižiausias Anglijos keistuolis - Džeimsas Patersonas.
                      Grįžęs gimtinėn, Patersonas pasirodė esąs didelis arklių sporto mėgėjas, tačiau lygiai priešingai nemėgo, tiesiog neapkęsta moterų.
                      Per paskutiniuosius 30 metų jo dvaran nebuvo įžengusi nei viena moteris; visi tarnai buvo išimtinai vyrai, be to, buvo reikalaujama, kad kiekvienas tarnas būtinai būtų gimęs 1846 metais, tai yra tais pačiais ką ir Patersonas. Ir dar tarnas turėjo būti vienodo ūgio, kaip ir ponas, ir nešioti tokios pat spalvos plaukus. Nešioti barzdą buvo griežtai draudžiama.
                      Užtat Patersonas buvo labai geras savo tarnams, sodindavo juos kartu su savimi prie vieno stalo ir, dabar, miręs, paliko jiems visą savo turtą, - apie vieną milijoną svarų sterlingų. Niekas iš giminaičių negavo nei vieno penso.
                      Patersonas turėjo mylimą šunį, Dorą. Palikime nurodyta, kad tuojaus pat po Patersono mirties, šunį reikia nužudyti ciano kaliju ir palaidoti greta su šeimininku. Ant kapo keistuolis liepė padaryti lentą su užrašu: "Čia guli Džeimsas Patersonas ir jo šuo Dora".
                      Vietos valdžia vis tik tačiau neleido išpildyti Patersono valios: šuo buvo nunuodytas, bet jį palaidojo šunų kapose, o keistuolį šeimos rūsyje.

                      "Sekmadienis", 1934 m. liepos 8 d., Nr. 27.

---

                      Kuri žvairakė, ta gražuolė

Dabar įeina madon žvairos akys. Daugelis pasaulio gražuolių nori turėti žvairas akis. Vyrai sako, žvairos akys turi savyje didesnę šypseną ir koketavimo išraišką, veidas atrodo linksmesnis ir simpatiškesnis. Pranašauta, kad neužilgo ir mūsų moterys pradės piaustyti savo akutes.

                      "Jaunimo pasaulis", 1930 m., Nr. 1.

---

                      Kaip kavalieriai siūlosi panelėms

"Skubinuos pasisiūlyt, nes jau, regis, apie 30 metų turiu. Pradėsiu nuo asabos. Juozas. Teistas ir baustas nebuvau. Jokių fizinių bei psichinių defektų kol kas neturiu. Vodkės negeriu, bet fokstruoju ir čiuožiu. Ilgumo esu 1,77 mtr. Visuomet optimistiškai nusistatęs. Siunčiu tik prabną atvaizdą, nes mordamozas nepadarė tikrųjų. Patikti pretenzijų nereiškiu, nes turiu žemaitišką snukį."


                      "Jaunųjų pasaulis", 1930 m., Nr. 1.

---

Visus "perlus" galite rasti knygoje "Duokit fraką" (https://www.goodreads.com/book/show/25512162-duokit-frak)

2018 m. kovo 25 d., sekmadienis

#Andrė Eivaitė „Valstybės tarnautojos dienoraštis“


Džiaugiuosi, jog šis romanas papuolė man po ranka. Knygyne jis buvo padėtas prie knygų, virš kurių raudonuoja lentelė, ant kuriuos didžiosiomis raidėmis parašyta: AKCIJA. Pastebėjau, kad daugelis į nukainuotas knygas žiūri kreivai. Mąstoma taip: "Aha... Akcijinė... Nieko gero". Nes juk geros knygos bus išpirktos ir nedulkės amžinai knygynuose. Buvau pagavęs ir save taip mąstant. Te atleidžia man Dievas... Man būna sąmoningumo, blaivaus proto užtemimų. Aš jums ne kompiuteris, blyn! O... Eilinis error'as...

Andrės Eivaitės romanas "Valstybės tarnautojos dienoraštis" - pirmoji knyga mano gyvenime, kuri privertė ne vieną kartą nuoširdžiai(!) nusijuokti. Garsiai. Ne šiaip ten mintyse moksliukiškai pakrizenti, bet... pasijuokti. Kažką panašaus esu skaitęs prieš metus, kai atsiverčiau iš smalsumo Loretos Puskunigės el. knygą "Pasiaiškinimas". Abi knygas sieja tas lengvas stilius, kuris man primena šaltos arbatos siurbčiojimą karštą vasaros dieną... Tik įsivaizduokit. Sėdite patogiai įsitaisę pavėsyje, lengvas vėjas gaivina, o širdyje taip gera ir lengva, lengva... Iš kitos pusės man Andrės Eivaitės kūrinys pasirodė žymiai smagesnis. Pastarojoje knygoje buvo daugiau siužeto vingių, ryškesni personažų charakteriai...

Gal jau gana apie nieką? Gabrielė, pagrindinė romano veikėja įsidarbino valstybės tarnyboje. Įsivaizduokite situaciją, jus priima į darbą, o jus jau pamiršote koks yra tikslus įstaigos pavadinimas. Ir nieko čia nuostabaus. Atsimink kur tu ten dirbi, jei tave priėmė į ten kokį Žemės tvarkymo ir administravimo departamentą... O tiksliau į Žemėtvarkos planavimo ir dokumentų priežiūros skyrių. Ir tu ten toks mandras specialistas. Gabrielė su tuo susitvarkė ir puikiai įsiminė visus skyrius. Atėjusi dirbti iš UAB'o į valstybės tarnybą jos ego išsipūtė kaip balionas. Ji manė, kad pagaliau susirado darbą, kuriame galės realizuoti save (cha cha... Visi mes taip manome :)). Pasirodo, kad ji papuolė į sostų karų įkarštį, kuris tęsiasi... hm... Visada. Valstybės tarnyboje viskas įmanoma. Čia renovacija trunka nuo pat Smetonos laikų... Čia dirba broliai ir sesės... Čia meilės trikampiai ir šešikampiai...

Hm. Kaip ir visur... :)


Ideali knyga vakarui po sunkios darbo dienos! Rekomenduoju.

2018 m. kovo 10 d., šeštadienis

#"Paslaptingas medžių gyvenimas"


Nuostabu, kai žmogus yra lyginamas su medžiu. Pvz., J. Marcinkevičiaus dramoje "Mažvydas" žmogus lyginamas su medžiu, nes tiek vienas, tiek kitas: "šaknim – į pragarą, šakom – į dangų". Gražūs yra ir rašytojo R. Tamošaičio žodžiai: "Žmogus be kūrybos – tai kaip medis be lapų". Anot vieno filosofo, kai medis auga vienas, jis nesistengia stiebtis į dangų. O kam jam tai? Jis ir nesistengdamas gali gauti tai, už ką miške kovoja kiekvienas augalas - saulės šviesa. Tačiau toks medis vienišius yra pasmerktas trumpam gyvenimui. Visai kita situacija su medžiu, kai jis yra miško dalis. Tada nori nenori reikia stengtis kuo greičiau stiebtis į viršų, kovoti už vietą po saulę. Analogiška situacija yra su žmogumi. Jis tampa žmogumi tik būdamas žmonių apsuptyje.

Peter Wohlleben savo knygoje "Paslaptingas medžių gyvenimas" bando įrodyti, kad žmogus ir medis yra tapatinamas pagrįstai. Medžiai, kaip ir žmonės, moka bendrauti ir dalintis informacija. Medžiai kenčia, jaučia, kovoja ir net mokosi! Tai nėra kokia nors knyga, kurioje tiesiog dėstomos teorijos, kurios tinka fantastiniam filmui ar knygai. Autorius savo teiginius grindžia faktais, tyrimais, mokslininkų įrodymais, eksperimentų rezultatais... Pradedam!

Kaip apskritai augalai geba mokytis? Jie kaupia informaciją. Visi žinome, jog jautrūs žmonės yra lyginami su mimozomis. Viena mokslininkė atliko eksperimentą. Ant augalo žiedo, mimozos, buvo lašinamas vanduo. Kiekvieną kartą, kai vandens lašas patekdavo ant žiedo, anas susiskleisdavo. Tačiau po tam tikro laiko žiedas liko išsiskleidęs. Nes augalas perprato, kad vanduo nėra jam pavojingas. Taigi augalai moka kaupti informaciją! Jis mokosi!

O žinote, kad akacijos sugeba susikalbėti tarpusavyje? Kai žirafa pradeda rupšnoti akaciją, tai toji paskleidžia tam tikras medžiagas, kurios pasklinda ore ir praneša sesėms žinutę: "Saugokitės, horizonte aptikta alkana žirafa!". Netoliese esantys augalai irgi apsiginkluoja nuodingomis medžiagomis. Aišku, žirafos šios žaidimus žino, todėl keliauja tolėliau, už kokių 100 metrų. Prie tų akacijų, kurios dar nenutuokia, kad bus valgomos...

O žinote, kad medžiai miške vienas kitam padeda? Taip! Miškas - visuomenė. Aišku, konkurencijos medžiai neatsisako. Tačiau kiekvienas medis yra svarbus. Jeigu vienas ir jų pradės pūti, o vėliau išvirs paputus vėjeliui, tai kiti medžiai kentės drėgmės stygių. Išvirtęs medis - atlaisvinta erdvė prasibrauti vėjui ir linksmai pasiautėti... O tai katastrofa visam miškui. Sunyks vienas medis, sunyks ir jo kaimynai. Taigi, jeigu medį užpuolė parazitai, tai jo kaimynai tiesa jam pagalvos "ranką" (na, arba tiksliau - pagalbos šaknį :D) - tiekia organines medžiagas, kad tas sukaupęs paskutines jėgas kovotų už savo gyvybę.

O žinote, kad medžiai turi savo charakterį? Manote visi ąžuolai yra tokie patys? Tikrai ne...
Bet gana jau "spoilinti". :)

Myliu gamtą visa savo širdimi. Po šios knygos mano meilė medžiams išaugo dar labiau. Ne viskas knygoje man tiko ir patiko. Kūrinys skirtas visiems - ne tik biologams, miškininkams ar tiems, kas mėgsta medžius nemažiau nei keturkojus augintinius... Man pritrūko "razinų". Ilgą laiką skaitydamas vos neužmigdavau. Galbūt galima buvo daugiau įterpti palyginimų tarp žmogaus ir medžio. Autorius galėjo daugiau skirti dėmesio žmogaus ir medžio ryšiui aprašyti. Daugiau "pafilosofuoti", kad skaitytojas galėtu nugrimzti į apmąstymus... :)


Kaip ten bebūtų - REKOMENDUOJU šią knygą!

2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

#Lyčių stereotipų gniaužtuose


Neseniai perskaičiau Donato Paulausko knygą ("F* – žodis, kurio negalima minėti"). Ką galiu pasakyti? Veikalas privertė mane apmąstyti daugelį dalykų. Nerašysiu recenzijos, o pasistengsiu tiesiog atpasakoti įdomiausius knygos momentus, kurie mano atmintyje išliks visam laikui...

---

Vos tik gimę vaikai būna įmetami į mergaitišką arba į berniukišką pasaulį. Vienas rožinis, o kitas - šviesiai mėlynas. Jau nuo pat mažens mums bandoma įbrukti tam tikrus žaislus, paskirti vaidmenis pagal biologinę lytį. Berniukams perkami traukinukai, žaislinės mašinos ir robotai. Tuo metu mergaitės gauna lėles, žaislinius virtuvės rakandus. Viskas yra griežtai sustyguota. Tiek mergaitės, tiek berniukai yra skirtingai ugdomi. Berniukai mokomi nedemonstruoti savo emocijų. Pvz., neverkti, nes kitu atveju jie girdi tokius pasakymus: "Būk vyras!", "Nebūk boba!", "Vyrai neverkia!". Taigi diegiama klaidinga mintis, kad vyras yra šaltakraujis padaras, kuris nesivadovauja emocijomis. Mergaitėms nėra lengviau. Jeigu viena iš jų karstosi medžiais, tai dažniausiai sulaukia iš mamos frazės: "Mergaitėms taip nepridera!". Jau maždaug nuo 3 m. vaikas pradeda suprasti rožinio ir mėlyno pasaulio taisykles. O kur jie pasislėps nuo to, jei siauro mąstymo tėvai šventai tiki posakiu: "Vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros!". Ohoho! Kokie mes skirtingi...

Visi stereotipai ir tas pasaulio nudažymas 2 spalvomis - aukso kasykla. Vien knygyne, kuriame  šiuo metu dirbu,  yra kelios lentynos knygų su tokiomis antraštėmis: "Kodėl vyrams reikia sekso, o moterims - meilės", "Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros", "Kodėl vyrai neranda raktų, o moterims vis reikia naujų batų"... Nepamirškime ir žaislų parduotuvių su mėlynomis ir rožinėmis zonomis. Lai nueina koks berniukas prie rožinės žaislinės keptuvės... Tėvai ji privers pasijausti mažu nusikaltėliu.

Donato Paulausko teigimu, taip ugdant vaiką, sunaikinamas jo unikalumas. Vaikui, it mažam krūmui, tėvai suteikia tam tikrą formą ir jis neturi pasirinkimo. Dirbdamas mokytoju tiesiogiai susidūriau su šia problema. Mergaitėms tėvai dažnai drausdavo lankyti robotikos būrelius. Vietoj to, jas prievarta versdavo lankyti šokius. Su berniukais buvo atvirkštinė situacija. Keli mano mokiniai buvo prisipažinę, kad jų tėvai verčia lankyti robotiką, nes tai "vyrų reikalas/sfera". Nes jiems tai dera! Tėvams nesvarbu, kad vaikui galbūt robotika visiškai nepatinka. Galbūt koks berniukas mieliau lankytų šokius, o kokia mergaitė - robotiką.

Kokios yra viso to pasekmės? Vyrai nelaimingi, nes neatitinka alfa patino įvaizdžio. Apskritai kur tu atitiksi "vyriškumo standartus", jei viskas taip greitai kinta... Neseniai buvo barzdų auginimo bumas. Prisimenate? Ne viena mergina man sakė: "Tomai, užsiaugink barzdą". Nuo tokių replikų aš tapdavau dar didesnis sociopatas(:D).  Kas toliau... Kokie dar "vyriškumo standartai'... Ai... Vyrai privalo daug uždirbti (na, nors daugiau už savo žmoną!). Kitu atveju jiems prikabinama socialinio nevykėlio etiketė. 

Mane nustebino vienos mano pažįstamos pareiškimas, kad moterims geriau neiti į politiką, nes jos yra emocionalios būtybės. Ačiū Jums, Dalia Grybauskaite, kad naikinate stereotipus. Nes jeigu iš visų stereotipų supinsime puokštę, tai mūsų prezidentė turėjo būti ilgų plaukų moteris... nešiojanti rožinius kostiumėlius... turinti didelę šeima ir kepanti skanius pyragus... 

Visos tos nesąmonės susijusios su lyčių stereotipais yra sąlyginės. Kodėl? Seniau maži berniukai atrodė kaip mergaitės... Su suknelėmis, ilgais plaukais. Kodėl suknelės? Nes mamoms buvo patogiau keisti vystyklus. Pažvelkime į JAV prezidentą F. Ruzveltą...



O ar žinojote, kad rožinė iki maždaug 1940 m. buvo laikoma vyriška spalva. O mėlyna - moteriška. Už Lietuvos ribų, keliaujant po pasaulį, gatvėje galima išvysti apsikabinusius vyrus. Galbūt atvykę į kokį egzotinį kraštą pažinsite naują kultūrą, kurioje vyrauja matriarchatas. Ir ką? Pasaulis yra margas. Gėjai nenaikina šeimų, moterys siekiančios karjeros negriauna valstybės, o vyrai... Jie verkia. Pasislėpę garažuose, prisilakę alaus...


2018 m. vasario 20 d., antradienis

#Jurga Lago - Liucija

http://www.almalittera.lt/image.php?image=/img/uploads/virseliai/40b83e18325c2ae6aeed0940104ebca668021335_Liucija.png&width=398&height=398
Realizavau vieną iš savo svajonių - įsidarbinau knygyne. Dirbu neįtikėtinai gražioje vietoje - Vilniaus universitete, Littera knygyne. Darbovietės lubos papuoštos Antano Kmieliausio freskomis. Kartais, prieš pat knygų parduotuvėlės uždarymą, įjungiu visiems Hario Poterio gerbėjams gerai žinomą muziką... Tada atrodo, kad esu koks Hogvartso profesorius.

Pradėjęs dirbti naujoje darbovietėje, pajutau dar stipresnę trauką knygoms. Tvarkydamas lentynas dažnai pagriebiu kokią nors knygą, pavartau, paskaitau aprašymą ir mintyse sau prižadu: "Būtinai perskaitysiu...". Tokia situacija buvo ir su Jurgos Lago knyga apie Liuciją.

Kas yra Liucija? Pradėsiu nuo to, kad būdamas 12 klasėje, per vieną lietuvių kalbos pamoką gavau užduotį parašyti pastraipą apie tai, ką Liudui Vasariui reiškia Aušrakalnis. Kaip žinote/skaitėte/prisimenate, pagrindiniam Vinco Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" veikėjui, Aušrakalnis buvo ta vieta, kurioje jis galėjo pabūti su savo mintimis. Atsiriboti nuo pasaulio. Pastraipoje pažymėjau, jog kiekvienas žmogus turi savo Aušrakalnį - vietą, kurioje galima pasislėpti nuo rūpesčių, pasiduoti minčių štormams ir laisviau atsikvėpti. Ką aš noriu tuo pasakyti?.. Kiekvienas savo gyvenime turime savo Aušrakalnį, pažįstame Liuciją... Savo Liuciją.

Jurgos Lago Liucija - nuostabi senučiukė. Tai persona iš didžiosios raidės, kuri su kovalda išdaužė visus stereotipus apie lietuviškus senjorus. Liucija yra sena. Faktas. Bet jos gyvenimas ties senatvės atėjimu nepasibaigė. "Jėzusmarija"! Tikrai ne! Jurgos Lago kaimynė, Liucija, gyvena antrą gyvenimą. Džiaugiasi smulkmenomis, senatvės privalumais(!), mokosi naujų dalykų, šypsosi ir skleidžia tokią energiją, kad laikykis, kaip rašė istorikas Valdemaras Klumbys, "per anksti susenęs jaunime"...  

Ir aš pažįstu žmogų, kuri drąsiai galiu vadinti savo Liucija. Tai žmogus, kuris net ir sunkiausiomis akimirkomis geba nuoširdžiai šypsotis. Tai žmogus, kuris mėgaujasi lašiniais su duona taip pat, kaip mėgaujasi gurmanas valgydamas varlių blauzdeles prabangiausiame Paryžiaus restorane. Mano Liucija - žmogus, kuris įvaldęs saviitaigos meną, todėl retai serga. Nes jis sau nuolat kartoja: "Aš nesergu, ne, ne, ne. Man viskas gerai." Tiek Jurgos Lago, tiek mano Liucija, yra stiprybės pavyzdys, kuriuo norisi sekti, su kuriuo norisi pabūti ilgiau, nes tokie žmonės - gyvenimo saulės.

Knyga labai lengvai skaitosi. Nors rašytoja bandė sukurti tam tikrą nuotaiką aprašydama Liucijos bute vyraujantį chaosą, vaistažolių kvapus ir kitas detales, bet man knyga pasirodė panaši į dialogų rinkinį. Per mažai skirta dėmesio aplinkos aprašymui, veikėjų emocijoms, išgyvenimams... Norėjosi daugiau detalių kas yra ta Liucija, kaip ji atrodo... Kokia jos nosis... Koks balsas ar akių spalva...


Per mažai detalių...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...