Daugelis žino Sausį[1]. Iš
esmės tai yra rašytojas, kuris slepia savo tapatybę. Skaitytojui tas
anonimiškumas, manau, yra it kabliukas. O pačiam rašytojui - rašymą
lengvinantis faktorius. Jis gali drėbti "kaloringą tiesą", nebijoti
būti užmėtytas akmenimis, rašyti apie savo pažįstamus žmones... Taip pat Sausis
gali nevengti necenzūrinės leksikos, tiesmukiškumo ar temų, kurios laikomos
tabu. Galiu kaip pavyzdį pateikti vieną jo citatą: "Žmonės save linkę masturbuoti kitų problemomis". Jeigu reikėtų
apibūdinti jo rašymo stilių, tai panaudočiau 3 epitetus: "aštrus",
"riebus" ir "pikantiškas".
Neseniai perskaičiau vieną jo
įrašą[2],
kuris mano galvoje sukėlė minčių štormą:
"- Vilkai vėl užpuolė avis! – šaukė į kaimą basomis atbėgęs
piemuo.
Tai kartojosi jau antras mėnuo,
tad įsiutę miestelėnai čiupo dalgius ir išėjo medžioklėn. Žvėrys krito nuo
pagalių smūgių, sužeistiems po kaklu buvo kišamas peilis ir užbaigiama žemiška
kelionė. Tačiau galiausiai minia sustojo – vilkų guolyje drebėjo visai neseniai
gimęs jauniklis. Delnais akis besidengiantis mielas padarėlis sutirpdė įsiūtį,
tad iš visos gaujos vienintelis buvo paliktas gyventi.
Bėgo metai. Mažylis užaugo.
Šiandien jis išpjaus visą avių bandą, šiandien paskutinis kraujo lašas tekės ir
šunims, ganantiems banguotąjį grobį.
Jei meilė baigėsi, nužudyk visus
ją primenančius. Atsikratei blogą energiją skleidžiančiais draugais – sudegink
visus tiltus, kad šie niekada negrįžtų. Jei keiti savo gyvenimą, peilį po kaklu
kišk net pačiam mieliausiam vilkiukui – kad ir kokios mielos akys bebūtų, kad
ir kaip gailiai jis beinkštų. Nes net ir vienas vilkas vieną dieną išpjaus visą
bandą avių."
Manau, kad tiltų deginimas
prilygsta praeities užmiršimui. O tai tas pats, kas tvarstyti gilias žaizdas,
kurios reikalauja chirurgo adatos ir siūlų. Laikui bėgant tam tikri gyvenimo
momentai atvers įsisenėjusias dvasines žaizdas ir žmogus bus tampomas praeities
ir dabarties it skudurinė lėlė. Senas žaizdas tylos, vienatvės ir atsiskyrimo
tvarsčiais neišgydysi. Nes tai ne vaistai. Paprasta. Ir laikas nėra vaistas nuo
dvasinių sopulių. O juk įprasta manyti, kad būtent jis tirpdo praeities
šešėlius, naikina demonus ir tramdo vidinius cenzorius. Viskas gali būti net
atvirkščiai. Praeities sopuliai gali peraugti į žmogiškumo anemiją, dvasiškumo
nepakankamumą ar į dar kokią baisią ligą... Iš savo menkos patirties žinau, kad
pirmiausia tik pats žmogus gali sau padėti pasveikti dvasiškai.
Tiltų deginimo taktiką galima
taikyti, bet tik retais ir išskirtiniais atvejais, kai nėra kitos išeities.
Tačiau šis kraštutinumas negali tapti orientyru slenkant gyvenimo keliu. Tiltus
degina nebrandūs žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba sutvarkyti savo
dvasinį šiukšliną. Kiekvienas privalo suprasti paprastą (gal net liūdną) tiesą.
Ir tai... Priklauso viskas nuo to, kokiu rakursu pažvelgsi... Gyvenime taip
jau būna, kad žmonės pasibeldžia į mūsų širdį, išsitrina savo purvinus batus į
kilimėlį su užrašu "Welcome!" ir dingsta. Taip pat neverta pamiršti, kad kai
kuriems žmonėms, mes ir esame tie nedėkingi praeiviai. O jie galbūt mums kažką
jautė, prie mūsų prisirišo...
Nusivyliau šiuo Sausio tekstu.
Tiesiog ši asmenybė siekia, kad žmonės dvasiškai pasveiktų perskaitę jo
tekstus. Bet degindami tiltus žmonės nepasveiks, o pasmerks save ilgam letargo
miegui. O pabusti iš ilgo košmaro būna taip sunku.
---
Įdomus straipsnis apie misterį iks - Sausį: http://raudonaskilimas.tv3.lt/2017/03/23/po-sausio-pseudonimu-pasislepes-rasytojas-zmones-save-linke-masturbuoti-kitu-problemomis/
