2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

#Patyčios

Užvakar turėjau netikėtų svečių. Vienas iš jų - mažas berniukas su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai iš mamos pusės. Tas berniukas labai nuoširdus ir man pasakojo kaip jam sekasi mokykloje.




 
- Mane dažnai muša vaikai mokykloje, - prisipažino atsidusęs. - Vieną kartą man net bėgo kraujas iš nosies. Ech... Kaip man viskas nusibodo...

Kai jis man tai pasakė aš sustingau ir nieko nesugebėjau jam pasakyti. Ką aš jam galėčiau patarti jeigu pats kentėjau patyčias. O be to, man tėvai tik sakydavo: "Ignoruok!". Niekada jiems nesakiau, kad kentėjau patyčias, bet jie patys nujautė kodėl aš ateidavau iš mokyklos tuščiomis akimis. Apie savižudybę galvojau n kartų. Bet kažką sau padaryti nesugebėjau, nes esu bailys.

Kai pagalvoju apie tai, ką jis man pasakojo, jaučiuosi liūdnas ir prislėgtas. Tikriausiai todėl, kad nekenčiu patyčių. Taip pat klausimas kaip padėti tokiems vaikams, kurie kenčia patyčias ir smurtą mokyklose? Tos patyčių ir smurto prevencinės akcijos man kelia juoką. Aišku, geriau jau kalbėti apie tai, negu apskritai nieko nedaryti. Tačiau ar tokios akcijos yra efektyvios? Atsimenu mokykloje vyko tarptautinis projektas. Jame dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, Čekija, Rumunija, Lenkija... Puikiai atsimenu, kad filmavome filmus apie patyčias ir smurtą mokykloje. Filmavime pagrindinius vaidmenis atliko būtent tie, kurie labiausiai ir tyčiojosi iš visų. Ironiška, a-ne? Tie, kurie tyčiojosi iš kitų ir smurtavo aktyviausiai dalyvavo projekte, o po projekto ir toliau darė savo...

O aš dar kartais pagalvoju būti mokytoju iš idėjos... Idėja eiti mokytojauti, kad stabdyti patyčias. Tačiau kas būtų jeigu jau būčiau mokytoju ir priėjęs vaikas man prisipažintų, kad yra mušamas? Kas būtų jeigu jam neturėčiau ką pasakyti? Ir kaip aš spręsčiau šią problemą? Net nežinau... Bet jei pamatyčiau per pamokas patyčių apraiškas iš karto stabdyčiau pamoką ir pradėčiau skaityti moralus...

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

#Kūryba = naujumas ?


"Antra tai [kūryba - T.T.] yra įgūdis sujungti. Niekas iš oro negali išspausti ****. Net Jėzus vyno neištraukė iš niekur, o pasinaudojo vandeniu. Tik filosofai gali kalbėti apie absoliučią nebūtį. Norėdamas kažką sukurti, turi paimti kažkokią medžiagą ir ją panaudoti. Kaip panaudoti tai jau tavo reikalas. Vienas variantas būtų paimti dvi teorijas ir jų pagrindų sukurti kitą, kitas variantas būtų paimti teoriją ir pritaikyti ją visai kitoje srityje" - rašo NePo* savo bloge.

Kai eina kalba apie materialius dalykus tenka pripažinti, kad tai yra tiesa. Keli dalykai sujungiami į vieną ir rezultate gimsta naujas dalykas, kurio absoliutų naujumą NePo užginčyjo (nes koks čia naujumas jeigu tai jau yra paimta iš kažko). Tačiau man įdomu kaip yra su dvasiniais dalykais, su tuo, ko negalima apčiuopti ir paliesti. Aš ne filosofas, bet tikiu, kad žmogus gali iš nebūties kažką ištraukti naujo (ir čia nekalbu apie absoliučią nebūtį. Išvis... Kas yra absoliutaus šiame pasaulyje?). Pavyzdžiui, pirmosios ideologijos gimimas... Iš kur tai buvo paimta? Na, nebent stebint aplinką buvo pasisemta idėjų. Tačiau šiuo atveju niekas nebuvo sintetiškai sujungta, o tai verčia tikėti naujumo egzistavimu. Aš tiesiog linkęs tikėti difuzionistiškumu**. Kuo toliau, tuo sunkiau yra sukurti kažką naujo. Dėl to kaltas yra informacijos perteklius.


* NePo - http://www.nepo.lt/kurybiskumo-mygtuks/
** Difuzionizmas - etnografijos ir archeologijos kryptis; remiasi teorija, teigiančia, kad tapatūs reiškiniai tautų kultūrose atsiranda kaip skoliniai iš vieno centro ir pasklinda dėl tautų migracijos. http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Difuzionizmas&wid=4225

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

#Inercija ir laikas




Netikėtai supratau, kad užsikrėčiau laiko neturėjimu. Tai baisi liga, kurią dažniausiai serga šiuolaikinis žmogus. Tarkim jeigu mane kas nors užkalbina ir pokalbis trunka ilgiau nei 5 minutes, pradedu nerimauti ir mintyse planuoju ką veiksiu toliau. Jau seniai man taip nebuvo, kad aš atsisėdęs nieko neveikčiau. Neįmanoma. Važiuodamas autobuse būtinai kažką skaitau, arba žiūriu serialą, filmą. O jeigu ne - tai planuoju ką veikti. Nebeprisimenu kada paskutinį kartą sėdėjau ant palangės ir mėgavausi vakaro ramuma. O juk seniau sugebėdavau ilgą laiką susikoncentravęs žiūrėti į vieną tašką ir apvalyti savo minčių šiukšlyną. Deja, dabar aš neužsiimu minčių taršos mažinimu. Nėra laiko.

Laiko neturėjimas jau pradeda mane smaugti ir naikinti iš vidaus. Iš karto mečiau rašyti romaną. Vėliau mečiau pildyti šį blogą. Tačiau tai dar normalu. Nenormalu tai, kad šiandien kai tvarkiau kapines mane vėl užpuolė laiko neturėjimo sindromas. Pradėjau pykti, kad tai laiko švaistymas. Sutvarkai kapines, pasodini gėles, bet vėliau vėl reikia tvarkyti. Keista, bet šiandien pajutau dar ir gėdą, kad aš toks esu.  Kad dėl tokio dalyko kaip laiko neturėjimas darausi ciniškas. Neseniai mane buvo aplankęs senas draugas. Ir aš niekaip nesugebėjau atsiriboti nuo laiko planavimo ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti su artimu žmogumi. Vat tai jau nenormalu... Jeigu investuojant laiką į tokius dalykus kaip šeima, draugai, svajonių realizavimas jaučiuosi blogai...

Blogas ženklas, kai žmogui, kuris pakėlė akis į dangų, ateina tokia mintis : "Nuo kada dangus pasidarė toks mėlynas?".

Laikas sustoti. Tačiau dėl inercijos tai taip sudėtinga...


2016 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

#The Magicians (Magai)



Neretai šis serialas yra pavadinamas Hario Poterio suagusiems versija. Aš dar čia pritempčiau ir Narnijos kronikas. Taip tiksliau. Nes jeigu sujungtume 3 komponentus: pošlumą + Narnijos kronikas + Hogvartso prototipą = gautųsi šis serialas. Atrodo, kad serialo sumanytojas nematė užbaigtos idėjos ir jam pačiam kiekviena serija - atradimas. Seriale erzino pošlumas, kuris ten nelabai tiko. Aktorių vaidyba man irgi pasirodė tragiška. Tarkim Jason Ralph. Jam vaidinti kuklų vaikiną, kuris yra ties beprotybės riba, netinka. Tas pats su Olivia Taylor Dudley, kuri bando įsigyventi į moksliukės personažą. Tai gaunasi taip dirbtinai... Vienintelis dalykas, kuris man labai patiko tai Džulijos personažas(Stella Maeve). Jos bandymas nepalūžti ir savarankiškai siekti tikslo - įdomiausia siužeto linija. Tačiau tai buvo lyg ir šalutinis siužeto vingis, todėl kartais per visą valandos trukmės serialą galima buvo pamatyti tik vieną epizodą apie jos kitokį kelią siekiant tapti mage.

Mano  įvertinimas: 5/10. Paskutinė pirmojo sezono serija visiškai nevykusi...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...