#Traukinys

Gyvenimas

Lyg greitasis traukinys

Lekia žaibiškai į miglotą rytojų

Traukinyje velniškai tvanku

Sunkumas slegia kaulėtą krūtinę

Atrodo jau dūstu

Automatiškai byra ašaros

Žvalgausi pasimetęs pro vagono langą

Aš lyg žirnis

Pupelių sriuboje

Naiviai svajoju

Kad viskas pagaliau sustotų

Nors trumpam

O... tai būtų galimybė

Išlipti

Pagaliau laisvai įkvėpti oro

Neskubant

Ir karštligiškai negalvojant apie iškvėpimą

Tiesiog

Mėgautis procesu

Lyg užsirūkęs paskutinę cigaretę

Prieš mirtį

Grįžtu į vagoną

#Replay

Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma. (A. Maceina)

Esu toks žmogus, kuris kai suklysta, ilgą laiką spaudinėja mintyse REPLAY mygtuką. Manau visi tai daro, bet aš... Aš tai darau n kartų. Ir vėl, ir vėl, ir vėl... Kol nepradedu ant savęs pikti: "Nu tu durnas... Koks jau skirtumas?.. Tai įvyko ir nieko nepakeisi...". Tas replay'inimas kažkiek padeda. Klaidingas žingsnis įsirašo į ilgalaikę atmintį ir aš jo daugiau nekartoju. Bet dažniausiai, apgalvodamas jau praeitimi tapusias situacijas, taikydamas "kas būtų, jeigu būtų" metodą, tik žaloju savo psichiką, provokuoju naujų kompleksų atsiradimą ir diegu begalinį norą amžiams įleisti šaknis komforto zonoje... Kai man nepasiseka, aš kokias 3 dienas gyvenu tos nesėkmės šešėlyje. Gimę destruktyvūs jausmai užgožia mano asmenybę. Drąsiai galiu teigti, jog tada egzistuoju, bet negyvenu.

Po įžeidimo ilgą laiką mąstau kaip galėjau atsikirsti...
Po nesėkmės galvoju kaip galėjau jos išvengti...

Vargina...

#Inercija ir laikas

Netikėtai supratau, kad užsikrėčiau laiko neturėjimu. Tai baisi liga, kurią dažniausiai serga šiuolaikinis žmogus. Tarkim jeigu mane kas nors užkalbina ir pokalbis trunka ilgiau nei 5 minutes, pradedu nerimauti ir mintyse planuoju ką veiksiu toliau. Jau seniai man taip nebuvo, kad aš atsisėdęs nieko neveikčiau. Neįmanoma. Važiuodamas autobuse būtinai kažką skaitau, arba žiūriu serialą, filmą. O jeigu ne - tai planuoju ką veikti. Nebeprisimenu kada paskutinį kartą sėdėjau ant palangės ir mėgavausi vakaro ramuma. O juk seniau sugebėdavau ilgą laiką susikoncentravęs žiūrėti į vieną tašką ir apvalyti savo minčių šiukšlyną. Deja, dabar aš neužsiimu minčių taršos mažinimu. Nėra laiko.

Laiko neturėjimas jau pradeda mane smaugti ir naikinti iš vidaus. Iš karto mečiau rašyti romaną. Vėliau mečiau pildyti šį blogą. Tačiau tai dar normalu. Nenormalu tai, kad šiandien kai tvarkiau kapines mane vėl užpuolė laiko neturėjimo sindromas. Pradėjau pykti, kad tai laiko švaistymas. Sutvarkai kapines, pasodini gėles, bet vėliau vėl reikia tvarkyti. Keista, bet šiandien pajutau dar ir gėdą, kad aš toks esu.  Kad dėl tokio dalyko kaip laiko neturėjimas darausi ciniškas. Neseniai mane buvo aplankęs senas draugas. Ir aš niekaip nesugebėjau atsiriboti nuo laiko planavimo ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti su artimu žmogumi. Vat tai jau nenormalu... Jeigu investuojant laiką į tokius dalykus kaip šeima, draugai, svajonių realizavimas jaučiuosi blogai...

Blogas ženklas, kai žmogui, kuris pakėlė akis į dangų, ateina tokia mintis : "Nuo kada dangus pasidarė toks mėlynas?".

Laikas sustoti. Tačiau dėl inercijos tai taip sudėtinga...