#Pray For Paris

Solidarizuotis per socialinį tinklą gal ir yra gražu. Tačiau, kai Prancūzijos vėliava tampa fonu nuotraukai, kurioje du girti vyrai rankose yra iškėlę alaus butelius, tai jau priverčia susimąstyti ar tai jau taip gražu. Solidarizacijoje, manau, daug dirbtinumo. Guldau galvą, kad daugelis „užsidėjo“ profilio nuotraukoje vėliavą ne dėl noro išreikšti užuojautą dėl atakos, o dėl to, kad tai darė visi. Bandos instinktas čia pasitvirtino 100%. Nesu cinikas. Tiesiog gal geriau būtų nusipirkti žvakę ir ją ant palangės uždegti, o vėliau pasimelsti. Tokia akcija labiau būtų panaši į „mes Jūs užjaučiame...“. Nesakau, kad reikia būtinai eiti prie Prancūzijos ambasados. Tačiau yra visiškų cinikų kurie pasakytų: „O ar tai padės?“.

Nepadės. 

Bet ir nieko neveikimas tuo labiau nepadės.

#Laidotuvės

Teko man pažinoti žmogų, kurio doroviniai principai buvo nuliniai. Tai buvo moteris pas kuria man teko nuomotis kambarį. Ji vieną kartą man pradėjo pasakoti apie savo motinos laidotuves: 

- ... Per laidotuves buvo toks gražus kunigas. Aš bandžiau su juo flirtuoti...

Aš ištiktas šoko būsenos linktelėjau galvą. Mane šokiravo tai, kad moteris laidodama savo motiną galėjo galvoti apie vyrus. Šią graudžiai kuriozišką situaciją papasakojau savo vienam pažįstamui. Jis tai suvirškino labai lengvai. O mane bandė užtildyti argumentu:

- Tavo normos, nėra kito žmogaus normos.

Taip. Tai tiesa. Bet viskam yra ribos. Toleruoti galima tai, kas nepažeidžia dorovės principų. Tai ką, pagal tokią mano pažįstamo poziciją reikia toleruoti kiekvieno emociškai (ir ne tik) degradavusio žmogaus poelgius? Tai nėra tolerancija. Ir tai nepagarba. Tai yra pasyvumas ar abejingumas. Reikia irgi skirti šiuos dalykus...