#Sunku paleisti

Kai ateina ruduo, kurį laiką gyvenu vasaros prisiminimais. Rugsėjį būna savotiška atmetimo reakcija. Jeigu ateina graži saulėta diena, tai veidą puošia nuostalgiška šypsena, nes rudenyje ieškau vasaros pėdsakų. Tik kai ruduo tampa auksaspalvis, tik tada skausmingai paleidžiu vasarą. Nustoju traukti iš minčių pakampių užkonservuotus vasaros prisiminimus.

#"Keli žingsniai kaip tapti sėkmingu žmogumi" ir kiti BLA BLA BLA

Pirmoji saviugdos knyga, kurią perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai, normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią. Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske - išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės, smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.

                                     

Po nesėkmingos pažinties su tokio žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas - susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.

Ką reikia žinoti apie saviugdos knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri ar net spalvoti...  Tiesiog mirga marga akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą, pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck it",  "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą", "Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis "fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai, ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų. Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų gyvenimą...

Saviugdos knygos nėra nei geros, nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą? Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui, pramogoms, meditacijai, apmąstymams...

Pabaigai... Siūlau imti ir skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas. Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau "nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių teiginių...  Pvz., neva jūsų siela it margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla... Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg instrukcijos, kurios tai primena?

Ir jau pačiai... pačiai... pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis... :D)

#Toksiški draugai

Jau seniai planavau įrašą apie geriausių draugų bendravimą, kuris laikui bėgant mutuoja ir tampa kažkoks nenormalus. Viename savo vloge (jeigu galima tuos trumpus vaizdo įrašus vadinti vlogais...), neva kalbėjau mobiliuoju telefonu su draugu, kuriam pareiškiau: "Aš ne su tavo draugas... Aš tavo geriausias draugas! Aš juokiuosi ne su tavimi, o iš tavęs!". Be abejonės, smagu pasijuokti iš kito žmogaus. Ypač jei tas žmogus - tavo geras draugas, kuris eilinį kartą papuolė į idiotišką situaciją. Bet aš pastebiu vieną dalyką, kad kai kurie žmonės aiškiai peržengia ribas...

Kaip identifikuoti tokius žmones?

* Jei pargriuvai ir stipriai susimušei kelį, tie žmonės ilgai juoksis iš tavęs vietoj to, kad prieiti ir paduoti ranką.

* Jeigu jiems pasakai, kad tau reikia skubios pagalbos, nes sugedo automobilis, jie specialiai neskubės.

* Tokie žmonės žino tavo visas baimes (net fobijas) ir kompleksus. Ir jie tuo būtinai pasinaudos.

* Tokie žmonės per gimtadienius dovanoja  tik jiems vieniems juokingus dalykus. Pvz., per 18-ąjį gimtadienį jie gali padovanoti prezervatyvų, sauskelnių... Tokios dovanos retai būna supakuojamos. Jos visada dovanojamos visiems matant ir girdint.

* Tokie žmonės niekada tavęs nevadins tikru vardu. Jie visada naudos pravardes. Pvz., lupnius, bebras, ačkarikas, bitch ir t.t.

* Tokie žmonės - tai tavo vidinių cenzorių įkūnijimas realybėje. Jų kompanijoje bijosi apsikvailinti, būti nuoširdus.

Mano blogą skaito tik keli vorai, dulkių kamuoliai, nu ir gal Viktorija (Piratė). Galbūt atsiras žmogus, kuris save apsupo šlykstukais ir nemato jokios problemos. Toks žmogus perskaitęs mano įrašą pasakys: "Nu, šitas lopas ryškiai neturi JUMORO jausmo..." Ne. Turiu aš ta h(!)umoro jausmą. Jis visada su manimi. Ir aš pastoviai juokiuosi iš savęs. Pastoviai. Bet aš nesu linkęs, apsupti save žmonėmis, kurie tik moka ir stengiasi pasijuokti iš mano naujų batų, šukuosenos, išreikštų minčių ar svajonių. Dėl tokių griežtų standartų turiu tik kelis draugus. Bet ačiū Dievui, jie žino kada reikia patylėti, o kada galima pasijuokti...  

Pastebėjau dar vieną dalyką. Galbūt tokiems draugams tu esi svarbus, bet jie niekada to nepasakys tiesiai šviesiai. Pvz., drauge kitai draugei niekada nepasakys: "Tu man esi svarbi". Ne. Ji geriau naktį paskambins ir į ragelį sušuks: "Myliu tave, kale!".

#Kreivų veidrodžių karalystė

Kiek daug žmonės praleidžia laiko statydami šviesų, gryno marmuro gyvenimo fasadą internete. Ar kažkas matė soc. tinkluose asmenį, kuris dalintųsi nešvarių indų nuotraukomis, nesėkmėmis ar liūdnais šeimos narių veidais? Aišku, kad matėte. Ir aš mačiau. Bet tokie žmonės - reti paukščiai. Socialiniai tinklai yra it kreivų veidrodžių karalystė. Ten karaliauja super mamos, top modeliai, sėkmingi verslininkai, laimingos poros... Anądien, kai peržvelgiau vienos pažįstamos profilį facebook'e, man susidarė įspūdis, kad ji gyvena party: all day - all nigt režimu. Draugų vestuvės, artimųjų gimtadieniai, laimingos šeimos nuotraukos... Žvelgiau į jos profilį ir nejučia atsidusau kaip stereotipiška niolikinė paauglė žiūrinti filmą "Saulėlydis". Tche. Tada pradėjau mintyse save spardyti ir kartoti: "Susiimk, skudure!".

Aš nenoriu pasakyti, kad žmonės privalo dalintis internete vien slogiomis emocijomis, pilkomis nuotraukomis ir liūdnais muzikos gabalais. Ne. Bet gal sveika būtų iš savęs pasijuokti? Nors kartais nepabijoti atrodyti juokingam(-ai). Mane supa N pažįstamų, kurie prieš skelbdami nuotrauką facebook'e, atlieka rimtą atvaizdų atranką. Toliau, atrinkus nuotrauką, siekiama atsakyti į sekančius klausimus: ar nuotrauka gali sukelti pavydą kažkokiam žmogui? Ar joje atrodau kaip iš podiumo nužengęs modelis? Ar nuotraukos fone yra prabangūs daiktai, kurie suteikia šarmo, prie kurių atrodau sėkmingesnis(-ė) negu iš tikrųjų esu? Ar nuotraukoje esu pakankamai (dirbtinai) laimingas? Jei į visus klausimus atsakei teigiamai - skelbk (po velnių!) nuotrauką kuo greičiau!!!

Kai vienoje psichologinėje studijoje perskaičiau, kad žmonėms facebook'o skrolinimas gali sukelti depresiją - ne juokais nustebau. Mintyse skambėjo tokie žodžiai: "Nu čia dabar... Juk čia tik snuknygė...". Vėliau, po kelių minučių, juokingai paskėsčiojau rankomis ir pagalvojau: "Hm, visai realu...". Papuolęs į eilinę gyvenimo turbulenciją, pastebėjau, kad snuknygė (kartais) skaudžiai kerta per mano savivertę. Na, žinot... Anas susikūrė šeimą ir dalinasi savo vaikų nuotraukomis, kitas -  dalinasi (kiekvieną penktadienį) klube pyškintomis nuotraukomis su draugais. Viena pažįstama pastoviai skelbia nuotraukas, kuriose demonstruoja kaip smagiai švaisto pinigus rūbams ir rankinukams, kita - dalinasi atostogų akimirkomis iš saulėtos Tenerifės. Peržvelgi tu tokius dalykus ir pasijunti totaliu nevykėliu. Tokie postai gali būti toksiški, kai penktadienio vakarą sėdi vienas namie, už lango sproginėja fejerverkai, o tu, pvz., esi bedarbis...

Ir tada... KABUM!

Viskas sprogsta!

Pradedi gailėtis savęs. Norisi iki ryto žiūrėti kvailą komediją ir užsimiršti. Niekur nelįsti iš namų visą likusį gyvenimą. Bet taip negalima... Skrolinant facebooką, žmogus privalo būti kritiškas. Ne tik savikritiškas. Mes privalome nutaikyti pultelį į savo vidinius kritikus ir paspausti raudoną MUTE mygtuką. Asmuo, klaidžiodamas kreivų veidrodžių karalystėje, privalo išlikti sąmoningas, turi suprasti, kad viskas, kas atsiranda socialinio tinklo sienoje - lyg sovietinė propaganda. Na, žinote... Visi laimingi, pasišokinėdami žygiuoja į šviesų rytojų, už kurį reikia dėkoti gerajam dėdei Stalinui. Na, gal pakaks čia viską ironizuoti... Gerai, kai žmogus nori pasidalinti savo laime, pasiekimais ir šviesiomis akimirkomis... Nori įkvėpti, pralinksminti... O ne sukelti pavydą, vaikiškai pasigirti ar atkeršyti kažkokiam asmeniui. Et. Kaip aš žaviuosi tais, kurie moka iš savęs pasijuokti, nebijo atrodyti netobulais...

Tokie žmonės - tikras įkvėpimas.

#RE: Valdemaras Klumbys. Pikti klausimai Lietuvos jaunimui: kur jūs, aš jūsų nematau

Valdemaras Klumbys užduoda Lietuvos jaunimui klausimą: "Kur jūs, aš jūsų nematau?"(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-13-valdemaras-klumbys-pikti-klausimai-lietuvos-jaunimui-kur-jus-as-jusu-nematau/62661).

O man norisi atsakyti: "Mes čia! Tik prašau Jūsų, nusiimkite senus akinius...".

Straipsnyje fiksuojamos neva visos šiuolaikinio Lietuvos jaunimo ydos. Atsišaukimo forma parašytame tekste jaunas žmogus kviečiamas atsisakyti nekokybiškų iliuzijų ir pagaliau pradėti (iš tikrųjų) gyventi. Rašau įrašą nenorėdamas reabilituoti šiuolaikinio jauno žmogaus. Ne. Tiesiog noriu visur kaišioti savo trigrašį. Manau, jog noras diskutuoti apie jaunimą ateina su amžiumi. Pats kelis kartus juokiausi iš savęs, kai diskutuojant apie šiuolaikinius vaikus pabrėžiau: "O vat mano laikais taip nebuvo...". Lietuvos jaunimas gimęs nepriklausomoje Lietuvoje yra kitoks - faktas. Tačiau tai nereiškia, kad tas kitoniškumas pasireiškia vien savanaudiškais poelgiais ir kitais blogais dalykais.

"Aš klausiu tavęs, kodėl tu toks sukriošėlis, dar net universiteto nebaigęs? Kur tavo jaunatviškas ryžtas nugalėti kliūtis, įveikti visas negandas?". Straipsnio autorius mano, kad šiuolaikinis jaunimas yra per ankstį susenęs. Aš irgi matau šią problemą, bet kitokiu rakursu. Šiuolaikinis žmogus yra per daug atsargus. Jis viską šaltai apskaičiuoja. Daugelis mano pažįstamų žmonių nenori kurti šeimos, nes neturi tvirto finansinio pagrindo. Štai, tarkim, Edgaras(vardas išgalvotas, o žmogus realus) man dažnai kartoja, jog jeigu neturės gerai apmokamo darbo, tai apie šeimos kūrimą net negalvos.

"Todėl stengiesi iš visų jėgų būti toks, kokio reikia: normalus, neišsiskiriantis, savas? Ir pats pirmas pulsi badyti pirštais neįprastai atrodantį ir besielgiantį, kad tik kas ko nors negero apie tave nepagalvotų?" Nežinau, kaip šie klausimai rišasi su šiuolaikiniu jaunimu, nes aš matau visiškai atvirkštinį procesą. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie nebijo parodyti savojo aš. Tokių žmonių daugėja su kiekviena diena. Tiesa, dažniausiai išvaizda tampa vienintele šiuolaikinio jaunimo saviraiškos forma. Už to įdomaus fasado gali slėptis nykuma. Mimikrija[1] šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui negresia. Tiesa, autorius ir ši dalyką pastebi: "O gal tu iš tų, kaip jie ten, ekologiškų, pozityvių individualistų, manančių, kad jie – geriausi ir verti visko pasaulyje? Nori bet kokia kaina išsiskirti, būti spalvingas ir kitoks, apsirengęs rėkiančių spalvų uniforma ir neišsiskiriantis iš kitų tokių pat spalvingai vienodų minios?".

"Jautiesi tuščias, viskas aplinkui atrodo beprasmiška, ir tu nusivylęs viskuo – nuo pasaulio iki savęs imtinai? Niekur nematai prasmės net nepabandęs padaryti kažko prasmingo? Gelbsti alkoholis, narkotikai, seksas? O kai nebegelbsti, pabėgi anapus, nes ten nieko nėra, o ypač – atsakomybės už tai, ką padarei ir ko nepadarei?" Apatija + šiuolaikinis jaunas žmogus... Tai kaip morka ir obuolys, citrina ir soda, kava ir vanilinis sūrelis... Jaunimas iš tiesų yra chroniškai pavargęs, nemoka džiaugtis mažais dalykais. Jam mylimo žmogaus apkabinimas, mamos paruošta vakarienė, plazminis televizorius, patogi lova - nuobodu ir kasdieniška. Šiuolaikinis žmogus ieško ekstrimo. Valdemaras Klumbys nurodo, kad tas ekstrimas - seksas, narkotikai ir alkoholis. Mano nuomone bet kokia priklausomybė iš esmės yra blogis. Žmogus gali įnikti į darbą ir jam supantis pasaulis nustos egzistuoti. Toks žmogus tiesiog bukai gyvens manydamas, kad tik darbas jo gyvenimą daro prasmingu.

Pabaigai pasakysiu, jog straipsnis yra įdomus, tačiau jame jaunas žmogus suprantamas kaip robotas. Autorius lyg programuotojas vadovaujasi mintimi, jog egzistuoja kelios šiuolaikinio jaunimo elgsenos normos/formos. Yra arba taip, arba kitaip...

O tarpinio varianto nėra?

Manau, jog šiuolaikinis jaunimas yra spalvingas ir įvairus. O straipsnio tema - sena kaip ir pats žmogus.

Taip jau yra.

* Jaunimas nutrūktgalviškai keičia pasaulį... daug klysta, daug mokosi...

Ką sako vyresnioji karta?

Taip negalima. Semkitės išminties iš mūsų. Kokie jūs neatsargūs!

* Jaunimas tampa atsargus... nerizikuoja(jeigu yra didelė tikimybė pralaimėti)...

Ką sako vyresnioji karta?

Kas per jaunimas... Vien apatija ir nihilizmas... Suseno greičiau laiko...

Jau kartą citavau Solveigą Kurgonaitę. Padarysiu tai dar kartą: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

---

[1] "Reiškinys, kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos  rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna  didesnis".

#Jei joji ant negyvo arklio – nulipk!

"Jei pastebėjai, kad joji ant negyvo arklio – nulipk" (indėnų patarlė).

Dažniausiai žmogus yra drąsinamas tokiais žodžiais: "Tu tik nepasiduok!", "Eik iki finišo tiesiosios!" "Kovok iki galo!". Bet išmintingas žmogus supranta, kada jam reikia sustoti, pasitraukti, išeiti, palikti ar pasakyti tvirtą "NE". Negyvu arkliu gali būti toksiniai santykiai, kurie mus verčia kiekvieną dieną jaustis aktoriumi atliekanti vaidmenį filme be laimingos pabaigos. Tai gali būti veikla, kurioje mums visiškai nesiseka nors mes į ją investuojame visas savo jėgas, visą savo valią ir laiką. Tai gali būti ir charakterio savybė ar kompleksas, kuris mums neleidžia judėti pirmyn. Kartais gyvenimas reikalauja revoliucijų su fejerverkais ir už nugaros palikto liepsnojančio tilto. O kartais užtenka tik sustoti akimirkai, nuo visko atsiriboti ir apgalvoti savo būtį. Ne visada fantastas iki gyvenimo galo siekęs tam tikro tikslo tampa herojumi. Heroje tampa moteris, kuri paliko savo smurtaujantį vyrą. Herojumi gali tapti pagyvenęs vyras, kuris pagaliau spjovė į aplinkinių žmonių nuomonę ir pradėjo gyventi pagal savo širdies ritmą. Kartais heroizmas yra tik fasadas, kuris slepia skausmą, beprasmį pasiaukojimą ar baimę keistis...

Visada yra fasadas. O kas slepiasi už jo - nesigilinama...

#Sausi, tik be cinizmo ir kraštutinumų!

Daugelis žino Sausį[1]. Iš esmės tai yra rašytojas, kuris slepia savo tapatybę. Skaitytojui tas anonimiškumas, manau, yra it kabliukas. O pačiam rašytojui - rašymą lengvinantis faktorius. Jis gali drėbti "kaloringą tiesą", nebijoti būti užmėtytas akmenimis, rašyti apie savo pažįstamus žmones... Taip pat Sausis gali nevengti necenzūrinės leksikos, tiesmukiškumo ar temų, kurios laikomos tabu. Galiu kaip pavyzdį pateikti vieną jo citatą: "Žmonės save linkę masturbuoti kitų problemomis". Jeigu reikėtų apibūdinti jo rašymo stilių, tai panaudočiau 3 epitetus: "aštrus", "riebus" ir "pikantiškas".

Neseniai perskaičiau vieną jo įrašą[2], kuris mano galvoje sukėlė minčių štormą:

"- Vilkai vėl užpuolė avis! – šaukė į kaimą basomis atbėgęs piemuo.

 Tai kartojosi jau antras mėnuo, tad įsiutę miestelėnai čiupo dalgius ir išėjo medžioklėn. Žvėrys krito nuo pagalių smūgių, sužeistiems po kaklu buvo kišamas peilis ir užbaigiama žemiška kelionė. Tačiau galiausiai minia sustojo – vilkų guolyje drebėjo visai neseniai gimęs jauniklis. Delnais akis besidengiantis mielas padarėlis sutirpdė įsiūtį, tad iš visos gaujos vienintelis buvo paliktas gyventi.

 Bėgo metai. Mažylis užaugo. Šiandien jis išpjaus visą avių bandą, šiandien paskutinis kraujo lašas tekės ir šunims, ganantiems banguotąjį grobį.

 Jei meilė baigėsi, nužudyk visus ją primenančius. Atsikratei blogą energiją skleidžiančiais draugais – sudegink visus tiltus, kad šie niekada negrįžtų. Jei keiti savo gyvenimą, peilį po kaklu kišk net pačiam mieliausiam vilkiukui – kad ir kokios mielos akys bebūtų, kad ir kaip gailiai jis beinkštų. Nes net ir vienas vilkas vieną dieną išpjaus visą bandą avių."

Manau, kad tiltų deginimas prilygsta praeities užmiršimui. O tai tas pats, kas tvarstyti gilias žaizdas, kurios reikalauja chirurgo adatos ir siūlų. Laikui bėgant tam tikri gyvenimo momentai atvers įsisenėjusias dvasines žaizdas ir žmogus bus tampomas praeities ir dabarties it skudurinė lėlė. Senas žaizdas tylos, vienatvės ir atsiskyrimo tvarsčiais neišgydysi. Nes tai ne vaistai. Paprasta. Ir laikas nėra vaistas nuo dvasinių sopulių. O juk įprasta manyti, kad būtent jis tirpdo praeities šešėlius, naikina demonus ir tramdo vidinius cenzorius. Viskas gali būti net atvirkščiai. Praeities sopuliai gali peraugti į žmogiškumo anemiją, dvasiškumo nepakankamumą ar į dar kokią baisią ligą... Iš savo menkos patirties žinau, kad pirmiausia tik pats žmogus gali sau padėti pasveikti dvasiškai.

Tiltų deginimo taktiką galima taikyti, bet tik retais ir išskirtiniais atvejais, kai nėra kitos išeities. Tačiau šis kraštutinumas negali tapti orientyru slenkant gyvenimo keliu. Tiltus degina nebrandūs žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba sutvarkyti savo dvasinį šiukšliną. Kiekvienas privalo suprasti paprastą (gal net liūdną) tiesą. Ir tai... Priklauso viskas nuo to, kokiu rakursu pažvelgsi... Gyvenime taip jau būna, kad žmonės pasibeldžia į mūsų širdį, išsitrina savo purvinus batus į kilimėlį su užrašu "Welcome!" ir dingsta. Taip pat neverta pamiršti, kad kai kuriems žmonėms, mes ir esame tie nedėkingi praeiviai. O jie galbūt mums kažką jautė, prie mūsų prisirišo...

Nusivyliau šiuo Sausio tekstu. Tiesiog ši asmenybė siekia, kad žmonės dvasiškai pasveiktų perskaitę jo tekstus. Bet degindami tiltus žmonės nepasveiks, o pasmerks save ilgam letargo miegui. O pabusti iš ilgo košmaro būna taip sunku. 

  

---

Įdomus straipsnis apie misterį iks - Sausį: http://raudonaskilimas.tv3.lt/2017/03/23/po-sausio-pseudonimu-pasislepes-rasytojas-zmones-save-linke-masturbuoti-kitu-problemomis/

---

[1] https://www.facebook.com/as.sausis/?fref=ts

[2] https://scontent-ams3-1.xx.fbcdn.net/v/t1.0-0/p280x280/20914266_1937460809812240_7495229487837063402_n.png?oh=0b2b7e848f2f5b3c74c2d36c9ea270d0&oe=5A2D25DB

#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".

Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

#Prekybos centrui

pragare buvau

net dirbau

ten nėra

nei velnių raguotų

nei raganų su šluotom

nėra ten ir raudonų liepsnų

ir kylančių baltų garų

ten tik egocentriški vadovai

ir amžinai nepatenkinti pirkėjai

veidmainiai kolegos

ir ištikimas budelis

vėžliškai slenkantis laikas

#Filmas: Hannah Arendt(2012)

Margaretės von Trottos filmas įamžino Hannos Arendt, XX a. žydų vokiečių politikos teoretikės,  gyvenimo epizodą, kurio centre - Eichmano, vieno iš žydų naikinimo organizatorių Antrojo pasaulinio karo metu, teismo procesas Jeruzalėje. Šiame trumpame įraše, kurį galima pavadinti anotacija, pabandysiu išryškinti tik vieną siužetinę liniją. Ji padės iliustruoti mano iškeltą teoriją. 

-------

Keli štrichai pie mutacijas...

...arba kaip sąvoka įgauna naują prasmę

Tam tikrose situacijose gali kisti tam tikrų sąvokų reikšmė. Tokios situacijos pavyzdys - Eichmano teismo procesas Jeruzalėje. Teismo metu, o taip pat po Hannos Arendt straipsnio apie teisiamąjį publikavimo, sąvoka "teisingas" transformavosi į terminą "žmogiškas", o jei tiksliau - "paremtas jausmais". Dauguma žmonių H. Arendt apkaltino neva ji yra bejausmė ir šaltakraujiška. Žodis "teisingas" pradėjo reikšti tai, ką norėjo išgirsti nukentėję nuo Holokausto žydai. Aišku, kad mutavusi teisingumo sąvoka nepalieka erdvės objektyvumui, požiūriui kitu rakursu ir apskritai, jokiai minčiai, kuri prieštarautų daugumos įsitikinimams. Remiantis filmu galima atskleisti dar kelis atvejus, kai sąvokos mutuodavo. Pavyzdžiui, Eichmano teismo procesas išprovokavo supratimo sąvokos transformaciją. H. Arendt stengėsi neteisti Eichmano vadovaujantis išankstinėmis nuostatomis, nors joje toks noras tiesiog kunkuliavo. Tą norą, pagrindinė filmo veikėja, tiesiog pažabojo, nes norėjo išlaikyti šviesų mąstymą komplikuotoje situacijoje, kai visi galvojo vien apie bausmę, bet ne apie teisingumo įvykdymą. Už tai H. Arendt buvo apkaltinta neva bando išteisinti Eichmaną. Po šio pavyzdžio galima išryškinti dar vieną mutaciją: "suprasti" -> "išteisinti".

#Likimas

Vieni mano, kad jų gyvenimas yra lyg parašyta knyga. Tokie žmonės plaukia pasroviui galvodami, kad jų istorija buvo jau seniai parašyta nematomos aukštesniosios jėgos. Atrodo, kad tokiems žmonėms nesvarbu kas gyvenime nutiktų - jie tik linguoja galvomis, skėsčioja pečiais ir sako: "Taip jau buvo nulemta..." arba "Tokia jau mano lemtis...".

Antri žmonės tiki, kad egzistuoja tokia jėga kaip likimas. Jie tiki, kad jų gyvenimo knyga yra parašyta. Tiki jie ir tuo, kad pabaiga(mirtis) toje knygoje taip pat yra užfiksuota. Tačiau, priešingai nei pirmieji, jie netiki, kad viską valdo nematomos jėgos. Tokie žmonės supranta, kad nors jų gyvenimo knygos yra parašytos, bet tai nereiškia, kad negalima jose įvesti tam tikrų korektūrų.

Treti žmonės žino, kad tik jie patys rašo savo gyvenimo istorijas. Jie netiki, kad jų gyvenimai kaip knygos jau seniai buvo užbaigtos rašyti ir padėtos dulkėti į stalčių ar ant lentynos. Ne, jie patys rašo savo gyvenimo istoriją. Jie žino, kad galbūt kitos jėgos bandys kištis į jų gyvenimo istorijos rašymą, tačiau jie niekada neužleidžia toms jėgoms savo vietos.