#Filmas: Hannah Arendt(2012)

Margaretės von Trottos filmas įamžino Hannos Arendt, XX a. žydų vokiečių politikos teoretikės,  gyvenimo epizodą, kurio centre - Eichmano, vieno iš žydų naikinimo organizatorių Antrojo pasaulinio karo metu, teismo procesas Jeruzalėje. Šiame trumpame įraše, kurį galima pavadinti anotacija, pabandysiu išryškinti tik vieną siužetinę liniją. Ji padės iliustruoti mano iškeltą teoriją. 

-------

Keli štrichai pie mutacijas...

...arba kaip sąvoka įgauna naują prasmę

Tam tikrose situacijose gali kisti tam tikrų sąvokų reikšmė. Tokios situacijos pavyzdys - Eichmano teismo procesas Jeruzalėje. Teismo metu, o taip pat po Hannos Arendt straipsnio apie teisiamąjį publikavimo, sąvoka "teisingas" transformavosi į terminą "žmogiškas", o jei tiksliau - "paremtas jausmais". Dauguma žmonių H. Arendt apkaltino neva ji yra bejausmė ir šaltakraujiška. Žodis "teisingas" pradėjo reikšti tai, ką norėjo išgirsti nukentėję nuo Holokausto žydai. Aišku, kad mutavusi teisingumo sąvoka nepalieka erdvės objektyvumui, požiūriui kitu rakursu ir apskritai, jokiai minčiai, kuri prieštarautų daugumos įsitikinimams. Remiantis filmu galima atskleisti dar kelis atvejus, kai sąvokos mutuodavo. Pavyzdžiui, Eichmano teismo procesas išprovokavo supratimo sąvokos transformaciją. H. Arendt stengėsi neteisti Eichmano vadovaujantis išankstinėmis nuostatomis, nors joje toks noras tiesiog kunkuliavo. Tą norą, pagrindinė filmo veikėja, tiesiog pažabojo, nes norėjo išlaikyti šviesų mąstymą komplikuotoje situacijoje, kai visi galvojo vien apie bausmę, bet ne apie teisingumo įvykdymą. Už tai H. Arendt buvo apkaltinta neva bando išteisinti Eichmaną. Po šio pavyzdžio galima išryškinti dar vieną mutaciją: "suprasti" -> "išteisinti".

#Keli štrichai apie Rūtos Vanagaitės knygą "Mūsiškiai"

Jau nuo balandžio mėn. mane kankina dilema: dalintis šia recenzija ar ne.

Tiek to. Pasidalinsiu.

                      Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai" yra puikus pavyzdys kaip yra manipuliuojama istorijos mokslu. Taip pat ši knyga įrodo, jog viešosios nuomonės formavimas apie vieną ar kitą istorinį procesą nėra sudėtingas dalykas. Rūta Vanagaitė beveik nesigilindama į Antrojo pasaulinio karo kontekstą, kuriame vyko holokaustas, parašė savo knygą. Būtent holokaustas ir lietuvių dalyvavimas jame yra knygos "Mūsiškiai" pagrindinis objektas. Knygoje ignoruojant socialinės realybės pažinimą, į istorinį reiškinį žvelgiama kaip į vienalyti darinį, o tai siauro istorinio mąstymo indikatorius.

                      Antrojo pasaulinio karo  laikotarpyje vykę tokie reiškiniai kaip civilių šaudymas, savanaudiškas išlikimo siekis, laisvės kova prieš okupaciją - nėra antagonizmai. Priešingai,  šie reiškiniai yra surišti tarpusavyje ir vienas kitam ne tik, kad neprieštarauja, o vienas kitą papildo. Knygos atsiradimo priežastį Rūta Vanagaitė nurodo kaltės jausmą, kad jos šeimoje buvo tokių, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo. Antroji autorės įvardinta knygos pasirodymo priežastis - tiesios atskleidimo troškimas.

                      Rūta Vanagaitė jau nuo pat pirmųjų puslapių bando skaitytoją šokiruoti savo atrasta informacija apie lietuvius, kurie dalyvavo žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Pvz., atvertus knygą nepamatysime autorės žodžių, ar dar ką nors, kas įprastai būdinga knygoms. Pirmuose "Mūsiškių" puslapiuose skaitytoją pasitinka Balio Norvaišos portretas ir informacija, kad jis, lietuvis, leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, Paneriuose nužudė 70 000 žmonių. Šalia jo portreto yra patalpinta holokausto auka - Isakas Anolikas - talentingas Lietuvos žydų sportininkas, kuris buvo nužudytas 1943 m. Kauno IX forte. Tokia informacija gali veikti kaip masalas skaitytojams. Nes šokiruojanti pradžia - garantas, jog knyga bus nupirkta ir perskaityta.

                      Pirmąjį skyrių autorė pradeda tokiais žodžiais: "Esu tipinė paprasta lietuvė" (šis teiginys pavartotas ne vieną kartą). Toks pirmasis teiginys jau leidžia suprasti kokia yra šios knygos tikslinė auditorija - plačioji visuomenės dalis, kuri nepasižymi istorijos mokslo išmanymų. Taip pat, galima teigti, kad knyga yra skirta žmogui, kuris pasižymi kritiškumo stoka. Toks autorės pareiškimas, manyčiau, iš karto nustato skaitytoją, kad akademiškumas šioje knygoje yra  svetimas dalykas. Apskritai, kyla klausimas, ką reiškia tipinė lietuvė? Pagal autorę - tai homo sovieticus.

                      Savo veikalo temos aktualumą autorė grindžia tuo, kad kiti veikalai apie holokaustą pirmiausia orientuojasi į statistiką, o pagal Rūtą Vanagaitę: "...nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai, nei protui". Susidaro įspūdis, kad knygos autorė niekada nėra pirkusi knygų. Nes perkant knygas tiek knygynuose, tiek internetu, kūriniai apeliuojantis į žmonių jausmus ir skirti holokausto tematikai, sudaro ne mažą parduodamų knygų dalį. Nepasakysi, kad holokausto tematikos knygos nepasižymi skaitlingumu. Atvirkščiai, tokių knygų yra daugybė. Knygynuose trūksta būtent akademiškos literatūros šia tema. Be to, kai kurie žymūs mokslininkai pasaulyje teigia, kad holokaustas rašytojams tapo aukso gysla. Galima pacituoti Rudolfą Burgerį, kuris teigė, kad:  "Sielvartas kaip tikras jausmas praėjus pusei šimtmečio nebeįmanomas, jo simuliavimas yra moralinis mirusiųjų išnaudojimas"[1]. Taip pat knygos, kurios turiniu panašios į Rūtos Vanagaitės veikalą, verčia susimąstyti, kad Normanas  G. Finkelsteinas dėl savo teorijos, kad šiandien egzistuoja holokausto industrija, t.y. uždarbiaujama iš žydų kančios, nė kiek neklydo.

                      "Tai ką aš, Rūta Vanagaitė, esu - geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė ar niekingų žydšaudžių tautos atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmonijos dėmė?" - tokiais pareiškimais siekiama suartėti su skaitytoju ir įdiegti mintį, kad visi Lietuvos gyventojai yra lyg viena šeima. Tad už žydšaudžių nusikaltimus turi suveikti kolektyvinis kaltės jausmas. Verta pabrėžti, kad Rūta Vanagaitė visiškai nesigilina į kontekstą ir jo priimti nenori. Nenorima suprasti, kad nei vienas karas neapsieina be aukų. Apskritai, kaip rašė Nikolajus Nikulinas savo atsiminimuose, kad pirmiausia dėl aukų kalti yra ne žmonės, kurie vykdo kažkieno paliepimus naikinti vienas kitą, o būtent tokių įsakymų autoriai. Paprastas žmogus per karą tampa šachmatų figurėle. Vadovaujantis jausmais suprasti istorinius procesus ne tik, kad labai sunku, bet ir neįmanoma. Kadangi esu už interdiscipliniškumą istorijoje, tai norėčiau paminėti kelis psichologinius eksperimentus, kurie daug ką paaiškina. Pvz., Milgramo eksperimento rezultatai atskleidė, kad net ir varijuojant įvairiais kintamaisiais, žmonės vis tiek neįtikėtinai linkę į paklusnumą. Žmonės dažnai aklai paklusta autoritetams. Kitas eksperimentas, Zimbardo,  parodė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netgi tvarkingi, geri, stabilios pusiausvyros žmonės gali virsti sadistais. Holokausto žiaurumo detales paaiškina psichologiniai dėsniai, kuriems, deja, žmones dažniausiai pakluso.

                      Tačiau negaliu teigti, kad Rūta Vanagaitė yra neteisi. Ji savo veikale panašiai kaip ir Sergis Romanas knygoje "Laiškas bičiuliui žydui" išryškina vieną mintį, kurios negalima nuginčyti. Pagal Sergį Romaną deportacijos ir genocidas būtų buvę neįmanomi Vokietijoje ar kur kitur, jei vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti didžiosios visuomenės dalies tylia simpatija bei pasyviu bendradarbiavimu. Todėl galima teigti, kad išimtys tik išryškina persekiojimų "normalumą"[2]. Tačiau reikėtų pridurti, kad lengva spręsti apie istorinius įvykius iš šiandieninės perspektyvos. Visada reikia atminti, kad ekstremaliomis situacijomis žmonių elgsena gali būti nenuspėjama.

                      Taip pat reikia išryškinti svarbią Rūtos Vanagaitės mintį, kad Lietuvos istorikai užėmė gynybinę poziciją nenorėdami atskleisti tiesos, jog žydų naikinime dalyvavo lietuviai. Tačiau sąvoką "gynybinė pozicija" autorė supranta kaip nenorėjimą pripažinti vienos tiesios - lietuviai (pvz., partizanai) buvo  žydšaudžiai. Tačiau negalime teigti, kad istorikas, kuris atskleidžia daugiaperspektyvinį naratyvą, užima gynybinę poziciją. Svarbu pabrėžti, kad negalima susitapatinti su nagrinėjamu objektu, taip kaip padarė Rūta Vanagaitė. Neišlaikydama saugaus atstumo tarp savęs ir knygos objekto ji atskleidžia tik tamsiąją partizanų istorijos pusę. Tai yra taip pat blogai kaip ir užimti poziciją, iš kurios į partizanų istoriją yra žvelgiama pragmatiškai laikant juos vien didvyriais. Nagrinėjant istorinius procesus reikėtų ieškoti ne bendrumų tarp skirtingų požiūrių, bet leisti tiems skirtingiems požiūriams gyventi savo sukonstruotame pasakojime.

                      Holokaustas Lietuvoje vyko ir prie jo buvo pridėtos pačių lietuvių rankos. Šio fakto neužginčysi. Rūtos Vanagaitės knygoje patalpinti atsiminimai apie holokaustą paaiškina visas svarbias detales į kurias pati autorė neatkreipia dėmesio. Pati Rūta Vanagaitė daugelį atsiminimų tiesiog įkomponavo į knygą ir jų nesiėmė interpretuoti. Antano Kmieliausko atsiminimai patalpinti knygoje atskleidžia, kad žydus šaudantys lietuviai dažniausiai buvo nusigyvenę žmones, žemo intelekto ir išsilavinimo. Pagal Antaną Kmieliauską tokiems žmonėms visiškai nesvarbu kokia valdžia ateitų. Jie buvo lengvai įtikinti, kad žydai juos išnaudoja. Tad neturėdami ko prarasti Vokiečių okupacijos laikais naikino žydus. Sovietų laikais nusigyvenę žmones buvo naudojami prieš pačius lietuvius. Juliaus Šmukšnio atsiminimai atskleidžia, kad žmonės buvo sukrėsti, bet bijojo imtis veiksmų prieš žydų žudynes. Tačiau egzistavo ir tokia žmonių grupė, kuri po žydų šaudymo paimdavo aukų drabužius. Marcelijaus Martinaičio pasakojimas atskleidžia, kad žmones nebuvo abejingi nelaimės ištiktiems ir padėdavo išgyvenusiems žudynes. Žydus slėpdavo, leisdavo jiems pernakvoti. Taip pat Marcelijus Martinaičio atsiminimai patvirtina Rūtos Vanagaitės žodžius, kad vietiniai šaudė į žydus. Tačiau ir vėl, kaip ir Julius Šmukšnys, jis pasakoja, kad tai dažniausiai degradavę žmones, mėgstantys piktnaudžiauti alkoholiu. Pvz., Leono Stonkaus atsiminimai, byloja, kad buvo tokių, kurie atsisakydavo šaudyti į žydus. Atsiminimai, kurie patalpinti Rūtos Vanagaitės knygoje prieštarauja jos vienareikšmiškam teiginiui, kad visi buvo vienodi niekšai šaltakraujiškai naikinantys žydus. Perskaičius knygoje įkomponuotus atsiminimus galima susidaryti nuomonę, kad buvo visko: ir degradavusių, ir intelektualių žmonių, kurie dalyvavo žydų naikinime. Tačiau buvo ir žmonių, kurie pasyviai priešinosi žydų naikinimui. Pvz., slėpdavo žydus, atsisakydavo šaudyti į aukas ir t.t.

                      Knygoje pateikiamas stereotipinis lietuvio vaizdinys. Lietuvis - homo sovieticus, tylus, nepasitikintis žydais. Rūta Vanagaitė pasakoja apie projektą, kurio esmė buvo galimybė vienai dienai pasijausti žydu. Šio projekto dalyviai iš artimųjų sulaukė tokių komentarų, kad jie buvo užverbuoti sektantų, kad žydais negalima pasitikėti. Taip, iš tikrųjų vis dar egzistuoja tas stereotipinis požiūris į žydus. Tačiau tie stereotipai gyvena Lietuvos senolių sąmonėje. Kaip pavyzdį galiu paimti savo motiną, kuri pasakojo, kad ją auginusi senelė gąsdindavo, kad žydai kepa duona iš vaikų, kad vaikus volioja ant vinių, geria jų kraują. Nors mano mama gimė sovietmečiu, bet senelės pasakojimais apie žiaurius žydų poelgius niekad netikėjo. Senelės pasakoti žydų vaizdiniai tik gyveno mamos sąmonėje, bet niekada nebuvo įleidę savo šaknų ir tapę orientyrais, kuriais ji galėtų vadovautis. Šiandien Lietuvoje stereotipinis žydų vaizdinys miršta. Net nepalyginsi šios situacijos su romais, kurių strereotipinis vaizdinys vis dar saugiai gyvena daugumos lietuvių sąmonėje net nebijodamas išnykimo.

                      Rūta Vanagaitė pateikia pavyzdį, kad Lietuva vis dar yra užkonservuotas stereotipų stiklainis, kuriame dar ir bręsta papildomas priedas - neonacionalizmas.  Autorė knygoje pasakoja apie Kaune vykusią ekskursiją. Prie ekskursijos dalyvių automobiliu buvo privažiavęs, taip vadinamas skustagalvis, kuris atsukęs langą kreipėsi į ekskursijos dalyvius: "Nu ką, žydai? Kur lendat? Ko ieškot?"[3] Rūta Vanagaitė pasakoja, kad galėjo net kilti konfliktas. Toks pavyzdys netinkamas norint įrodyti, kad Lietuvoje yra daug antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Manau, kad vadinamam skustagalviui vienodai kas tu esi - žydas, lenkas ar vokietis. Be to, tokie žmonės irgi nėra kažkokiais antisemitinių nuotaikų indikatoriais. Apskritai, kodėl reikia tautą vertinti vien tik per degradavusių asmenų prizmę? Pagal Rūtos Vanagaitės pateiktas istorijos supratimo formules, šiandien gyvenančius vokiečius galime vadinti fašistais, o visus rusus Putino pakalikais ir imperialistais. Šis, mano pateiktas pavyzdys, įrodo, kad autorė neteisi genetiškai suprasdama istoriją...           

                           Rašydama knygą Rūta Vanagaitė daugiausiai rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis. Kiti naudojami šaltininiai: Lietuvos centrinio archyvo bylos, žmonių atsiminimai apie holokaustą, mokykliniai istorijos vadovėliai, žymių mokslininkų pasisakymai, istorikų straipsniai, antisemitiniai atsišaukimai,  asmeniniai atsiminimai bei įspūdžiai. Rūta Vanagaitė pati dalyvauja ir rengia projektus, kurių esmė - žydų pažinimas. Tad dažnai knygoje ji dalinasi savo atsiminimais, pastebėjimais ir įspūdžiais. Knyga atrodo lyg minčių koliažas.

                           Galima daryti prielaidą, kad Rūta Vanagaitė stengiasi skaitytoją įtikinti tuo, kad visi buvo priešiški jos knygos išleidimui. Autorė mini, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras(toliau - Rezistencijos centras) neleido jai cituoti K. Sakovičiaus "Panerių dienoraščio", kuris buvo išverstas 2012 m. į lietuvių kalbą. Tačiau nenuostabu, kad Rezistencijos centras neleido cituoti K. Sakovičiaus ir į autorės prašymą leisti cituoti kūrinį atsakė: "Mes supratome, koks šios knygos leidybos tikslas"[4]. "Mūsiškių" leidimu, gali autorė to nelėpti, buvo siekiama ir pelno. Pati leidykla per kurią Rūta Vanagaitė išleido knygą yra viena iš Lietuvos knygų leidybos gigančių. Ir jeigu tikrai niekas nenorėtų Lietuvoje atskleisti tiesios apie holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame, kaip teigia autorė, tai kodėl Rezistencijos centras apskritai išvertė K. Sakovičiaus "Panerių dienoraštį"? Jeigu Rūta Vanagaitė norėjo cituoti minėtąjį kūrinį, tai jau aišku, kad jame minimas lietuvių dalyvavimas žydų naikiname. Vis dėlto Sakovičiaus dienoraštis - puikus pavyzdys, kad Rūta Vanagaitė klysta, kad niekas neatskleidžia tiesos apie Lietuvoje vykusi holokaustą. Tačiau galbūt autorė teisi teigdama, kad ši tema visuomenės susidomėjimo nesulaukė(na, iki "Mūsiškių" išledimo).

                                                                                      -  -  -

                           Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad knygoje yra  įdomių įžvalgų, faktų, tačiau visas knygos turinys "nukenčia" dėl pateikimo. Rūta Vanagaitė iškelia būtinumą: naikinti stereotipus susijusius su žydais, daugiau skirti dėmesio jų kultūros ir istorijos pažinimui, statyti paminklus masinėse žydų kapavietėse, o svarbiausia - nežvelgti į istoriją vien pragmatiškai ieškant joje tik  didvyrių...

---

[1] Vygantas Vareikis, KONTROVERSINIAI ANTROJO PASAULINIO KARO VERTINIMAI. p. 5. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_18/18_007-029_Vareikis.pdf>.

[2] Rimantas Stankevičius, Kauno geto gyvenimas. S. Ginaitės versija. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą:  <http://genocid.lt/centras/lt/346/a/>.

[3] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 20.

[4] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 92.

#Lietuvos žydų istorija gyvai

Žiežmarių sinagoga

2016-05-16 dalyvavau ekskursijoje, kurią surengė dėstytoja. Teko vykti į 3 Lietuvos vietoves - Panerius, Žiežmarius ir Žaslius. Misija: gyvai sužinoti apie žydus ir jų istoriją. Iš karto aplankėme Panerius, kur, aišku, prisiklausėme smulkmenų kaip buvo žudomi žmonės. Mane šokiravo viena istorija apie vaiką, kuris išgyveno sušaudymą. Gidas pasakojo, kad motinos stengėsi apglėbti vaikus ir apsaugoti nuo kulkų. Jos mirdavo su viltimi, kad vaikams pavyks išsigelbėti. Vieną kartą taip ir įvyko. Vaikas po sušaudymo išgyveno. Sekančios dienos rytą vokiečiai ji nušovė bežaidžiantį su smėliu.

Žasliuose ir Žiežmariuose galėjome atsikvėpti. Ten jau mums nereikėjo klausyti tų šiurpių istorijų. Žasliuose pasidalinome į grupes ir gavome užduotį ieškoti žydiškų objektų - namų, kapinių, karčemų, sinagogų ir t.t. Mūsų komanda pasielgė protingai... Nuėjome į Žaslių kultūros centrą, o  tada į biblioteką. Sužinoję kur randasi 5 objektai, nusprendėme pasivaikščioti po miestelį ir paklausinėti vietinių ką jie atsimena apie žydus. Visi pasakojo tą patį, kad Žasliuose beveik visi namai yra žydiški. Juos atskirti labai lengva - mediniai, turintys dvejas durys (vienos į krautuvę, kitos į gyvenamąsias patalpas).

Žiežmariuose buvo dar įdomiau. Gavome užduotį apklausti vietinius gyventojus pasirinkta tema. Nusprendėme pakamantinėti žmones  apie socialinius-ekonominius žydų-lietuvių santykius XX a. Stengėmės eiti į senus namus ir klausinėti Žiežmarių senolių. Viena moteriškė mums papasakojo, kad gelbėjo žydus holokausto metu. Kita senolė papasakojo kuriozą. Ji gyvena žydiškame name kurio šeimininkas, deja, per holokaustą žuvo. Iš JAV atvažiavęs to namo šeimininko draugas paklausė kur  dingo savininkas. Moteriškė tiesiai šviesiai drėbė, kad visus žydus nušovė lietuviai ir vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu... (pasakojimo galite paklausyti http://ihistory.yw.lt/file_exchange.php?id=file_info&file_id=567301&fuid=44155053-1f27-11e6-b50a-0025904e8fb4)

Kas įdomiausia, visi žmonės teigė, kad žydai buvo geri. Žaslių bibliotekos darbuotoja papasakojo, kad jos proseneliams, kurie buvo bežemiai, žydai suteikė žemės plotą už kažkokią tai pagalbą. Kiti žmonės kalbėjo tą patį: žydai geri, iš jų krautuvių galima buvo į skolą pasiimti prekių. Tačiau kai paklausdavome apie holokaustą, visi atsakydavo, kad nesupranta kaip tai galėjo nutikti. Dažniausiai į atsakymą, kas prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje, žmonės atsakydavo, kad vokiečiai. O tie, kurie paminėdavo ir lietuvius, tai sakydavo, kad juos vokiečiai nugirdydavo degtine ir priversdavo šaudyti.

Žasliai. Žydiški namai