#Svirplio vlogas Nr. 10. - Darbo pokalbis

#Poteriados pabaiga

Perskaičiau visas Poteriados knygas ir galiu nedvejodamas pasakyti, kad tas laikotarpis per kurį man teko vartyti J. Rowling knygas buvo nerealus. Paraleliai teko mokytis sesijai, rašyti kursinį, ruoštis seminarams, bet žinojau, kad prieš miegą manęs laukia Hario Poterio knygos. Visai nesistebiu, kad žmonės, kuriems jau virš 40 metų skaito šią knygų seriją. Ji ir yra unikali tuo, kad "skaniai" skaitosi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai juk langas į visai kitą pasaulį, kuriame dar daugiau spalvų. Hario Poterio knygos perkelė mane į paauglystę. Jeigu turėsiu vaikų, tai būtinai jiems rekomenduosiu perskaityti šias knygas. Na, o galbūt ir pats jiems prieš miegą paskaitysiu...

Prisimenu, kai per lietuviškus tv kanalus per Kalėdas rodydavo Hario Poterio filmus. Tėvams jie patiko, tačiau man - ne. Man jie atrodė kvaili ir neįdomus. Tačiau perskaitęs visas knygas galiu pasakyti, kad nenuostabu, jog taip buvo. Filmai toli gražu neprilygsta knygoms. Skaitydamas knygas aš pats pasijutau lyg bučiau gavęs kvietimą mokytis burtininkų mokykloje - Hogvartse. Na, o filmai gana silpni. Jie neperteikia visų smagiausių siužeto elementų. Tačiau aktoriai parinkti puikiai. Vargu ar kas geriau įkūnytų Hermioną Ikyrėlę negu Ema Watson. Ši aktorė man pasirodė net "hermioniškesnė" už pačią Hermioną... :D

Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie teigia, kad Hario Poterio knygų siužetas yra paprastas ir nevertas dėmesio. Tikrai ne. J. Rowling puikiai įvaldžiusi plunksną ir jai keliskart pavyko mane vedžioti už nosies. Aš niekaip negalėjau suprasti kurioje pusėje, gėrio ar blogio, yra Hogvartso profesorius Severas Sneipas. Kartais net pasiklysdavau siužeto vingiuose. Įdomu tai, kad J. Rowling ne viską sunarpliojo. Internete pilna paveikslėlių, kurie pašiepia autorės pasirinktą "sistemą", kad Haris visada kaunasi su Voldemortu mokslo metų pabaigoje. Knygų skaitytojai juokauja, kad blogio valdovas Voldemortas rūpinosi Hario išsilavinimu...:D

Filmų ir knygų siužetai tampa įdomesni su kiekviena serija. 7 knyga jau netipiška J. Rowling stiliui. Siužetas pradeda banguoti o ne vystytis dinamiškai. Nuo to dar įdomiau, nes kelis kartus likau maloniai nustebintas, kai netikėtai prasideda kautynės tarp gėrio ir blogio knygos pradžioje. Taip pat 7 knygoje Voldemortas pagaliau pradeda aktyviau veikti(visai nesurūpindamas Hario Poterio išsilavinimu :D).

Pabaigai galiu pasakyti, kad visi privalo susipažinti su šiuo fenomenu knygų istorijoje.. :)

#Tomas Svirplys ir kursinio prakeikimas

                      Ojojoi... Pradėjau sirgti baisia liga. Kaip visada netinkamu metu. Juk reikia rašyti kursinį, skaityti daug literatūros ir pagaliau pradėti lankyti archyvus. Nors paskutinis uždavinys kelią šiurpą... Ne, ne todėl, kad kapstytis po senus dokumentus neįdomu, o dėl to, kad tai atima daug laiko. Dokumentus reikia pirmiausia užsisakyti. O kuo arčiau vasara - tuo ilgiau teks laukti. Jau dabar į Vrublevskių biblioteka pateksiu geriausiu atveju po savaitės. Mat jiems reikia tarpininkavimo rašto iš universiteto. O dar kol rankraščius reikiamus rasiu... Linksma.

                      Grįžtant prie ligos... Mano jautri širdis nujautė, kad ją susirgsiu. Ta liga susijusi su Hariu Poteriu. O taip. Su tuo pačiu lieknu, juodplaukiu berniuku apskritais akiniais ant nosies. Jis mane persekiojo visą gyvenimą. Mama per televizorių visus filmus peržiūrėjo. Filosofijos dėstytojas per paskaitas kelis kartus citavo profesorių Dumbldorą. O dar kursiokės... Pasakiau vienai, kad nesu skaitęs Poterio. Ji į mane pasižiūrėjo taip, lyg neseniai bučiau nužudęs žmogų.

                      Taigi... Užsikabinau ir negaliu ramiai gyventi tol, kol neperžiūrėsiu visų filmų ir neperskaitysiu visų knygų. O knygų juk yra net 7, o filmų 8! Vietoj to, kad vakarus skirti kursinio rašymui, aš skaitau Harį Poterį. Per šį mėnesį perskaičiau 3 dalis. Dabar 4 knyga mėgaujuosi. Prisimenu, kai prieš psichologijos egzaminą susirgau Bado žaidynių sindromu. Tada naktimis skaičiau knygas, o dienomis mokiausi psichologijos. Kaip ir visos ligos, taip ir po šios, manęs lauks susidūrimas su siena "o kas toliau?". O toliau kaip visada - nauja knyga, nauji išgyvenimai, nauji pojūčiai ir dar viena "o kas toliau?" siena.

                      Be kursinio dar turiu atlikti praktinę užduotį. Pagaliau šiokia tokia praktika. Teks sukurti projektą, kuris, pvz., populiarins istorijos mokslą. Kadangi aš neturiu nei vaizdo kameros, nei fotoaparato, o taip pat nemokau kurti filmukus, tai teks kažkaip suktis. Pagalvojau, jog man padės senasis gerasis Wapego. Jau sukūriau svetainę pavadinimu iHistory ir joje pradėjau talpinti istorinius straipsnius. iHistory bus projektas orientuotas į paprastus skaitytojus iš ne akademinio pasaulio. Sugalvojau, jog pokalbiu kanalą Viktoriną galima transformuoti į kanalą Istorinė viktorina. O taip, taip... I'm a f*cking genius ! :D Diskusijas irgi galima panaudoti. O iš šaukyklos su istorija galima įdėti tokias skiltis kaip: knygų recenzijos, virtualios ekskursijos. Na, 2 žodžiais tariant  - projektas projekte. :D

                      Verta paminėti kaip man nesiseka su knygų leidyba. Gavau laišką iš Naujojo Vardo, kad redaktorius, kuris turėjo suredaguoti mano knygą, niekaip negali užbaigti savo darbo. Taigi jie nori pakeisti redaktorių, kuris mano "Sapnų narvą" suredaguos per 2 savaites. Taigi kovo viduryje jau galėsiu paskaityti savo knygos suredaguotą variantą. Nelabai tikiu, kad jie taip greitai suspės. Knygoje yra ~170 psl. O stilius labai šlubuoja. Tad gal iki vasaros kažkaip pavyks atsidusti ir pasakyti: "Och... Aš jau autorius... Dabar jau tikrai autorius..." :D

                      Tai tiek naujienų. Jau seniai nerašiau tokių įrašų iš serijos "Mano gyvenimo trupiniai". Manau, kad skaitytojams tokios mano rašliavos visai neįdomios. Bėgu skaityti Hario Poterio. Nes greitai paskaitos...

Whoooaa!