#Religija

Nesuprantu žmonių, kurie teigia, jog krikščionybės religijos tiesiog nekenčia, nes tai pati kruviniausia religija. Taip, atsigręždami į praeitį, tiek tolimą, tiek netolimą, istorija rodo kraujų permirkusius krikščionybės istorijos puslapius (visi tie kryžiaus žygiai, pagonių naikinimai, raganų medžioklės - tai tik keli lašeliai žiaurumo okeane). Tačiau reikia skirti vieną dalyką, kad tai ne krikščionybė yra kalta dėl tų žiaurumų. Tai patys žmonės išvirė vienas kitam tokį likimą. Religija šiuo atveju yra tik įrankis. Krikščionybė buvo priedanga siekiant turtų, garbės ir valdžios. Tačiau nekęsti religijos dėl to, kad ji tapo įrankiu - neverta. Juk neprotinga būtų nekęsti laisvės dėl to, kad ji naudojama, kad pasiekti tironiją. Laisvė (kiek jos turime), yra savaime geras dalykas. Bet ją galima panaudoti tiek geriems, tiek blogiems darbams. Juk negalima nekęsti aktoriaus dėl filme mėgstamo personažo nužudymo. Negalima gretinti vaidmens su pačiu žmogumi. Taip yra ir su religija, laisve, mokslu ir kitais dalykais, kurie netinkamo žmogaus rankose, virsta blogų tikslų siekimo įrankiais.

#Pray For Paris

Solidarizuotis per socialinį tinklą gal ir yra gražu. Tačiau, kai Prancūzijos vėliava tampa fonu nuotraukai, kurioje du girti vyrai rankose yra iškėlę alaus butelius, tai jau priverčia susimąstyti ar tai jau taip gražu. Solidarizacijoje, manau, daug dirbtinumo. Guldau galvą, kad daugelis „užsidėjo“ profilio nuotraukoje vėliavą ne dėl noro išreikšti užuojautą dėl atakos, o dėl to, kad tai darė visi. Bandos instinktas čia pasitvirtino 100%. Nesu cinikas. Tiesiog gal geriau būtų nusipirkti žvakę ir ją ant palangės uždegti, o vėliau pasimelsti. Tokia akcija labiau būtų panaši į „mes Jūs užjaučiame...“. Nesakau, kad reikia būtinai eiti prie Prancūzijos ambasados. Tačiau yra visiškų cinikų kurie pasakytų: „O ar tai padės?“.

Nepadės. 

Bet ir nieko neveikimas tuo labiau nepadės.

#Krepšinis - tikrai antroji lietuvių religija

Nesu aš šitos sporto šakos fanas. Tačiau vakar, per paskaitas, visi buvo linksmai nusiteikę ir kažką tarpusavyje šnabždėjosi. Vėliau išgirdau... Kad apie krepšinį. Na, aš žinojau, kad mūsų rinktinė laimėjo sidabrą ir man to užteko - tiesiog žinoti, pasidžiaugti ir pamiršti. Per istorijos filosofijos paskaitą sėdėjau su Violeta, kuri nežmoniškai myli krepšinį ir su Aiva, kuri kažkiek atsiliko nuo Violetos entuziazmo. Per paskaitą, kai dėstytojas, kaip ir būdinga filosofams, bandė susisiekti su kosmosu, Vilė manęs paklausė ar aš eisiu sutikti krepšinio rinktinės. Aš tik pakėliau vieną antakį, o vėliau su abejinga veido išraiška užsisukau. Aiva mane išvadino mane fašistu.

Po paskaitų jau nusistatęs kaip orientyrą centro poliklinikos stotelę Violeta mane pradėjo įkalbinėti, kad nueičiau kartu. Įkalbėjo. O gal norėjau įrodyt Aivai, kad aš ne fašistas. Nežinau...

Ką galiu pasakyti... Buvo smagu. Tikrai jautiesi, kad krepšinis - antroji lietuvių religija. Kai krepšininkai ėjo link scenos, tai fanatai vos kelių rinktinės žaidėjų nesuplėšė. Čia tiesiogine prasme. Tad turėjo įsimaišyti į šitą reikalą ir apsauga. Kai krepšininkai ėmė mėtyti fanatams kamuolius, tai minia tapo lyg audringa jūra. Aš mintyse meldžiau Dievo, kad tik nenumestų kas kamuolio į mūsų pusę. Kodėl? Nes norėjau išlikti gyvas. Vienas važiavo namo su kraujuojančią kakta. Čia viskas dėl kamuolio. O kai iššovė konfeti su ilgomis juostelėmis, iš karto raudos juostos, vėliau žalios ir geltonos, tai pamaniau, kad pasmaugs. Fanatai jas gaudė kaip pamišę. Padusino mane su tomis juostomis, bet va, likau gyvas.

Tad krepšinis - tikrai antroji religija. Fanatai už kamuolį gali primušti, už konfeti juosteles pasmaugti... :D