#Kišeninis darbo skelbimų žodynėlis

Draugiškas kolektyvas – tai reiškia, kad pirmą dieną jums visi šypsosis. Ir net padės. Bet viskas praeis. Jau kitą dieną į tavo pagalbos šauksmą niekas neatsilieps. Tave jau įdarbino, tai pats ir kapanokis. Welcome to the fucking club!

Socialinės garantijos – už lango XXI a. (jeigu ką). Kažką dar motyvuoja socialinės garantijos?

Lankstus darbo grafikas – slenkantis darbo grafikas. Tiesiog sąvoka slenkantis darbo grafikas skamba žymiai geriau. Čia tas pats jei vietoje indų plovėjas parašysime bliūdų vadybininkas. Jaučiat skirtumą?

Laiku mokamas, stabilus atlyginimas – vis dar primenu, kad už lango XXI a.!

Apmokymai neturintiems darbo patirties – kalba eina apie įmones, kuriose dažnai keičiasi darbuotojai.

Stabili darbo vieta – darbas tinkliniame prekybos centre arba restorane.

Minimalus darbo užmokestis su galimybe augti – po kažkiek laiko pridės kelis eurus prie minimumo.

#Neįprastos muzikos mylėtojams...

Dirbu neįprastoje aplinkoje, VU Littera knygyne. Virš galvos puikuojasi Antano Kmieliausko freskos, pro langus matau kaip studentai ir dėstytojai skuba į paskaitas... Dar vienas nuostabus dalykas - muzika, kuri skamba knygyne. Parinkti dainas tenka man pačiam. Per 9 mėn. atradau tiek nuostabių atlikėjų, grupių ir dainų. Geriausias mano atradimas - norvegų elektroninės muzikos grupė Röyksopp.  

Išvertus grupės pavadinimą į lietuvių kalbą gausime... hm... pumpotaukšlį (grybų genties pavadinimas :D). Röyksopp vyšnaitė ant torto - dainininkė Susanne Sundfør. Jos neįprastas balsas priverčia šiurpuliukus bėgioti per nugarą. Geriausias grupės ir dainininkės bendradarbiavimo vaisius - daina What Else Is There?

Dar kelios nuostabios dainos...

#Oranžinė piniginė

Kartą darbe prie kavos aparato radau oranžinę piniginę. Pakėlęs ją iš karto patikrinau turinį, nes norėjau sužinoti kontaktinius duomenis. Puikiai prisimenu, kokia buvo mano pirmoji mintis, kai atidaręs piniginę pamačiau šūsnį banknotų: "Hm... Šie pinigai galėtų išspręsti tiek daug mano finansinių problemų...". Perskaitę pastarąjį sakinį, galite mane veidmainiškai smerkti, bet aš esu ŽMOGUS, kuriam per dieną kylą apie 10 000 minčių. 90% iš jų (o gal net dar daugiau...) - absurdiškos ir kvailos. Tokias norisi kuo greičiau išguiti iš savo galvos...

Po žaibiškai švystelėjusios savanaudiškos minties pasisavinti svetimus pinigus, įsijungė empatija. Savęs paklausiau: "Jeigu pamestum piniginę, tai norėtum ją atgauti, tiesa? Ir su nepakitusiu turiniu, taip?". Po tokių pasvarstymų radau piniginėje tapatybės kortelę. Paaiškėjo, jog pamestas daiktas priklauso iš Vokietijos atvykusiai turistei  - Ninai. Man buvo lengva įsivaizduoti, kokia panika kilo moters galvoje, kai ji suprato, kad pametė piniginę svetimoje šalyje. Su visais dokumentais...

Visagalis facebook'as šioje situacijoje nepadėjo. Ninos paskyra buvo neaktyvi. Tai buvo aišku iš jos sienos, kurioje, melancholiškai stūgavo šiaurys. Nepasidaviau. Parašiau elektroninį laišką Vokietijos ambasadai. Po kelių minučių su manimi susisiekė atsakingas asmuo, kuris pranešė, kad niekas į ambasadą dėl pamestos piniginės nesikreipė. Mane patikino, kad radinys bus priglaustas po ambasados stogu. Tik reikės palaukti kelias dienas.

Mano darbo diena ėjo į pabaigą. Po valandos turėjo prasidėti savaitgalis. Netikėtai knygyne pasirodė žemo ūgio, malonaus veido moteris, kuri paklausė ar knygyne nebuvo rasta piniginė. Pasirodo, kad Nina su savo vyru supanikavo ir konstatavo faktą, kad juos Lietuvoje tiesiog apšvarino. Jie jau kelias valandas buvo policijos komisariate. Viešnia susisiekė su Nina ir jos vyru.

Prieš pat uždarant knygyną, jame pasirodė turistų porelė. Iš jų džiugiai žybsinčių akių supratau, kad tai jie... Turistų veidai tiesiog švytėjo iš laimės, kai iš stalčiaus išėmiau oranžinę piniginę ir padaviau ją Ninai.

Ninos vyras man pasakė: "Tiesą pasakius... mes nesitikėjome rasti piniginę. Gedimino prospekte vyko kažkokia šventė. Manėme, kad mus tiesiog apvogė. Vokietijoje per tokias šventes ilgapirščiai dirba išsijuosę... O dabar... Mes radome piniginę! Ir dar taip greitai, su visais pinigais ir dokumentas... Paliksime Lietuvą su saulėta mintimi, kad čia gyvena tiek daug gerų ir sąžiningų žmonių!".

Tai buvo pats geriausias atlygis už gerą darbą.

Juk aš buvau vienas iš tų... gerų žmonių... :)

#Svirplio vlogas Nr. 25 - #Darbo rinka

#Jurga Lago - Liucija

http://www.almalittera.lt/image.php?image=/img/uploads/virseliai/40b83e18325c2ae6aeed0940104ebca668021335_Liucija.png&width=398&height=398

Realizavau vieną iš savo svajonių - įsidarbinau knygyne. Dirbu neįtikėtinai gražioje vietoje - Vilniaus universitete, Littera knygyne. Darbovietės lubos papuoštos Antano Kmieliausio freskomis. Kartais, prieš pat knygų parduotuvėlės uždarymą, įjungiu visiems Hario Poterio gerbėjams gerai žinomą muziką... Tada atrodo, kad esu koks Hogvartso profesorius.

Pradėjęs dirbti naujoje darbovietėje, pajutau dar stipresnę trauką knygoms. Tvarkydamas lentynas dažnai pagriebiu kokią nors knygą, pavartau, paskaitau aprašymą ir mintyse sau prižadu: "Būtinai perskaitysiu...". Tokia situacija buvo ir su Jurgos Lago knyga apie Liuciją.

Kas yra Liucija? Pradėsiu nuo to, kad būdamas 12 klasėje, per vieną lietuvių kalbos pamoką gavau užduotį parašyti pastraipą apie tai, ką Liudui Vasariui reiškia Aušrakalnis. Kaip žinote/skaitėte/prisimenate, pagrindiniam Vinco Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" veikėjui, Aušrakalnis buvo ta vieta, kurioje jis galėjo pabūti su savo mintimis. Atsiriboti nuo pasaulio. Pastraipoje pažymėjau, jog kiekvienas žmogus turi savo Aušrakalnį - vietą, kurioje galima pasislėpti nuo rūpesčių, pasiduoti minčių štormams ir laisviau atsikvėpti. Ką aš noriu tuo pasakyti?.. Kiekvienas savo gyvenime turime savo Aušrakalnį, pažįstame Liuciją... Savo Liuciją.

Jurgos Lago Liucija - nuostabi senučiukė. Tai persona iš didžiosios raidės, kuri su kovalda išdaužė visus stereotipus apie lietuviškus senjorus. Liucija yra sena. Faktas. Bet jos gyvenimas ties senatvės atėjimu nepasibaigė. "Jėzusmarija"! Tikrai ne! Jurgos Lago kaimynė, Liucija, gyvena antrą gyvenimą. Džiaugiasi smulkmenomis, senatvės privalumais(!), mokosi naujų dalykų, šypsosi ir skleidžia tokią energiją, kad laikykis, kaip rašė istorikas Valdemaras Klumbys, "per anksti susenęs jaunime"...  

Ir aš pažįstu žmogų, kuri drąsiai galiu vadinti savo Liucija. Tai žmogus, kuris net ir sunkiausiomis akimirkomis geba nuoširdžiai šypsotis. Tai žmogus, kuris mėgaujasi lašiniais su duona taip pat, kaip mėgaujasi gurmanas valgydamas varlių blauzdeles prabangiausiame Paryžiaus restorane. Mano Liucija - žmogus, kuris įvaldęs saviitaigos meną, todėl retai serga. Nes jis sau nuolat kartoja: "Aš nesergu, ne, ne, ne. Man viskas gerai." Tiek Jurgos Lago, tiek mano Liucija, yra stiprybės pavyzdys, kuriuo norisi sekti, su kuriuo norisi pabūti ilgiau, nes tokie žmonės - gyvenimo saulės.

Knyga labai lengvai skaitosi. Nors rašytoja bandė sukurti tam tikrą nuotaiką aprašydama Liucijos bute vyraujantį chaosą, vaistažolių kvapus ir kitas detales, bet man knyga pasirodė panaši į dialogų rinkinį. Per mažai skirta dėmesio aplinkos aprašymui, veikėjų emocijoms, išgyvenimams... Norėjosi daugiau detalių kas yra ta Liucija, kaip ji atrodo... Kokia jos nosis... Koks balsas ar akių spalva...

Per mažai detalių...

#Svirplio vlogas Nr. 16 - #Skambutis

#Svirplio vlogas Nr. 11. - Finansinė nepriklausomybė

#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".

Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

#Prekybos centrui

pragare buvau

net dirbau

ten nėra

nei velnių raguotų

nei raganų su šluotom

nėra ten ir raudonų liepsnų

ir kylančių baltų garų

ten tik egocentriški vadovai

ir amžinai nepatenkinti pirkėjai

veidmainiai kolegos

ir ištikimas budelis

vėžliškai slenkantis laikas

#Voratinkliai

Oho kiek voratinklių šiame bloge...

Jau seniai nerašiau, nes vis mažiau laiko turiu prisėsti prie kompiuterio. Šią vasarą vėl įsidarbinau picų kepėju į tą pačią darbovietę, iš kurios praeitą vasarą išėjau su fejerverkais žadėdamas ten niekada daugiau nesugrįžti. Niekada nesakyk niekada - nuvalkiotas bet skaudus posakis. Įbridau į tą pačią upę, kurioje vos nepaskendau. Vienas pliusas, kad jau mėnesį iškentėjau ir man dar reikia šiek tiek pakentėti iki liepos 31 d. O tada - ATOSTOGOS. Būtent šių metų liepos 31 d. telefone nustatysiu priminimą: "Tik kvailiai lipa ant to paties grėblio du kartus! Protingi lipa ant šluotų ir skuodžia ieškoti nuotykių...".:D Šis priminimas mano telefono ekrane pasirodys 2017 m. pavasarį. O gal ir vasaros pradžioje. Jis man primins, kad mano gyvenimo kokybė priklauso tik nuo manęs. Dažnai šį svarbu dalyką pamirštu...

Šią vasarą planuoju:

• Aplankyti Kauną. Tikiuosi, kad Piratės kvietimas paklaidžioti po Kauną vis dar galioja. Visai norėčiau pasivaikščioti šio miesto gatvelėmis, pagaliau aplankyti Ivanausko muziejų, ir, dar kartą apsilankyti Zoologijos sode.
• Parašyti knygą. O tiksliai ją užbaigti. Nebeprisimenu kada buvau pradėjęs keverzoti romaną apie senus gerus laikus, kai žmonės vieni kitus degino ir skandino dėl raganavimo... Juokauju. Juokauju, kad tai buvo geri laikai.
• Nueiti į "Žuvytė Dori" filmo premjerą. Žinau :D Skamba kvailai... Bet jau visiems pažįstamiems sakiau, kad jei kada pasirodys Žuviuko Nemo tęsinys, tai aš pats pirmas drošiu į premjerą. Viena problemėlė... Nebusiu pats pirmas. Užsienyje filmuko premjera jau buvo birželio 17 d. Kiek žinau, Forum cinemas filmuką apie Dorę rodys tik rugpjūtį. Na... Ilgai dar laukti... Tačiau verta!
• Mesti darbą. Pagaliau kažkas lengvesnio. Šitą dalyką tikrai įvykdysiu. Jau rytoj pasibelsiu į viršininkės duris ir jai pranešiu džiugią naujieną, kad vienas iš blogiausių picų kepėjų istorijoje dirbs tik dar vieną mėnesį.
• Perskaityti nors 5 knygas. Praeitų metų vasarą sugebėjau perskaityti tik 3 knygas. Visos buvo lietuvių autorių. Kiek atsimenu, tai buvo Regimanto Dimos bestseleris, tremtinės atsiminimų knyga ir dar kažkas... Norėtųsi, kad šią vasarą viršyčiau nustatytą knygų skaičių. Planuoju perskaityti kelias vaikiškas knygas, kurias radau viename bloge po antrašte: "Vaikiškos knygos, kurias verta perskaityti suaugusiesiems". (https://www.knygos.lt/blogas/zanrai/knygos-vaikams/vaikiskos-knygos-kurias-verta-perskaityti-suaugusiesiems/), Tame sąraše yra Lois Lowry kūrinys  „Siuntėjas“. Įdomų tai, kad bloge apie šią knygą rašoma: Ši knyga anksčiau nei „Bado žaidynės“, „Divergentė“ ar kitos panašios knygos paaugliams supažindino jaunuolius su distopiniu pasauliu. Pagalvojau, jog šią knygą būtinai turėsiu perskaityti, nes dievinu tiek Bado žaidynes, tiek Divergentę. Iš to sąrašo skaičiau Lucy M. Montgomery ir, be abejo, Antoine de Saint-Exupéry knygą. Mažąjį princą skaičiau visai neseniai... Na, o apie Anę iš Žalstogių jau nieko nebeprisimenu. Tad dar kartą perskaitysiu.

Štai toks mano kuklus sąrašas... :)