Kai rašai referatą arba mokaisi egzaminui, tai kita veikla tau tampa tikra paguoda širdžiai. Nesvarbu, kad tau nepatinka lyginti drabužius, plauti indus ar tvarkyti stalčius, kuriuose prisikaupė metu senumo šlamštas. Visi šie darbai tampa ne tik, kad pakenčiami, bet ir patys šauniausi ir linksmiausi. Tik per sesiją mano kambarys būna idealiai švarus. Tiesiog ateini namo, žinai, kad reikia sėstis mokytis, bet tu nesimokai, o ėmėsi kitų darbų. Nesvarbu, kad jie nėra prioritetų lentelėje. Plauni kojines ir diegi savo galvoje: "Tai irgi svarbu. Tai juk irgi labai svarbu!!! O jei kojinių pritrūks!". Šį savaitgalį tenka rašyti rašto darbą apie filomatus. Šiandien man parašė pusseserė ir paprašė padėti jai parašyti referatą apie Lietuvos geografiją. Tiesa pasakius, ji paprašė manęs tiesiog viską parašyti. Jos indėlis - moralinis palaikymas man rašant. Na, o aš, siekdamas išvengti savo rašto darbo, parašiau pusseserei tą referatą... Nors ir vidinis balsas kuždėjo: "Ką tu darai, Tomai... Tu darai jai meškos paslaugą... Tegul pati rašo! Gali jai padėti su šaltiniais, su struktūrą..." Bet ką ten jau...
Svarbu nerašyti savojo rašto darbo!
