Jau nuo balandžio mėn. mane kankina dilema:
dalintis šia recenzija ar ne.
Tiek to. Pasidalinsiu.
Rūtos
Vanagaitės knyga "Mūsiškiai" yra puikus pavyzdys kaip yra
manipuliuojama istorijos mokslu. Taip pat ši knyga įrodo, jog viešosios
nuomonės formavimas apie vieną ar kitą istorinį procesą nėra sudėtingas dalykas.
Rūta Vanagaitė beveik nesigilindama į Antrojo pasaulinio karo kontekstą,
kuriame vyko holokaustas, parašė savo knygą. Būtent holokaustas ir lietuvių
dalyvavimas jame yra knygos "Mūsiškiai" pagrindinis objektas. Knygoje
ignoruojant socialinės realybės pažinimą, į istorinį reiškinį žvelgiama kaip į
vienalyti darinį, o tai siauro istorinio mąstymo indikatorius.
Antrojo
pasaulinio karo laikotarpyje vykę tokie
reiškiniai kaip civilių šaudymas, savanaudiškas išlikimo siekis, laisvės kova
prieš okupaciją - nėra antagonizmai. Priešingai, šie reiškiniai yra surišti tarpusavyje ir
vienas kitam ne tik, kad neprieštarauja, o vienas kitą papildo. Knygos
atsiradimo priežastį Rūta Vanagaitė nurodo kaltės jausmą, kad jos šeimoje buvo
tokių, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo. Antroji autorės įvardinta knygos
pasirodymo priežastis - tiesios atskleidimo troškimas.
Rūta
Vanagaitė jau nuo pat pirmųjų puslapių bando skaitytoją šokiruoti savo atrasta
informacija apie lietuvius, kurie dalyvavo žydų naikinime Antrojo pasaulinio
karo laikotarpiu. Pvz., atvertus knygą nepamatysime autorės žodžių, ar dar ką
nors, kas įprastai būdinga knygoms. Pirmuose "Mūsiškių" puslapiuose skaitytoją
pasitinka Balio Norvaišos portretas ir informacija, kad jis, lietuvis,
leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, Paneriuose nužudė 70 000 žmonių. Šalia jo
portreto yra patalpinta holokausto auka - Isakas Anolikas - talentingas
Lietuvos žydų sportininkas, kuris buvo nužudytas 1943 m. Kauno IX forte. Tokia
informacija gali veikti kaip masalas
skaitytojams. Nes šokiruojanti pradžia - garantas, jog knyga bus nupirkta ir
perskaityta.
Pirmąjį
skyrių autorė pradeda tokiais žodžiais: "Esu tipinė paprasta lietuvė" (šis teiginys pavartotas ne vieną
kartą). Toks pirmasis teiginys jau leidžia suprasti kokia yra šios knygos
tikslinė auditorija - plačioji visuomenės dalis, kuri nepasižymi istorijos
mokslo išmanymų. Taip pat, galima teigti, kad knyga yra skirta žmogui, kuris
pasižymi kritiškumo stoka. Toks autorės pareiškimas, manyčiau, iš karto nustato
skaitytoją, kad akademiškumas šioje knygoje yra svetimas dalykas. Apskritai, kyla klausimas,
ką reiškia tipinė lietuvė? Pagal
autorę - tai homo sovieticus.
Savo
veikalo temos aktualumą autorė grindžia tuo, kad kiti veikalai apie holokaustą
pirmiausia orientuojasi į statistiką, o pagal Rūtą Vanagaitę: "...nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai,
nei protui". Susidaro įspūdis, kad knygos autorė niekada nėra pirkusi
knygų. Nes perkant knygas tiek knygynuose, tiek internetu, kūriniai
apeliuojantis į žmonių jausmus ir skirti holokausto tematikai, sudaro ne mažą
parduodamų knygų dalį. Nepasakysi, kad holokausto tematikos knygos nepasižymi
skaitlingumu. Atvirkščiai, tokių knygų yra daugybė. Knygynuose trūksta būtent
akademiškos literatūros šia tema. Be to, kai kurie žymūs mokslininkai pasaulyje
teigia, kad holokaustas rašytojams tapo aukso gysla. Galima pacituoti Rudolfą
Burgerį, kuris teigė, kad: "Sielvartas
kaip tikras jausmas praėjus pusei šimtmečio nebeįmanomas, jo simuliavimas yra
moralinis mirusiųjų išnaudojimas"[1].
Taip pat knygos, kurios turiniu panašios į Rūtos Vanagaitės veikalą, verčia
susimąstyti, kad Normanas G.
Finkelsteinas dėl savo teorijos, kad šiandien egzistuoja holokausto industrija,
t.y. uždarbiaujama iš žydų kančios, nė kiek neklydo.
"Tai ką aš, Rūta Vanagaitė, esu -
geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė ar niekingų žydšaudžių tautos
atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmonijos dėmė?" - tokiais
pareiškimais siekiama suartėti su skaitytoju ir įdiegti mintį, kad visi
Lietuvos gyventojai yra lyg viena šeima. Tad už žydšaudžių nusikaltimus turi suveikti kolektyvinis kaltės jausmas.
Verta pabrėžti, kad Rūta Vanagaitė visiškai nesigilina į kontekstą ir jo
priimti nenori. Nenorima suprasti, kad nei vienas karas neapsieina be aukų.
Apskritai, kaip rašė Nikolajus Nikulinas savo atsiminimuose, kad pirmiausia dėl
aukų kalti yra ne žmonės, kurie vykdo kažkieno paliepimus naikinti vienas kitą,
o būtent tokių įsakymų autoriai. Paprastas žmogus per karą tampa šachmatų
figurėle. Vadovaujantis jausmais suprasti istorinius procesus ne tik, kad labai
sunku, bet ir neįmanoma. Kadangi esu už interdiscipliniškumą istorijoje, tai
norėčiau paminėti kelis psichologinius eksperimentus, kurie daug ką paaiškina.
Pvz., Milgramo eksperimento rezultatai atskleidė, kad net ir varijuojant
įvairiais kintamaisiais, žmonės vis tiek neįtikėtinai linkę į paklusnumą.
Žmonės dažnai aklai paklusta
autoritetams. Kitas eksperimentas, Zimbardo,
parodė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netgi tvarkingi, geri,
stabilios pusiausvyros žmonės gali virsti sadistais. Holokausto žiaurumo
detales paaiškina psichologiniai dėsniai, kuriems, deja, žmones dažniausiai pakluso.
Tačiau
negaliu teigti, kad Rūta Vanagaitė yra neteisi. Ji savo veikale panašiai kaip
ir Sergis Romanas knygoje "Laiškas bičiuliui žydui" išryškina vieną
mintį, kurios negalima nuginčyti. Pagal Sergį Romaną deportacijos ir genocidas
būtų buvę neįmanomi Vokietijoje ar kur kitur, jei vykdytojai nebūtų galėję
pasikliauti didžiosios visuomenės dalies tylia simpatija bei pasyviu
bendradarbiavimu. Todėl galima teigti, kad išimtys tik išryškina persekiojimų
"normalumą"[2].
Tačiau reikėtų pridurti, kad lengva spręsti apie istorinius įvykius iš šiandieninės
perspektyvos. Visada reikia atminti, kad ekstremaliomis situacijomis žmonių
elgsena gali būti nenuspėjama.
Taip
pat reikia išryškinti svarbią Rūtos Vanagaitės mintį, kad Lietuvos istorikai
užėmė gynybinę poziciją nenorėdami
atskleisti tiesos, jog žydų naikinime
dalyvavo lietuviai. Tačiau sąvoką "gynybinė
pozicija" autorė supranta kaip nenorėjimą pripažinti vienos tiesios -
lietuviai (pvz., partizanai) buvo žydšaudžiai. Tačiau negalime teigti, kad
istorikas, kuris atskleidžia daugiaperspektyvinį naratyvą, užima gynybinę
poziciją. Svarbu pabrėžti, kad negalima susitapatinti su nagrinėjamu objektu,
taip kaip padarė Rūta Vanagaitė. Neišlaikydama saugaus atstumo tarp savęs ir
knygos objekto ji atskleidžia tik tamsiąją partizanų istorijos pusę. Tai yra
taip pat blogai kaip ir užimti poziciją, iš kurios į partizanų istoriją yra žvelgiama
pragmatiškai laikant juos vien didvyriais. Nagrinėjant istorinius procesus
reikėtų ieškoti ne bendrumų tarp skirtingų požiūrių, bet leisti tiems
skirtingiems požiūriams gyventi savo sukonstruotame pasakojime.
Holokaustas
Lietuvoje vyko ir prie jo buvo pridėtos pačių
lietuvių rankos. Šio fakto neužginčysi. Rūtos Vanagaitės knygoje patalpinti
atsiminimai apie holokaustą paaiškina visas svarbias detales į kurias pati
autorė neatkreipia dėmesio. Pati Rūta Vanagaitė daugelį atsiminimų tiesiog įkomponavo
į knygą ir jų nesiėmė interpretuoti. Antano Kmieliausko atsiminimai patalpinti
knygoje atskleidžia, kad žydus šaudantys lietuviai dažniausiai buvo nusigyvenę
žmones, žemo intelekto ir išsilavinimo. Pagal Antaną Kmieliauską tokiems
žmonėms visiškai nesvarbu kokia valdžia ateitų. Jie buvo lengvai įtikinti, kad
žydai juos išnaudoja. Tad neturėdami ko prarasti Vokiečių okupacijos laikais
naikino žydus. Sovietų laikais nusigyvenę žmones buvo naudojami prieš pačius
lietuvius. Juliaus Šmukšnio atsiminimai atskleidžia, kad žmonės buvo sukrėsti,
bet bijojo imtis veiksmų prieš žydų žudynes. Tačiau egzistavo ir tokia žmonių grupė,
kuri po žydų šaudymo paimdavo aukų drabužius. Marcelijaus Martinaičio
pasakojimas atskleidžia, kad žmones nebuvo abejingi nelaimės ištiktiems ir
padėdavo išgyvenusiems žudynes. Žydus slėpdavo, leisdavo jiems pernakvoti. Taip
pat Marcelijus Martinaičio atsiminimai patvirtina Rūtos Vanagaitės žodžius, kad
vietiniai šaudė į žydus. Tačiau ir vėl, kaip ir Julius Šmukšnys, jis pasakoja,
kad tai dažniausiai degradavę žmones, mėgstantys piktnaudžiauti alkoholiu.
Pvz., Leono Stonkaus atsiminimai, byloja, kad buvo tokių, kurie atsisakydavo
šaudyti į žydus. Atsiminimai, kurie patalpinti Rūtos Vanagaitės knygoje
prieštarauja jos vienareikšmiškam teiginiui, kad visi buvo vienodi niekšai
šaltakraujiškai naikinantys žydus. Perskaičius knygoje įkomponuotus atsiminimus
galima susidaryti nuomonę, kad buvo visko: ir degradavusių, ir intelektualių
žmonių, kurie dalyvavo žydų naikinime. Tačiau buvo ir žmonių, kurie pasyviai
priešinosi žydų naikinimui. Pvz., slėpdavo žydus, atsisakydavo šaudyti į aukas
ir t.t.
Knygoje
pateikiamas stereotipinis lietuvio vaizdinys. Lietuvis - homo sovieticus,
tylus, nepasitikintis žydais. Rūta Vanagaitė pasakoja apie projektą, kurio esmė
buvo galimybė vienai dienai pasijausti žydu. Šio projekto dalyviai iš artimųjų
sulaukė tokių komentarų, kad jie buvo užverbuoti sektantų, kad žydais negalima
pasitikėti. Taip, iš tikrųjų vis dar egzistuoja tas stereotipinis požiūris į
žydus. Tačiau tie stereotipai gyvena Lietuvos senolių sąmonėje. Kaip pavyzdį
galiu paimti savo motiną, kuri pasakojo, kad ją auginusi senelė gąsdindavo,
kad žydai kepa duona iš vaikų, kad vaikus volioja ant vinių, geria jų kraują.
Nors mano mama gimė sovietmečiu, bet senelės pasakojimais apie žiaurius žydų
poelgius niekad netikėjo. Senelės pasakoti žydų vaizdiniai tik gyveno mamos
sąmonėje, bet niekada nebuvo įleidę savo šaknų ir tapę orientyrais, kuriais ji
galėtų vadovautis. Šiandien Lietuvoje stereotipinis žydų vaizdinys miršta. Net
nepalyginsi šios situacijos su romais, kurių strereotipinis vaizdinys vis dar
saugiai gyvena daugumos lietuvių sąmonėje net nebijodamas išnykimo.
Rūta
Vanagaitė pateikia pavyzdį, kad Lietuva vis dar yra užkonservuotas stereotipų stiklainis, kuriame dar ir bręsta papildomas priedas -
neonacionalizmas. Autorė knygoje
pasakoja apie Kaune vykusią ekskursiją. Prie ekskursijos dalyvių automobiliu
buvo privažiavęs, taip vadinamas skustagalvis,
kuris atsukęs langą kreipėsi į ekskursijos dalyvius: "Nu ką, žydai? Kur lendat? Ko ieškot?"[3] Rūta
Vanagaitė pasakoja, kad galėjo net kilti konfliktas. Toks pavyzdys netinkamas norint įrodyti, kad Lietuvoje yra daug
antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Manau, kad vadinamam skustagalviui vienodai
kas tu esi - žydas, lenkas ar vokietis. Be to, tokie žmonės irgi nėra
kažkokiais antisemitinių nuotaikų indikatoriais. Apskritai, kodėl reikia tautą
vertinti vien tik per degradavusių asmenų prizmę? Pagal Rūtos Vanagaitės
pateiktas istorijos supratimo formules, šiandien gyvenančius vokiečius galime
vadinti fašistais, o visus rusus Putino pakalikais ir imperialistais. Šis, mano
pateiktas pavyzdys, įrodo, kad autorė neteisi genetiškai suprasdama istoriją...
Rašydama
knygą Rūta Vanagaitė daugiausiai rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis.
Kiti naudojami šaltininiai: Lietuvos centrinio archyvo bylos, žmonių
atsiminimai apie holokaustą, mokykliniai istorijos vadovėliai, žymių mokslininkų
pasisakymai, istorikų straipsniai, antisemitiniai atsišaukimai, asmeniniai atsiminimai bei įspūdžiai. Rūta
Vanagaitė pati dalyvauja ir rengia projektus, kurių esmė - žydų pažinimas. Tad
dažnai knygoje ji dalinasi savo atsiminimais, pastebėjimais ir įspūdžiais.
Knyga atrodo lyg minčių koliažas.
Galima
daryti prielaidą, kad Rūta Vanagaitė stengiasi skaitytoją įtikinti tuo, kad
visi buvo priešiški jos knygos išleidimui. Autorė mini, kad Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centras(toliau - Rezistencijos centras)
neleido jai cituoti K. Sakovičiaus "Panerių dienoraščio", kuris buvo
išverstas 2012 m. į lietuvių kalbą. Tačiau nenuostabu, kad Rezistencijos
centras neleido cituoti K. Sakovičiaus ir į autorės prašymą leisti cituoti
kūrinį atsakė: "Mes supratome, koks šios knygos leidybos tikslas"[4].
"Mūsiškių" leidimu, gali autorė to nelėpti, buvo siekiama ir pelno.
Pati leidykla per kurią Rūta Vanagaitė išleido knygą yra viena
iš Lietuvos knygų leidybos gigančių.
Ir jeigu tikrai niekas nenorėtų Lietuvoje atskleisti tiesios apie holokaustą ir
lietuvių dalyvavimą jame, kaip teigia autorė, tai kodėl Rezistencijos centras
apskritai išvertė K. Sakovičiaus "Panerių dienoraštį"? Jeigu Rūta
Vanagaitė norėjo cituoti minėtąjį kūrinį, tai jau aišku, kad jame minimas
lietuvių dalyvavimas žydų naikiname. Vis dėlto Sakovičiaus dienoraštis - puikus
pavyzdys, kad Rūta Vanagaitė klysta, kad niekas neatskleidžia tiesos apie
Lietuvoje vykusi holokaustą. Tačiau galbūt autorė teisi teigdama, kad ši tema
visuomenės susidomėjimo nesulaukė(na, iki
"Mūsiškių" išledimo).
- - -
Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad knygoje yra
įdomių įžvalgų, faktų, tačiau visas
knygos turinys "nukenčia" dėl pateikimo. Rūta Vanagaitė iškelia būtinumą: naikinti stereotipus susijusius su
žydais, daugiau skirti dėmesio jų kultūros ir istorijos pažinimui, statyti
paminklus masinėse žydų kapavietėse, o svarbiausia - nežvelgti į istoriją vien
pragmatiškai ieškant joje tik didvyrių...
[1] Vygantas Vareikis, KONTROVERSINIAI ANTROJO
PASAULINIO KARO VERTINIMAI. p. 5. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.].
Prieiga per internetą: < http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_18/18_007-029_Vareikis.pdf>.
[2] Rimantas Stankevičius, Kauno geto gyvenimas. S. Ginaitės versija. [Interaktyvus]. [žiūrėta
2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/centras/lt/346/a/>.
[3] Rūta Vanagaitė,
Mūsiškiai, p. 20.
[4] Rūta Vanagaitė,
Mūsiškiai, p. 92.
