2016 m. gruodžio 30 d., penktadienis

#Giminėms neįtiksi


Kai man sukako 18 m., močiutė atėjo pasakyti, kad jau laikas ženytis. Jos toks raginimas man pasirodė juokingas. Dabar man 22 m. ir tokie raginimai, atskriejantys iš giminių pusės, pradeda erzinti.






Turiu savo šeimoje tokių asmenų, kurie užduoda idiotiškus klausimus pagal tokią sistemą:

1. - Kada rasi merginą? (jei merginos dar neturiu)
2. - Kada bus vestuvės? (jei jau turiu merginą)
3. - Kada tėvai sulauks anūkų? (jei esu vedęs, bet dar neturiu vaikų)
4. - Kada vaikui padovanosi broliuką ar sesutę? (jei turiu vieną vaiką)


Moralas: giminėms neįtiksi...

2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

#Naruto. Viesulo kronikos

Po to, kai jau penktą kartą peržiūrėjau animaciją apie avatarą Aangą ir Korrą, pradėjau ieškoti panašaus tipo serialo. Man patinka visi filmai ir serialai, kurie nukelia į visai kitokį pasaulį. Pvz., avataro serija pasakoja apie pasaulį, kuriame gyvena keturios tautos - ugnies, vandens, žemės ir vėjo. Balansą žemėje palaiko tik avataras, kuris vienintelis gali valdyti visas keturias stichijas. Visas įdomiai skamba, tiesa? Prisiminiau vieną visame pasaulyje populiarų anime - Naruto. Kiek supratau, to anime tematika yra artima avataro serijai.

Pradėjau žiūrėti ne pati Naruto, o Viesulo kronikas(Naruto tęsinys) ir užkibau. Aišku, mane gąsdino tas faktas, kad šis anime turi apie 500 serijų. Tačiau Viesulo kronikų specifika slypi tame, kad daugelis serijų - tai Naruto atkartojimas. Tokias serijas, kurios atkartoja Naruto turinį, dažniausiai praleisdavau. Iš to seka pirmasis anime minusas - veiksmas per daug ištemptas... Viesulo kronikos serijos trukmė - 23 min. Iš tų minučių: ~2-3 minutės - pati pradžia ir praeitos serijos pakartojimas. ~2-3 minutės - pabaigos muzika. Iš to seka, kad pati serija trunka, geriausiu atveju, ~15 minučių.

Viesulo kronikų veiksmas vystosi dinamiškai o tada BUM! Vėl grįžtama į praeitį. Aišku, personažų praeitis yra reikalinga tam, kad suprasti jų elgseną, ryšį su realybe, charakterį ir skausmą. Tačiau ta praeitis dažnai būna nuobodi ir nieko naujo nepasako. O taip norisi grįžti į epizodą, kuriame kovoja mėgstami personažai...

(Spoilinsiu šioje pastraipoje. ACHTUNG, baby!) Dar vienas minusas - Viesulo kronikų kūrėjai tikriausiai patys pasimetė pabaigoje(vaizduojant sinobių karą). Veiksmas vaizduojamas chaotiškai, o tai labai erzina. Aišku, čia ne avataro serija, kuriame yra viskas aišku ir paprasta. Tačiau Viesulo kronikose per sinobių karą pasirodė kone visi personažai, kurie buvo nužudyti jau Naruto serijoje. Kūrėjai patys sau paliko begalinę erdvę kurti kažką naujo, kad tikriausiai patys pradėjo mėtytis...

Gana čia tų minusų... Parašysiu apie didžiausią Viesulo kronikų pliusą, kuris nustelbia visus minusus. Tas pliusas - veikėjai. Nindzių gyvenimai, jų asmeniniai bruožai ir kovos būdai - tai, mano nuomone, įdomiausias dalykas Viesulo kronikose... Labiausiai man patiko pats Narutas ir Sakura. Narutas yra geros širdies nindzė, kuris užkrečia pozityvumu aplinkui supančius. Jo asmenybė ir vidinė šviesa keičia net pačius blogiausius nindžių pasaulio atstovus. Na, o Sakura yra nepaprastai stipri(ir graži :D). Būtent savo nepaprasta jėga ir užsispyrimu Sakura pasiekė daugybę dalykų.




Kiti įdomūs veikėjai...
TenTen

Tentena. Antraeilis personažas su įdomia praeitimi. Tentena negali valdyti iliuzijų meno ir kitų kovos menų su spec. efektais. Tačiau ji sunkiai dirba ir tampa gera nindzė su ritinėlių pagalba, kuriuose užantspauduoja ginklus. Ši personažė moko, kad visada reikia ieškoti išeities net kaip atrodo, kad jos nėra.
Gaara





Gaara. Man patiko, kad šis veikėjas net ekstremaliomis situacijomis išlieka šaltakraujis. Jis taip pat sugeba puikiai analizuoti ir suprasti reiškinio esmę. Be to, mane sužavėjo Gaaros valdomas įrankis - smėlis įkrautas čiakra.  










Jeigu reikia kalbėti apie kovos technikas, tai mane labiausiai patraukė lėlių valdymo technika. Lėlininkai Viesulo kronikose labai įdomiai vaizduojami.
Medinės lėlės valdomos čiakros siūlų pagalba...




Tikri ir ištikimi Naruto anime fanai, kviečiu apsilankyti:
http://kbhgames.com/naruto-ninja-world-storm/ - Paprastas online žaidimas, kuriame patys galite išbandyti nindzių kovos technikos menus.
http://en.gameslol.net/naruto-ninja-world-storm-2-218.html - Dar vienas žaidimas su naujais personažais.
http://lt.naruto.wikia.com/wiki/Naruto_Vikipedija - Lietuviška Naruto vikipedija.

2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

#Keli štrichai apie Rūtos Vanagaitės knygą "Mūsiškiai"


Jau nuo balandžio mėn. mane kankina dilema: dalintis šia recenzija ar ne.
Tiek to. Pasidalinsiu.

                      Rūtos Vanagaitės knyga "Mūsiškiai" yra puikus pavyzdys kaip yra manipuliuojama istorijos mokslu. Taip pat ši knyga įrodo, jog viešosios nuomonės formavimas apie vieną ar kitą istorinį procesą nėra sudėtingas dalykas. Rūta Vanagaitė beveik nesigilindama į Antrojo pasaulinio karo kontekstą, kuriame vyko holokaustas, parašė savo knygą. Būtent holokaustas ir lietuvių dalyvavimas jame yra knygos "Mūsiškiai" pagrindinis objektas. Knygoje ignoruojant socialinės realybės pažinimą, į istorinį reiškinį žvelgiama kaip į vienalyti darinį, o tai siauro istorinio mąstymo indikatorius.
                      Antrojo pasaulinio karo  laikotarpyje vykę tokie reiškiniai kaip civilių šaudymas, savanaudiškas išlikimo siekis, laisvės kova prieš okupaciją - nėra antagonizmai. Priešingai,  šie reiškiniai yra surišti tarpusavyje ir vienas kitam ne tik, kad neprieštarauja, o vienas kitą papildo. Knygos atsiradimo priežastį Rūta Vanagaitė nurodo kaltės jausmą, kad jos šeimoje buvo tokių, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo. Antroji autorės įvardinta knygos pasirodymo priežastis - tiesios atskleidimo troškimas.
                      Rūta Vanagaitė jau nuo pat pirmųjų puslapių bando skaitytoją šokiruoti savo atrasta informacija apie lietuvius, kurie dalyvavo žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Pvz., atvertus knygą nepamatysime autorės žodžių, ar dar ką nors, kas įprastai būdinga knygoms. Pirmuose "Mūsiškių" puslapiuose skaitytoją pasitinka Balio Norvaišos portretas ir informacija, kad jis, lietuvis, leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, Paneriuose nužudė 70 000 žmonių. Šalia jo portreto yra patalpinta holokausto auka - Isakas Anolikas - talentingas Lietuvos žydų sportininkas, kuris buvo nužudytas 1943 m. Kauno IX forte. Tokia informacija gali veikti kaip masalas skaitytojams. Nes šokiruojanti pradžia - garantas, jog knyga bus nupirkta ir perskaityta.
                      Pirmąjį skyrių autorė pradeda tokiais žodžiais: "Esu tipinė paprasta lietuvė" (šis teiginys pavartotas ne vieną kartą). Toks pirmasis teiginys jau leidžia suprasti kokia yra šios knygos tikslinė auditorija - plačioji visuomenės dalis, kuri nepasižymi istorijos mokslo išmanymų. Taip pat, galima teigti, kad knyga yra skirta žmogui, kuris pasižymi kritiškumo stoka. Toks autorės pareiškimas, manyčiau, iš karto nustato skaitytoją, kad akademiškumas šioje knygoje yra  svetimas dalykas. Apskritai, kyla klausimas, ką reiškia tipinė lietuvė? Pagal autorę - tai homo sovieticus.
                      Savo veikalo temos aktualumą autorė grindžia tuo, kad kiti veikalai apie holokaustą pirmiausia orientuojasi į statistiką, o pagal Rūtą Vanagaitę: "...nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai, nei protui". Susidaro įspūdis, kad knygos autorė niekada nėra pirkusi knygų. Nes perkant knygas tiek knygynuose, tiek internetu, kūriniai apeliuojantis į žmonių jausmus ir skirti holokausto tematikai, sudaro ne mažą parduodamų knygų dalį. Nepasakysi, kad holokausto tematikos knygos nepasižymi skaitlingumu. Atvirkščiai, tokių knygų yra daugybė. Knygynuose trūksta būtent akademiškos literatūros šia tema. Be to, kai kurie žymūs mokslininkai pasaulyje teigia, kad holokaustas rašytojams tapo aukso gysla. Galima pacituoti Rudolfą Burgerį, kuris teigė, kad:  "Sielvartas kaip tikras jausmas praėjus pusei šimtmečio nebeįmanomas, jo simuliavimas yra moralinis mirusiųjų išnaudojimas"[1]. Taip pat knygos, kurios turiniu panašios į Rūtos Vanagaitės veikalą, verčia susimąstyti, kad Normanas  G. Finkelsteinas dėl savo teorijos, kad šiandien egzistuoja holokausto industrija, t.y. uždarbiaujama iš žydų kančios, nė kiek neklydo.
                      "Tai ką aš, Rūta Vanagaitė, esu - geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė ar niekingų žydšaudžių tautos atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmonijos dėmė?" - tokiais pareiškimais siekiama suartėti su skaitytoju ir įdiegti mintį, kad visi Lietuvos gyventojai yra lyg viena šeima. Tad už žydšaudžių nusikaltimus turi suveikti kolektyvinis kaltės jausmas. Verta pabrėžti, kad Rūta Vanagaitė visiškai nesigilina į kontekstą ir jo priimti nenori. Nenorima suprasti, kad nei vienas karas neapsieina be aukų. Apskritai, kaip rašė Nikolajus Nikulinas savo atsiminimuose, kad pirmiausia dėl aukų kalti yra ne žmonės, kurie vykdo kažkieno paliepimus naikinti vienas kitą, o būtent tokių įsakymų autoriai. Paprastas žmogus per karą tampa šachmatų figurėle. Vadovaujantis jausmais suprasti istorinius procesus ne tik, kad labai sunku, bet ir neįmanoma. Kadangi esu už interdiscipliniškumą istorijoje, tai norėčiau paminėti kelis psichologinius eksperimentus, kurie daug ką paaiškina. Pvz., Milgramo eksperimento rezultatai atskleidė, kad net ir varijuojant įvairiais kintamaisiais, žmonės vis tiek neįtikėtinai linkę į paklusnumą. Žmonės dažnai aklai paklusta autoritetams. Kitas eksperimentas, Zimbardo,  parodė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netgi tvarkingi, geri, stabilios pusiausvyros žmonės gali virsti sadistais. Holokausto žiaurumo detales paaiškina psichologiniai dėsniai, kuriems, deja, žmones dažniausiai pakluso.
                      Tačiau negaliu teigti, kad Rūta Vanagaitė yra neteisi. Ji savo veikale panašiai kaip ir Sergis Romanas knygoje "Laiškas bičiuliui žydui" išryškina vieną mintį, kurios negalima nuginčyti. Pagal Sergį Romaną deportacijos ir genocidas būtų buvę neįmanomi Vokietijoje ar kur kitur, jei vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti didžiosios visuomenės dalies tylia simpatija bei pasyviu bendradarbiavimu. Todėl galima teigti, kad išimtys tik išryškina persekiojimų "normalumą"[2]. Tačiau reikėtų pridurti, kad lengva spręsti apie istorinius įvykius iš šiandieninės perspektyvos. Visada reikia atminti, kad ekstremaliomis situacijomis žmonių elgsena gali būti nenuspėjama.
                      Taip pat reikia išryškinti svarbią Rūtos Vanagaitės mintį, kad Lietuvos istorikai užėmė gynybinę poziciją nenorėdami atskleisti tiesos, jog žydų naikinime dalyvavo lietuviai. Tačiau sąvoką "gynybinė pozicija" autorė supranta kaip nenorėjimą pripažinti vienos tiesios - lietuviai (pvz., partizanai) buvo  žydšaudžiai. Tačiau negalime teigti, kad istorikas, kuris atskleidžia daugiaperspektyvinį naratyvą, užima gynybinę poziciją. Svarbu pabrėžti, kad negalima susitapatinti su nagrinėjamu objektu, taip kaip padarė Rūta Vanagaitė. Neišlaikydama saugaus atstumo tarp savęs ir knygos objekto ji atskleidžia tik tamsiąją partizanų istorijos pusę. Tai yra taip pat blogai kaip ir užimti poziciją, iš kurios į partizanų istoriją yra žvelgiama pragmatiškai laikant juos vien didvyriais. Nagrinėjant istorinius procesus reikėtų ieškoti ne bendrumų tarp skirtingų požiūrių, bet leisti tiems skirtingiems požiūriams gyventi savo sukonstruotame pasakojime.
                      Holokaustas Lietuvoje vyko ir prie jo buvo pridėtos pačių lietuvių rankos. Šio fakto neužginčysi. Rūtos Vanagaitės knygoje patalpinti atsiminimai apie holokaustą paaiškina visas svarbias detales į kurias pati autorė neatkreipia dėmesio. Pati Rūta Vanagaitė daugelį atsiminimų tiesiog įkomponavo į knygą ir jų nesiėmė interpretuoti. Antano Kmieliausko atsiminimai patalpinti knygoje atskleidžia, kad žydus šaudantys lietuviai dažniausiai buvo nusigyvenę žmones, žemo intelekto ir išsilavinimo. Pagal Antaną Kmieliauską tokiems žmonėms visiškai nesvarbu kokia valdžia ateitų. Jie buvo lengvai įtikinti, kad žydai juos išnaudoja. Tad neturėdami ko prarasti Vokiečių okupacijos laikais naikino žydus. Sovietų laikais nusigyvenę žmones buvo naudojami prieš pačius lietuvius. Juliaus Šmukšnio atsiminimai atskleidžia, kad žmonės buvo sukrėsti, bet bijojo imtis veiksmų prieš žydų žudynes. Tačiau egzistavo ir tokia žmonių grupė, kuri po žydų šaudymo paimdavo aukų drabužius. Marcelijaus Martinaičio pasakojimas atskleidžia, kad žmones nebuvo abejingi nelaimės ištiktiems ir padėdavo išgyvenusiems žudynes. Žydus slėpdavo, leisdavo jiems pernakvoti. Taip pat Marcelijus Martinaičio atsiminimai patvirtina Rūtos Vanagaitės žodžius, kad vietiniai šaudė į žydus. Tačiau ir vėl, kaip ir Julius Šmukšnys, jis pasakoja, kad tai dažniausiai degradavę žmones, mėgstantys piktnaudžiauti alkoholiu. Pvz., Leono Stonkaus atsiminimai, byloja, kad buvo tokių, kurie atsisakydavo šaudyti į žydus. Atsiminimai, kurie patalpinti Rūtos Vanagaitės knygoje prieštarauja jos vienareikšmiškam teiginiui, kad visi buvo vienodi niekšai šaltakraujiškai naikinantys žydus. Perskaičius knygoje įkomponuotus atsiminimus galima susidaryti nuomonę, kad buvo visko: ir degradavusių, ir intelektualių žmonių, kurie dalyvavo žydų naikinime. Tačiau buvo ir žmonių, kurie pasyviai priešinosi žydų naikinimui. Pvz., slėpdavo žydus, atsisakydavo šaudyti į aukas ir t.t.
                      Knygoje pateikiamas stereotipinis lietuvio vaizdinys. Lietuvis - homo sovieticus, tylus, nepasitikintis žydais. Rūta Vanagaitė pasakoja apie projektą, kurio esmė buvo galimybė vienai dienai pasijausti žydu. Šio projekto dalyviai iš artimųjų sulaukė tokių komentarų, kad jie buvo užverbuoti sektantų, kad žydais negalima pasitikėti. Taip, iš tikrųjų vis dar egzistuoja tas stereotipinis požiūris į žydus. Tačiau tie stereotipai gyvena Lietuvos senolių sąmonėje. Kaip pavyzdį galiu paimti savo motiną, kuri pasakojo, kad ją auginusi senelė gąsdindavo, kad žydai kepa duona iš vaikų, kad vaikus volioja ant vinių, geria jų kraują. Nors mano mama gimė sovietmečiu, bet senelės pasakojimais apie žiaurius žydų poelgius niekad netikėjo. Senelės pasakoti žydų vaizdiniai tik gyveno mamos sąmonėje, bet niekada nebuvo įleidę savo šaknų ir tapę orientyrais, kuriais ji galėtų vadovautis. Šiandien Lietuvoje stereotipinis žydų vaizdinys miršta. Net nepalyginsi šios situacijos su romais, kurių strereotipinis vaizdinys vis dar saugiai gyvena daugumos lietuvių sąmonėje net nebijodamas išnykimo.
                      Rūta Vanagaitė pateikia pavyzdį, kad Lietuva vis dar yra užkonservuotas stereotipų stiklainis, kuriame dar ir bręsta papildomas priedas - neonacionalizmas.  Autorė knygoje pasakoja apie Kaune vykusią ekskursiją. Prie ekskursijos dalyvių automobiliu buvo privažiavęs, taip vadinamas skustagalvis, kuris atsukęs langą kreipėsi į ekskursijos dalyvius: "Nu ką, žydai? Kur lendat? Ko ieškot?"[3] Rūta Vanagaitė pasakoja, kad galėjo net kilti konfliktas. Toks pavyzdys netinkamas norint įrodyti, kad Lietuvoje yra daug antisemitiškai nusiteikusių žmonių. Manau, kad vadinamam skustagalviui vienodai kas tu esi - žydas, lenkas ar vokietis. Be to, tokie žmonės irgi nėra kažkokiais antisemitinių nuotaikų indikatoriais. Apskritai, kodėl reikia tautą vertinti vien tik per degradavusių asmenų prizmę? Pagal Rūtos Vanagaitės pateiktas istorijos supratimo formules, šiandien gyvenančius vokiečius galime vadinti fašistais, o visus rusus Putino pakalikais ir imperialistais. Šis, mano pateiktas pavyzdys, įrodo, kad autorė neteisi genetiškai suprasdama istoriją...           
                           Rašydama knygą Rūta Vanagaitė daugiausiai rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis. Kiti naudojami šaltininiai: Lietuvos centrinio archyvo bylos, žmonių atsiminimai apie holokaustą, mokykliniai istorijos vadovėliai, žymių mokslininkų pasisakymai, istorikų straipsniai, antisemitiniai atsišaukimai,  asmeniniai atsiminimai bei įspūdžiai. Rūta Vanagaitė pati dalyvauja ir rengia projektus, kurių esmė - žydų pažinimas. Tad dažnai knygoje ji dalinasi savo atsiminimais, pastebėjimais ir įspūdžiais. Knyga atrodo lyg minčių koliažas.
                           Galima daryti prielaidą, kad Rūta Vanagaitė stengiasi skaitytoją įtikinti tuo, kad visi buvo priešiški jos knygos išleidimui. Autorė mini, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras(toliau - Rezistencijos centras) neleido jai cituoti K. Sakovičiaus "Panerių dienoraščio", kuris buvo išverstas 2012 m. į lietuvių kalbą. Tačiau nenuostabu, kad Rezistencijos centras neleido cituoti K. Sakovičiaus ir į autorės prašymą leisti cituoti kūrinį atsakė: "Mes supratome, koks šios knygos leidybos tikslas"[4]. "Mūsiškių" leidimu, gali autorė to nelėpti, buvo siekiama ir pelno. Pati leidykla per kurią Rūta Vanagaitė išleido knygą yra viena iš Lietuvos knygų leidybos gigančių. Ir jeigu tikrai niekas nenorėtų Lietuvoje atskleisti tiesios apie holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame, kaip teigia autorė, tai kodėl Rezistencijos centras apskritai išvertė K. Sakovičiaus "Panerių dienoraštį"? Jeigu Rūta Vanagaitė norėjo cituoti minėtąjį kūrinį, tai jau aišku, kad jame minimas lietuvių dalyvavimas žydų naikiname. Vis dėlto Sakovičiaus dienoraštis - puikus pavyzdys, kad Rūta Vanagaitė klysta, kad niekas neatskleidžia tiesos apie Lietuvoje vykusi holokaustą. Tačiau galbūt autorė teisi teigdama, kad ši tema visuomenės susidomėjimo nesulaukė(na, iki "Mūsiškių" išledimo).
                                                                                      -  -  -
                           Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad knygoje yra  įdomių įžvalgų, faktų, tačiau visas knygos turinys "nukenčia" dėl pateikimo. Rūta Vanagaitė iškelia būtinumą: naikinti stereotipus susijusius su žydais, daugiau skirti dėmesio jų kultūros ir istorijos pažinimui, statyti paminklus masinėse žydų kapavietėse, o svarbiausia - nežvelgti į istoriją vien pragmatiškai ieškant joje tik  didvyrių...


[1] Vygantas Vareikis, KONTROVERSINIAI ANTROJO PASAULINIO KARO VERTINIMAI. p. 5. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: < http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_18/18_007-029_Vareikis.pdf>.
[2] Rimantas Stankevičius, Kauno geto gyvenimas. S. Ginaitės versija. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą:  <http://genocid.lt/centras/lt/346/a/>.
[3] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 20.
[4] Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai, p. 92.

2016 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

#Smagu



#Faktas: Eskimai turi daug žodžių apibūdinti sniegui.

Bitch please!

Lietuviai turi apie 50 apibrėžimų samagonui.

Miško brendis, miško pasaka, velnio lašai, raganos ašaros, miškinė, pakrūminė, pelkinė, raistinė...

Kam sniegas, kam vidurius deginantis gėralas...

2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

#Kontrolės mechanizmas mokykloje ir nuosavas diktatorius


Pagrindinį išsilaviną įgijau mažoje kaimo mokykloje. Kai mokiausi, Lietuvoje dar tik pradėjo ryškėti mokinių trūkumo problema. Mano mokykloje buvo apie 50 mokinių ir juos drausminti mokytojams nebuvo sunku. Apskritai, švietimo įstaigoje buvo įdiegtas savikontrolės mechanizmas. Kiekvieną savaitės mokymosi dieną, mokiniai budėdavo kiekviename koridoriuje(tikriausiai visose Lietuvos mokyklose egzistuoja tokia sistema).

Tvarka buvo griežta. Jei palieki savo postą ir tai pastebi klasės auklėtoja - gauni velnių. Blogiausia būdavo, kai tavęs budėjimo poste nerasdavo direktorius. Jis buvo keistas tipelis. Kartais atvažiuodavo vieną kartą į savaitę parėkauti ant mokinių. Atsimenu, kad ir pats esu kelis kartus gavęs pylos iš to direktoriaus. Vieną kartą per biologijos pamoką direktorius skaitė ilgą moralą, kad kai kurie klasiokai gėrė alų kompiuterių salėje per diskoteką. Kai direktorius skaitė moralą, turėjome stovėti kaip kareiviai. Man jo moralai buvo visiškai neaktualūs. Diskotekų nelankiau, alaus negeriau. Tačiau tada gavau velnių, nes stovėjau nutaisęs linksmą veidą. Direktorius prisimerkęs pasakė man:"Surimtėk". Na, taip. Man buvo šiek tiek linksma klausyti pasakojimo apie išpiltą alų ant minkštų kompiuterių salės kėdžių. Tačiau nuotaika subjuro po direktoriaus pastabos. Na, aš vyras paprastas. Pasakė man surimtėti - aš ir surimtėjau.

Kitas atsitikimas. Teko budėti koridoriuje prie valgyklos. Kadangi buvo ramu, nuėjau į biblioteką pasiimti knygos. O aš ir nežinojau, kad tą dieną vėl atvažiavo direktorius. Jis mane kaip tik užklupo nusikaltimo vietoje - skaitant bibliotekoje.
- Eik budėti, - piktai pasakė dirikas.
- Gerai, tuojau einu, - atsakiau nuolankiai.
Geriau jau būčiau patylėjęs.
Buvau apšauktas, kad atsikalbinėju. Jam netiko žodis "tuoj".
Diktatorius pasakė eiti - privalai eiti.
Diktatorius pasakė surimtėti - privalai surimtėti.
Grįžau į savo postą ir prastovėjau tuščiame koridoriuje. Tačiau nuotykiai nesibaigė. Po pertraukos sulaukėme direktoriaus vizito. Atėjo jis į pamoką piktai šnopuodamas ir perskaitė ilgą moralą kad, blogai budime. Kaip direktorius kalbėjo, aš visą laiką stovėjau nudelbęs akis. Man žmonės pasakojo, kad negalima žiūrėti piktam šuniui į akis, nes jis gali užpulti. Kur ten jau. Taktika nepasitvirtino. Moralo desertas atiteko man. Direktorius užbaigė moralą:
- Pakeisk veido išraišką. Kiek jau galima į tave žiūrėti.

 Taip ir padariau. Pradėjau vaikščioti su pokerfeisu.

2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

#Likimas

Vieni mano, kad jų gyvenimas yra lyg parašyta knyga. Tokie žmonės plaukia pasroviui galvodami, kad jų istorija buvo jau seniai parašyta nematomos aukštesniosios jėgos. Atrodo, kad tokiems žmonėms nesvarbu kas gyvenime nutiktų - jie tik linguoja galvomis, skėsčioja pečiais ir sako: "Taip jau buvo nulemta..." arba "Tokia jau mano lemtis...".

Antri žmonės tiki, kad egzistuoja tokia jėga kaip likimas. Jie tiki, kad jų gyvenimo knyga yra parašyta. Tiki jie ir tuo, kad pabaiga(mirtis) toje knygoje taip pat yra užfiksuota. Tačiau, priešingai nei pirmieji, jie netiki, kad viską valdo nematomos jėgos. Tokie žmonės supranta, kad nors jų gyvenimo knygos yra parašytos, bet tai nereiškia, kad negalima jose įvesti tam tikrų korektūrų.


Treti žmonės žino, kad tik jie patys rašo savo gyvenimo istorijas. Jie netiki, kad jų gyvenimai kaip knygos jau seniai buvo užbaigtos rašyti ir padėtos dulkėti į stalčių ar ant lentynos. Ne, jie patys rašo savo gyvenimo istoriją. Jie žino, kad galbūt kitos jėgos bandys kištis į jų gyvenimo istorijos rašymą, tačiau jie niekada neužleidžia toms jėgoms savo vietos.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

#Kelios įdomybės apie Lietuvos švietimą tarpukariu...


# Tarpukario mokyklų biudžetas buvo labai vargingas. Trūko lėšų įsigyti rašomųjų lentų, todėl mokytojai dažnai rašydavo ant klasės durų ar sienų.


# Geriausi mokslo pasiekimai buvo tikyboje.

# Dažnai mokytojai liepdavo mokiniams ryte ateinant iš namų atsinešti malkų.

# Dažniausiai mokytojai gyveno tame pačiame pastate kur ir vykdavo pamokos.

# Mokykloms pritrūkus lėšų buvo prašoma tėvų, kad prieš leidžiant atžalas į mokyklą pagamintų suolą.

Keisti mokyklų įstatai... Dėl ko buvo mažinami pažymiai už elgesį...

# Vienas iš keisčiausių mokyklos įstatų punktų: draudžiama šokti kvikstepą ar fokstrotą.

# Draudžiama mergaitėms į mokyklą atvažiuoti vyrišku dviračiu.

# Berniukams draudžiama žaisti futbolą pertraukų metu, kad "neišblaškytų minčių".

# Draudžiama atvažiuoti dviračiu, kuris papuoštas berželio šakomis.

# Pažymys būdavo mažinamas jeigu negražiai nusipaveiksluoji nuotraukai.

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

#Tomaš Tomaševski - "Sapnų narvas"




                      Didžiausias AČIŪ keliauja Auksei, kuri įdiegė meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. Iš šio žmogaus visada galiu tikėtis patarimo. Ačiū, kad skaitėte mano knygą, kad nepagailėjote laiko ir suredagavote. Ačiū, kad džiaugiatės kartu su manimi!

                      Viena iš mano mėgstamiausių rašytojų Jeanette Winterson yra rašiusi: „Parduodantieji knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jų nedomina nežinomi vardai“. Šie žodžiai man įstrigo giliai širdyje. Parašęs knygą siunčiau ją leidykloms naiviai tikėdamasis, kad jos susidomės. Tačiau leidykloms yra visiškai neįdomūs nauji autoriai. Sulaukiau įvairių atsakymų, bet visus juos jungė užkoduotas žodis „pelnas“. Taip, aš suprantu. Pinigai verčia šį pasaulį suktis aplinkui?! Patarimas leidykloms: nebijoti rizikuoti. Gyvenimas parodė, kad laimi tie, kurie rizikuoja ir laužo senus sustabarėjusius standartus...

                      Tad nuoširdus AČIŪ „Naujam vardui“, kad susidomėjo mano knyga. Esu maloniai nustebintas, kad Lietuvoje egzistuoja tokia grupė žmonių, kuri suteikia naujiems autoriams šansą tapti tikrais rašytojais. Ir, kas svarbiausia, jiems pelnas nėra svarbus. Galbūt būsiu primityvus ar banalus, bet sakau: „JŪS ŠAUNŪS!!!“.

                      Kai sužinojau, jog mano knyga bus išleista tik elektroniniu variantu – nuliūdau. Bet vėliau pagalvojau: „Pala, pala, kodėl gamta turi mokėti už meną?“. Ir vis dėlto – kodėl?
                      Ačiū iliustratorei Viktorijai Babkinytei. Šitos merginos nutapyti piešiniai mane tiesiog užbūrė. Iš jų galėjau semtis naujų idėjų.

"Kartą sukurtas kūrinys atsiskiria nuo kūrėjo ir jo savarankiškai būčiai nereikia pagalbos.“

Jeanette Winterson.

2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

#Memento mori




Šiandien skaičiau straipsnį apie kapų puošimo tendenciją Lietuvoje, kuri, manoma,
peraugs į madą. Ar tik man vienam šlykštu viename sakinyje greta matyti tokius žodžius kaip "mada", "kapinės" ir "tendencija"?

Tai kas vyksta Lietuvos kapinėse - tai dvasinio skurdumo išdava. Žmonės tarpusavyje varžosi kieno mirusiųjų giminių kapai sutvarkyti gražiau. Marmurinis kapas, balti akmenukai, didžiulės žvakės - ar tikrai to reikia į pomirtinį pasaulį iškeliavusiems? Manau, kad ne. Jiems jau vienodai ar ant kapo guli baltos rožės ar baltos chrizantemos. Jiems nerūpi kokio dydžio paminklas stūkso ant jų kapo ar kokio dydžio tvorelė juosia pasodintus gvazdikus... Visi tie atributai reikalingi gyviesiems. Nes tai neva rūpestingumo išdava...

Ar žinojote, kad pagal tai, kaip atrodo kapavietė galima atspėti kiek žmogus uždirba?
Ar žinojote, kad dėl kapaviečių tarp giminių vyksta intrigos?

Šlykštu!

Norėčiau, kad kapavietės būtu visos tokios pačios - akmeninis paminklas ir viskas. Nes dabar kapinės tapo sodininkystės ir daržininkystės varžybomis...


2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

#Darija (Daria)




Vieną naktį naršydamas po interneto platybes pamačiau iškarpą iš kažkokio filmuko.

Iškarpa atrodė taip:


Mane patraukė šis paveikslėlis ir susiradau tą filmuką(serialą). Nuo pat pirmos serijos įsimylėjau pagrindinę filmuko personažę Dariją ir jos draugę Džeinę.

Šio serialo pagrindiniai komponentai: sarkastiški juokeliai, Darijos ciniškumas, gyvenimo ironija. Tiesa, iš šio serialo nesitikėjau "aštrumo". Pripažinsiu, kad mane atgrasė MTV logotipas ant serialo posterio. Tačiau, kaip visada vadovavausi principu "kaip gali sakyti, kad krevetės neskanios jeigu nesi jų ragavęs...". Šįkart paragavęs "krevečių" nepasigailėjau.



Taigi kokia yra Darija... Man patiko jos asmenybė. Darija nesirūpina savo išvaizda. Tokiu būdu ji deklaruoja, kad jai nesvarbu ką apie ją mano aplinkiniai. Pagrindinė veikėja yra šaltakraujiška, pasižyminti aštriu protu, nesivadovaujanti išankstinėmis nuostatomis...

Rekomenduoju!
Mano įvertis: 9/10

2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

#Kaip bernelis iš provincijos sostinėje būsto ieškojo... (I)


Mano galvoje jau seniai kirbėjo mintis užfiksuoti tinklaraštyje visus kuriozus, kurie įvyko man per 3 studijų metus.

Vilniuje pradėjau gyventi sulaukęs 18 metų. 2013 m. rudenį, kai prasidėjo studijos, per vieną pažįstama radau butą, kurio šeimininkas pasiūlė už patrauklią kainą nuomotis kambarį. Ta patraukli kaina - 150lt/mėn. (fiksuotas mokestis). Žinojau, kad man teks kambarį dalintis su dar 2 žmonėmis, bet nežinojau, kad tie žmonės tai mergina su vaikinu - pora.

Gyventi teko su šeimininku, kuris pasirodo, kad yra pedantas iki kaulų smegenų. Aš tikrai neperlenkiu lazdos. Buto šeimininkas man skaitė 10 minučių moralą koks aš esu apsileidęs žmogus, kad palikau netvarkingai padėtas šlepetes šalia lovos. Prisimenu, kad pirmieji metai Vilniuje buvo sunkūs finansine prasme. Turėjau vieną porą žieminių batų, kurie per atolaidį visada permirkdavo. Vieną ketvirtadienį šeimininkas atėjęs iš darbo pradėjo šaukti ant manęs, kad nepakęs tokių netvarkingų batų savo bute. Man buvo aiškiai pasakyta, kad kitą kartą permirkę mano batai bus tiesiog išmesti pro langą iš penkto aukšto. Vėliau šeimininkas mane patikino, kad jis nemeluoja. Tą dieną nenorėjau šeimininko net akyse matyti ir 7 valandą vakaro, po paskaitų, dūmiau namo į kaimą. Tamsus žiemos vakaras, pūga, veidą žnaibantis šaltukas - šie draugai mane lydėjo iki pat namų. Namuose buvau 10 valandą vakaro.

Tame bute galiojo nerašytos taisykles. Šeimininkas turėjo "juodąjį" sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti nuomininkų vardai. Prie tų vardų buvo dedami minusai ir pliusai. Man tai atrodė žaismingas reikalas. Kartais įsivaizduodavau, kad dalyvauju kokiame nors realybės šou. Juk renki pliusus ir minusus... Linksma. Tikriausiai jeigu būčiau surinkęs daug minusų, tai man grėstų išmetimas iš buto. Oi, pamiršau, kad tikriausiai balsavimo keliu žiūrovai galėtų mane sugrąžinti į šį realybės šou.

Aišku, aš žmogus ne durnas ir po mėnesio pradėjau suprasti kokios nerašytos taisyklės cirkuliuoja tame bute. Sužinojau, kad šeimininkas labai mėgsta ekologišką produkciją. Pradėjau jam iš kaimo vežti obuolius, pieną ir kitus dalykus. Bet pagrinde tai buvo obuoliai. Būtent raudonskruosčiai obelų vaikai man ir padėjo šiek tiek užsitarnauti šeimininko palankumo(gal ir pliusą kokį užsidirbau...). Pradėjau daugiau tūnoti bibliotekoje. Kai šeimininkas dirbdavo nuo ryto iki 13h, aš buvau namie. Kai jis grįždavo - droždavau į biblioteką. Vėliau, jis eidavo į kitą darbą nuo 18h. Tada aš grįždavau iš bibliotekos. Eidavau gultis 10h, nes būtent tą valandą grįždavo šeimininkas po antrojo darbo.

Kad negalvotumėte, kad esu totalus bambeklis, pasakysiu kelis, gyvenimo tame bute, pliusus. Pirmiausia - švara. Visada ideali švara. Šeimininkas dažnai actu dezinfekuodavo grindis. Kambaryje turėjau plazminį televizorių. Nemokamai naudojausi greitu beveliu internetu. O, dar didžiulis pliusas, per virtuvės langą atsiverdavo nerealiai graži Vilniaus panorama. Vaizdas pro langą tapdavo kvapą gniaužiančiu naktį, kai miestą puošė įvairių spalvų šviesos. To vaizdo aš niekada nepamiršiu. Gaila neturėjau fotoaparato...

O dabar sugrįšiu prie minusų. Kaip supratote, to buto didžiausias minusas - jo šeimininkas. Šeimininkas dažnai ateidavo po darbo ir visiems nuomininkams įkyrėdavo savo kalbomis. Ypatingai mane erzino jo kalbos apie pinigus. Vieną kartą šeimininkas gyrėsi, kad banko sąskaitoje turi keliasdešimt tūkstančių litų. Tačiau tai buvo vienas kartas. Kiti kartai pasižymėjo tuo, kad jis pastoviai bambėjo apie sunkią finansinę padėtį. Dažnai kartodavo, kad neturi už ką duonos nusipirkti. Aišku, tokios šnekos reiškia vieną - nuomininkai per mažai moka. Tiesiai šviesiai šeimininkas to nesakė.

Nuotykiai mano tame bute pasibaigė žiemą. Išsikraučiau. Atsimenu koks tada buvau laimingas... :D

To be continued...

2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

#Gatvės pokalbiai apie knygas




http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-13-gatves-pokalbiai-apie-knygas/146524

Šiandien radau internete vaizdo įrašą, kuriame atsitiktiniai žmonės dalinasi savo mintimis apie knygas. Jiems buvo uždavinėjami štai tokie klausimai: "Ar skaitote knygas? Ką jums reiškia skaitymas? Kokias knygas mėgstate? Kaip atsirenkate ką skaityti? Kas knygą daro įdomią ir priverčia ją perskaityti iki galo? Ką žmogui duoda knygų skaitymas?".

Tame vaizdo įraše viena mergina pasidalino įdomiomis mintimis. Iš merginos atsakymo į klausimą "Kaip atsirenkate ką skaityti?", galima susidaryti nuomonę, jog jai yra labai svarbu, kad knygos autorius būtų geras žmogus. Mergina prieš skaitant knygą būtinai viską sužino apie autoriaus biografiją. Jeigu jį susidaro neigiamą nuomonę apie rašytoją iš jo gyvenimo aprašymo, tai pradeda nekęsti ir autoriaus kūrinio. Man asmeniškai šis faktorius nevaidina svarbios rolės, kai aš renkuosi knygą skaitymui. Aš darau visiškai atvirkščiai. Dažniausiai perskaitau kokią nors knygą, o tada pradedu domėtis tos knygos autoriaus gyvenimo aprašymu. Taip pat, manau, kad yra neteisinga vertinti knygą pagal autoriaus gyvenimą. Kaip pavyzdį pateiksiu Salomėją Nėrį. Žinau, kad šis žmogus gyvenime smarkiai nuklydo, tačiau Nėries poezija man labai patinka. Mano mylimiausia rašytoja Džanetė Vinterson yra sakiusi: "Kartą sukurtas kūrinys atsiskiria nuo kūrėjo ir jo savarankiškai būčiai nereikia pagalbos.". Tad kūrinį reikia vertinti kaip atskirą objektą. Negalima gretinti rašytojo charakterio, gyvenimo nuklydimų su kūriniu.

Domėtis autoriumi prieš skaitant jo knygą - reiškia gilintis į kontekstą. O tai gerai. Bet vertinti knygą per autoriaus gyvenimo prizmę - manau, kad taip neteisinga.

Bendrai paėmus, toji mergina vaizdo įraše, manau, kad yra perskaičiusi daugybę knygų, nes atsakydama į klausimą "Ką žmogui duoda knygų skaitymas?", paminėjo vieną iš svarbiausių knygos funkcijų - empatijos ugdymą. Man patiko jos mintis apie egocentriškumą. Žmonės skaitydami knygas darosi mažiau egocentriški.

Tikiuosi, kad Lietuva taps labiausiai skaitanti šalis pasaulyje...

2016 m. birželio 28 d., antradienis

#Voratinkliai


Oho kiek voratinklių šiame bloge...

Jau seniai nerašiau, nes vis mažiau laiko turiu prisėsti prie kompiuterio. Šią vasarą vėl įsidarbinau picų kepėju į tą pačią darbovietę, iš kurios praeitą vasarą išėjau su fejerverkais žadėdamas ten niekada daugiau nesugrįžti. Niekada nesakyk niekada - nuvalkiotas bet skaudus posakis. Įbridau į tą pačią upę, kurioje vos nepaskendau. Vienas pliusas, kad jau mėnesį iškentėjau ir man dar reikia šiek tiek pakentėti iki liepos 31 d. O tada - ATOSTOGOS. Būtent šių metų liepos 31 d. telefone nustatysiu priminimą: "Tik kvailiai lipa ant to paties grėblio du kartus! Protingi lipa ant šluotų ir skuodžia ieškoti nuotykių...".:D Šis priminimas mano telefono ekrane pasirodys 2017 m. pavasarį. O gal ir vasaros pradžioje. Jis man primins, kad mano gyvenimo kokybė priklauso tik nuo manęs. Dažnai šį svarbu dalyką pamirštu...

Šią vasarą planuoju:

  • Aplankyti Kauną. Tikiuosi, kad Piratės kvietimas paklaidžioti po Kauną vis dar galioja. Visai norėčiau pasivaikščioti šio miesto gatvelėmis, pagaliau aplankyti Ivanausko muziejų, ir, dar kartą apsilankyti Zoologijos sode.
  • Parašyti knygą. O tiksliai ją užbaigti. Nebeprisimenu kada buvau pradėjęs keverzoti romaną apie senus gerus laikus, kai žmonės vieni kitus degino ir skandino dėl raganavimo... Juokauju. Juokauju, kad tai buvo geri laikai.
  • Nueiti į "Žuvytė Dori" filmo premjerą. Žinau :D Skamba kvailai... Bet jau visiems pažįstamiems sakiau, kad jei kada pasirodys Žuviuko Nemo tęsinys, tai aš pats pirmas drošiu į premjerą. Viena problemėlė... Nebusiu pats pirmas. Užsienyje filmuko premjera jau buvo birželio 17 d. Kiek žinau, Forum cinemas filmuką apie Dorę rodys tik rugpjūtį. Na... Ilgai dar laukti... Tačiau verta!
  • Mesti darbą. Pagaliau kažkas lengvesnio. Šitą dalyką tikrai įvykdysiu. Jau rytoj pasibelsiu į viršininkės duris ir jai pranešiu džiugią naujieną, kad vienas iš blogiausių picų kepėjų istorijoje dirbs tik dar vieną mėnesį.
  • Perskaityti nors 5 knygas. Praeitų metų vasarą sugebėjau perskaityti tik 3 knygas. Visos buvo lietuvių autorių. Kiek atsimenu, tai buvo Regimanto Dimos bestseleris, tremtinės atsiminimų knyga ir dar kažkas... Norėtųsi, kad šią vasarą viršyčiau nustatytą knygų skaičių. Planuoju perskaityti kelias vaikiškas knygas, kurias radau viename bloge po antrašte: "Vaikiškos knygos, kurias verta perskaityti suaugusiesiems". (https://www.knygos.lt/blogas/zanrai/knygos-vaikams/vaikiskos-knygos-kurias-verta-perskaityti-suaugusiesiems/), Tame sąraše yra Lois Lowry kūrinys  „Siuntėjas“. Įdomų tai, kad bloge apie šią knygą rašoma: Ši knyga anksčiau nei „Bado žaidynės“, „Divergentė“ ar kitos panašios knygos paaugliams supažindino jaunuolius su distopiniu pasauliu. Pagalvojau, jog šią knygą būtinai turėsiu perskaityti, nes dievinu tiek Bado žaidynes, tiek Divergentę. Iš to sąrašo skaičiau Lucy M. Montgomery ir, be abejo, Antoine de Saint-Exupéry knygą. Mažąjį princą skaičiau visai neseniai... Na, o apie Anę iš Žalstogių jau nieko nebeprisimenu. Tad dar kartą perskaitysiu.

Štai toks mano kuklus sąrašas... :)

2016 m. birželio 22 d., trečiadienis

#Jessica Jones

Nemėgstu filmų ar serialų apie superherojus. Nesu matęs nei vieno filmo apie betmeną ar supermeną. Nežinau kodėl, bet man tokie filmai visiškai nepatinka. Apskritai, nežiūriu nieko, prie ko prisideda Marvel kompanija. Išskyrus Iksmenus. Tai yra išimtis. Tačiau mano sąraše su Iksmenais puikuojasi ir serialas Jessica Jones.

Serialą pradėjau žiūrėti ne todėl, kad mane kažkaip būtų patraukęs jo aprašymas. Smalsumas mane privertė peržiūrėti nors vieną šio serialo seriją tam, kad sužinoti kaip sekasi mano mylimai aktorei - Krysten Ritter - gavusiai rimtesnį vaidmenį. Daugelis šią aktorę žino iš serialo Nepasitikėk bjaurybe iš 23 buto (Don't trust the bitch in apartment 23). Taip, ji tame seriale sužibėjo. Nors tai nebuvo kokia nors superinė komedija, o tik lėkšto amerikietiško humoro pavyzdys, tačiau seriale Krysten atsiskleidė kaip talentinga aktorė, kuri gali suvaidinti tikrų tikriausią badass. Seriale Jessica Jones aktorei teko panaši misija - suvaidinti bjauraus charakterio Jessica. Skirtumas tame, kad jei Don't trust the bitch seriale jos veikėja buvo linksma ir lengvabūdiška, tai Jessica Jones seriale, priešingai - veikėja yra protinga, mąstanti, gudri, šalta. Jessica Jones yra įdomi ir paslaptinga asmenybė. Žiūrint serialą norėjosi sužinoti kuo daugiau apie jos praeitį, kaip ji tapo tokia fiziškai stipri. Būtent serialo žavumas slypi tame, kad jis yra apie heroję, kuri neskraido, neleidžia lazerinių spindulių iš savo akių, nelydo metalo, nėra žalia... Ji yra fiziškai stipri, protinga, žavi ir sarkastiška...

Rekomenduoju visiems pabandyti pasižiūrėti šį serialą.

Mano įvertis - 9/10.


2016 m. birželio 10 d., penktadienis

#Poteriados pabaiga



Perskaičiau visas Poteriados knygas ir galiu nedvejodamas pasakyti, kad tas laikotarpis per kurį man teko vartyti J. Rowling knygas buvo nerealus. Paraleliai teko mokytis sesijai, rašyti kursinį, ruoštis seminarams, bet žinojau, kad prieš miegą manęs laukia Hario Poterio knygos. Visai nesistebiu, kad žmonės, kuriems jau virš 40 metų skaito šią knygų seriją. Ji ir yra unikali tuo, kad "skaniai" skaitosi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai juk langas į visai kitą pasaulį, kuriame dar daugiau spalvų. Hario Poterio knygos perkelė mane į paauglystę. Jeigu turėsiu vaikų, tai būtinai jiems rekomenduosiu perskaityti šias knygas. Na, o galbūt ir pats jiems prieš miegą paskaitysiu...

Prisimenu, kai per lietuviškus tv kanalus per Kalėdas rodydavo Hario Poterio filmus. Tėvams jie patiko, tačiau man - ne. Man jie atrodė kvaili ir neįdomus. Tačiau perskaitęs visas knygas galiu pasakyti, kad nenuostabu, jog taip buvo. Filmai toli gražu neprilygsta knygoms. Skaitydamas knygas aš pats pasijutau lyg bučiau gavęs kvietimą mokytis burtininkų mokykloje - Hogvartse. Na, o filmai gana silpni. Jie neperteikia visų smagiausių siužeto elementų. Tačiau aktoriai parinkti puikiai. Vargu ar kas geriau įkūnytų Hermioną Ikyrėlę negu Ema Watson. Ši aktorė man pasirodė net "hermioniškesnė" už pačią Hermioną... :D

Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie teigia, kad Hario Poterio knygų siužetas yra paprastas ir nevertas dėmesio. Tikrai ne. J. Rowling puikiai įvaldžiusi plunksną ir jai keliskart pavyko mane vedžioti už nosies. Aš niekaip negalėjau suprasti kurioje pusėje, gėrio ar blogio, yra Hogvartso profesorius Severas Sneipas. Kartais net pasiklysdavau siužeto vingiuose. Įdomu tai, kad J. Rowling ne viską sunarpliojo. Internete pilna paveikslėlių, kurie pašiepia autorės pasirinktą "sistemą", kad Haris visada kaunasi su Voldemortu mokslo metų pabaigoje. Knygų skaitytojai juokauja, kad blogio valdovas Voldemortas rūpinosi Hario išsilavinimu...:D

Filmų ir knygų siužetai tampa įdomesni su kiekviena serija. 7 knyga jau netipiška J. Rowling stiliui. Siužetas pradeda banguoti o ne vystytis dinamiškai. Nuo to dar įdomiau, nes kelis kartus likau maloniai nustebintas, kai netikėtai prasideda kautynės tarp gėrio ir blogio knygos pradžioje. Taip pat 7 knygoje Voldemortas pagaliau pradeda aktyviau veikti(visai nesurūpindamas Hario Poterio išsilavinimu :D).

Pabaigai galiu pasakyti, kad visi privalo susipažinti su šiuo fenomenu knygų istorijoje.. :)

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

#Lietuvos žydų istorija gyvai


Žiežmarių sinagoga

2016-05-16 dalyvavau ekskursijoje, kurią surengė dėstytoja. Teko vykti į 3 Lietuvos vietoves - Panerius, Žiežmarius ir Žaslius. Misija: gyvai sužinoti apie žydus ir jų istoriją. Iš karto aplankėme Panerius, kur, aišku, prisiklausėme smulkmenų kaip buvo žudomi žmonės. Mane šokiravo viena istorija apie vaiką, kuris išgyveno sušaudymą. Gidas pasakojo, kad motinos stengėsi apglėbti vaikus ir apsaugoti nuo kulkų. Jos mirdavo su viltimi, kad vaikams pavyks išsigelbėti. Vieną kartą taip ir įvyko. Vaikas po sušaudymo išgyveno. Sekančios dienos rytą vokiečiai ji nušovė bežaidžiantį su smėliu.

Žasliuose ir Žiežmariuose galėjome atsikvėpti. Ten jau mums nereikėjo klausyti tų šiurpių istorijų. Žasliuose pasidalinome į grupes ir gavome užduotį ieškoti žydiškų objektų - namų, kapinių, karčemų, sinagogų ir t.t. Mūsų komanda pasielgė protingai... Nuėjome į Žaslių kultūros centrą, o  tada į biblioteką. Sužinoję kur randasi 5 objektai, nusprendėme pasivaikščioti po miestelį ir paklausinėti vietinių ką jie atsimena apie žydus. Visi pasakojo tą patį, kad Žasliuose beveik visi namai yra žydiški. Juos atskirti labai lengva - mediniai, turintys dvejas durys (vienos į krautuvę, kitos į gyvenamąsias patalpas).

Žiežmariuose buvo dar įdomiau. Gavome užduotį apklausti vietinius gyventojus pasirinkta tema. Nusprendėme pakamantinėti žmones  apie socialinius-ekonominius žydų-lietuvių santykius XX a. Stengėmės eiti į senus namus ir klausinėti Žiežmarių senolių. Viena moteriškė mums papasakojo, kad gelbėjo žydus holokausto metu. Kita senolė papasakojo kuriozą. Ji gyvena žydiškame name kurio šeimininkas, deja, per holokaustą žuvo. Iš JAV atvažiavęs to namo šeimininko draugas paklausė kur  dingo savininkas. Moteriškė tiesiai šviesiai drėbė, kad visus žydus nušovė lietuviai ir vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu... (pasakojimo galite paklausyti http://ihistory.yw.lt/file_exchange.php?id=file_info&file_id=567301&fuid=44155053-1f27-11e6-b50a-0025904e8fb4)

Kas įdomiausia, visi žmonės teigė, kad žydai buvo geri. Žaslių bibliotekos darbuotoja papasakojo, kad jos proseneliams, kurie buvo bežemiai, žydai suteikė žemės plotą už kažkokią tai pagalbą. Kiti žmonės kalbėjo tą patį: žydai geri, iš jų krautuvių galima buvo į skolą pasiimti prekių. Tačiau kai paklausdavome apie holokaustą, visi atsakydavo, kad nesupranta kaip tai galėjo nutikti. Dažniausiai į atsakymą, kas prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje, žmonės atsakydavo, kad vokiečiai. O tie, kurie paminėdavo ir lietuvius, tai sakydavo, kad juos vokiečiai nugirdydavo degtine ir priversdavo šaudyti.

Žasliai. Žydiški namai



2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

#Patyčios

Užvakar turėjau netikėtų svečių. Vienas iš jų - mažas berniukas su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai iš mamos pusės. Tas berniukas labai nuoširdus ir man pasakojo kaip jam sekasi mokykloje.




 
- Mane dažnai muša vaikai mokykloje, - prisipažino atsidusęs. - Vieną kartą man net bėgo kraujas iš nosies. Ech... Kaip man viskas nusibodo...

Kai jis man tai pasakė aš sustingau ir nieko nesugebėjau jam pasakyti. Ką aš jam galėčiau patarti jeigu pats kentėjau patyčias. O be to, man tėvai tik sakydavo: "Ignoruok!". Niekada jiems nesakiau, kad kentėjau patyčias, bet jie patys nujautė kodėl aš ateidavau iš mokyklos tuščiomis akimis. Apie savižudybę galvojau n kartų. Bet kažką sau padaryti nesugebėjau, nes esu bailys.

Kai pagalvoju apie tai, ką jis man pasakojo, jaučiuosi liūdnas ir prislėgtas. Tikriausiai todėl, kad nekenčiu patyčių. Taip pat klausimas kaip padėti tokiems vaikams, kurie kenčia patyčias ir smurtą mokyklose? Tos patyčių ir smurto prevencinės akcijos man kelia juoką. Aišku, geriau jau kalbėti apie tai, negu apskritai nieko nedaryti. Tačiau ar tokios akcijos yra efektyvios? Atsimenu mokykloje vyko tarptautinis projektas. Jame dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, Čekija, Rumunija, Lenkija... Puikiai atsimenu, kad filmavome filmus apie patyčias ir smurtą mokykloje. Filmavime pagrindinius vaidmenis atliko būtent tie, kurie labiausiai ir tyčiojosi iš visų. Ironiška, a-ne? Tie, kurie tyčiojosi iš kitų ir smurtavo aktyviausiai dalyvavo projekte, o po projekto ir toliau darė savo...

O aš dar kartais pagalvoju būti mokytoju iš idėjos... Idėja eiti mokytojauti, kad stabdyti patyčias. Tačiau kas būtų jeigu jau būčiau mokytoju ir priėjęs vaikas man prisipažintų, kad yra mušamas? Kas būtų jeigu jam neturėčiau ką pasakyti? Ir kaip aš spręsčiau šią problemą? Net nežinau... Bet jei pamatyčiau per pamokas patyčių apraiškas iš karto stabdyčiau pamoką ir pradėčiau skaityti moralus...

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

#Kūryba = naujumas ?


"Antra tai [kūryba - T.T.] yra įgūdis sujungti. Niekas iš oro negali išspausti ****. Net Jėzus vyno neištraukė iš niekur, o pasinaudojo vandeniu. Tik filosofai gali kalbėti apie absoliučią nebūtį. Norėdamas kažką sukurti, turi paimti kažkokią medžiagą ir ją panaudoti. Kaip panaudoti tai jau tavo reikalas. Vienas variantas būtų paimti dvi teorijas ir jų pagrindų sukurti kitą, kitas variantas būtų paimti teoriją ir pritaikyti ją visai kitoje srityje" - rašo NePo* savo bloge.

Kai eina kalba apie materialius dalykus tenka pripažinti, kad tai yra tiesa. Keli dalykai sujungiami į vieną ir rezultate gimsta naujas dalykas, kurio absoliutų naujumą NePo užginčyjo (nes koks čia naujumas jeigu tai jau yra paimta iš kažko). Tačiau man įdomu kaip yra su dvasiniais dalykais, su tuo, ko negalima apčiuopti ir paliesti. Aš ne filosofas, bet tikiu, kad žmogus gali iš nebūties kažką ištraukti naujo (ir čia nekalbu apie absoliučią nebūtį. Išvis... Kas yra absoliutaus šiame pasaulyje?). Pavyzdžiui, pirmosios ideologijos gimimas... Iš kur tai buvo paimta? Na, nebent stebint aplinką buvo pasisemta idėjų. Tačiau šiuo atveju niekas nebuvo sintetiškai sujungta, o tai verčia tikėti naujumo egzistavimu. Aš tiesiog linkęs tikėti difuzionistiškumu**. Kuo toliau, tuo sunkiau yra sukurti kažką naujo. Dėl to kaltas yra informacijos perteklius.


* NePo - http://www.nepo.lt/kurybiskumo-mygtuks/
** Difuzionizmas - etnografijos ir archeologijos kryptis; remiasi teorija, teigiančia, kad tapatūs reiškiniai tautų kultūrose atsiranda kaip skoliniai iš vieno centro ir pasklinda dėl tautų migracijos. http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Difuzionizmas&wid=4225

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

#Inercija ir laikas




Netikėtai supratau, kad užsikrėčiau laiko neturėjimu. Tai baisi liga, kurią dažniausiai serga šiuolaikinis žmogus. Tarkim jeigu mane kas nors užkalbina ir pokalbis trunka ilgiau nei 5 minutes, pradedu nerimauti ir mintyse planuoju ką veiksiu toliau. Jau seniai man taip nebuvo, kad aš atsisėdęs nieko neveikčiau. Neįmanoma. Važiuodamas autobuse būtinai kažką skaitau, arba žiūriu serialą, filmą. O jeigu ne - tai planuoju ką veikti. Nebeprisimenu kada paskutinį kartą sėdėjau ant palangės ir mėgavausi vakaro ramuma. O juk seniau sugebėdavau ilgą laiką susikoncentravęs žiūrėti į vieną tašką ir apvalyti savo minčių šiukšlyną. Deja, dabar aš neužsiimu minčių taršos mažinimu. Nėra laiko.

Laiko neturėjimas jau pradeda mane smaugti ir naikinti iš vidaus. Iš karto mečiau rašyti romaną. Vėliau mečiau pildyti šį blogą. Tačiau tai dar normalu. Nenormalu tai, kad šiandien kai tvarkiau kapines mane vėl užpuolė laiko neturėjimo sindromas. Pradėjau pykti, kad tai laiko švaistymas. Sutvarkai kapines, pasodini gėles, bet vėliau vėl reikia tvarkyti. Keista, bet šiandien pajutau dar ir gėdą, kad aš toks esu.  Kad dėl tokio dalyko kaip laiko neturėjimas darausi ciniškas. Neseniai mane buvo aplankęs senas draugas. Ir aš niekaip nesugebėjau atsiriboti nuo laiko planavimo ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti su artimu žmogumi. Vat tai jau nenormalu... Jeigu investuojant laiką į tokius dalykus kaip šeima, draugai, svajonių realizavimas jaučiuosi blogai...

Blogas ženklas, kai žmogui, kuris pakėlė akis į dangų, ateina tokia mintis : "Nuo kada dangus pasidarė toks mėlynas?".

Laikas sustoti. Tačiau dėl inercijos tai taip sudėtinga...


#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...