#Tomas Svirplys ir kursinio prakeikimas

                      Ojojoi... Pradėjau sirgti baisia liga. Kaip visada netinkamu metu. Juk reikia rašyti kursinį, skaityti daug literatūros ir pagaliau pradėti lankyti archyvus. Nors paskutinis uždavinys kelią šiurpą... Ne, ne todėl, kad kapstytis po senus dokumentus neįdomu, o dėl to, kad tai atima daug laiko. Dokumentus reikia pirmiausia užsisakyti. O kuo arčiau vasara - tuo ilgiau teks laukti. Jau dabar į Vrublevskių biblioteka pateksiu geriausiu atveju po savaitės. Mat jiems reikia tarpininkavimo rašto iš universiteto. O dar kol rankraščius reikiamus rasiu... Linksma.

                      Grįžtant prie ligos... Mano jautri širdis nujautė, kad ją susirgsiu. Ta liga susijusi su Hariu Poteriu. O taip. Su tuo pačiu lieknu, juodplaukiu berniuku apskritais akiniais ant nosies. Jis mane persekiojo visą gyvenimą. Mama per televizorių visus filmus peržiūrėjo. Filosofijos dėstytojas per paskaitas kelis kartus citavo profesorių Dumbldorą. O dar kursiokės... Pasakiau vienai, kad nesu skaitęs Poterio. Ji į mane pasižiūrėjo taip, lyg neseniai bučiau nužudęs žmogų.

                      Taigi... Užsikabinau ir negaliu ramiai gyventi tol, kol neperžiūrėsiu visų filmų ir neperskaitysiu visų knygų. O knygų juk yra net 7, o filmų 8! Vietoj to, kad vakarus skirti kursinio rašymui, aš skaitau Harį Poterį. Per šį mėnesį perskaičiau 3 dalis. Dabar 4 knyga mėgaujuosi. Prisimenu, kai prieš psichologijos egzaminą susirgau Bado žaidynių sindromu. Tada naktimis skaičiau knygas, o dienomis mokiausi psichologijos. Kaip ir visos ligos, taip ir po šios, manęs lauks susidūrimas su siena "o kas toliau?". O toliau kaip visada - nauja knyga, nauji išgyvenimai, nauji pojūčiai ir dar viena "o kas toliau?" siena.

                      Be kursinio dar turiu atlikti praktinę užduotį. Pagaliau šiokia tokia praktika. Teks sukurti projektą, kuris, pvz., populiarins istorijos mokslą. Kadangi aš neturiu nei vaizdo kameros, nei fotoaparato, o taip pat nemokau kurti filmukus, tai teks kažkaip suktis. Pagalvojau, jog man padės senasis gerasis Wapego. Jau sukūriau svetainę pavadinimu iHistory ir joje pradėjau talpinti istorinius straipsnius. iHistory bus projektas orientuotas į paprastus skaitytojus iš ne akademinio pasaulio. Sugalvojau, jog pokalbiu kanalą Viktoriną galima transformuoti į kanalą Istorinė viktorina. O taip, taip... I'm a f*cking genius ! :D Diskusijas irgi galima panaudoti. O iš šaukyklos su istorija galima įdėti tokias skiltis kaip: knygų recenzijos, virtualios ekskursijos. Na, 2 žodžiais tariant  - projektas projekte. :D

                      Verta paminėti kaip man nesiseka su knygų leidyba. Gavau laišką iš Naujojo Vardo, kad redaktorius, kuris turėjo suredaguoti mano knygą, niekaip negali užbaigti savo darbo. Taigi jie nori pakeisti redaktorių, kuris mano "Sapnų narvą" suredaguos per 2 savaites. Taigi kovo viduryje jau galėsiu paskaityti savo knygos suredaguotą variantą. Nelabai tikiu, kad jie taip greitai suspės. Knygoje yra ~170 psl. O stilius labai šlubuoja. Tad gal iki vasaros kažkaip pavyks atsidusti ir pasakyti: "Och... Aš jau autorius... Dabar jau tikrai autorius..." :D

                      Tai tiek naujienų. Jau seniai nerašiau tokių įrašų iš serijos "Mano gyvenimo trupiniai". Manau, kad skaitytojams tokios mano rašliavos visai neįdomios. Bėgu skaityti Hario Poterio. Nes greitai paskaitos...

Whoooaa!

#1 knyga: 100 HAIKU

Nėra situacijos be išeities.

Dar vasarą surinkau savo visus haiku ir sudėjau į vieną rinkinį. Leidykloms siunčiau savo kūrinį. Nei viena nieko neatrašė. Tada pamaniau: lai dulkėja kompiuteryje tas  haiku rinkinys. Tačiau laikui bėgant supratau, kad taip yra negerai. Supratau, kad aš nerašau tik sau. Aš norėjau, kad mano kūryba skaitytų kiti žmonės. Nesvarbu kokio lygio yra tie mano haiku. Ir tik Linkomanijos dėka mano haiku rinkinys pasiekė žmones. Jau virš šimto žmonių pavartė mano knygutę...

AČIŪ

https://www.linkomanija.net/details?493063.Toma_Tomaevski_-_100_HAIKU_PDF_LT

https://www.dropbox.com/s/hceygcvq0b5yo1y/100_HAIKU.pdf?dl=0

#Privalomas šunų ir kačių ženklinimas

Esu nusistatęs neigiamai šio įstatymo įgyvendinimo atžvilgiu, nes jo vykdymas nėra gerai apmąstytas. Kai išgirdau, kad įstatymo svarstymui buvo skirtas periodas, net keli metai(!), per kurios galima buvo ramiai svarstyti apie reformą ir bendrauti su visuomene, tai ironiškai nusijuokiau. Kai tik priartėjo deadline‘as, tik tada visi pradėjo kalbėti apie priverstinį čipavimą. O prieš tai, niekas apie tai nei girdėjo, nei žinojo. Šio įstatymo sumanytojai teisinasi, kad žinią turėjo skelbti veterinarai. Galiu tik pasakyti, kad retas koks veterinaras įveda žmones į naujovių sūkurį. Tarkim mūsų seniūnijos veterinaras net nė cyptelėjo apie čipavimą.

Man labai gaila tų gyvūnų, kurie nukentės vykdant priverstinį ženklinimą. Apskritai, tai jau aplinkiniai žmonės mano kaime mąsto apie šunų skaičiaus mažinimą. Vienas žmogelis apskritai savo 2 šunis pakorė ant beržo šakos. Žiauru, bet taip jau yra. Įgyvendinus šį įstatymą gatvėje atsiras daugybe augintinių. O daugelis nekaltų gyvūnų apskritai bus pakarti.

Blogiausia, kad Lietuvoje žmonės mato vien reformos pliusus arba vien reformos minusus. Mažai žmoniu pasveria visus „už“ ir visus "prieš“. Reformos sumanytojai ir jos šalininkai sako, kad reforma taikoma sąmoningiems žmones. Stop, kaip gali taip kalbėti žmones, kurie reprezentuoja valstybės instituciją? Kaip galima vykdant įstatymą kažką ignoruoti? Kai išgirdau per televiziją tokį pasisakymą visai pakraupau. Iš to susidariau išvadą, kad valstybei kaime gyvenanti bobute – ne žmogus, o jos laikomas šuo – ne gyvūnas. Absurdas.

„Planuojama, kad gyvūno augintinio ženklinimas, skiepijimas ir registravimas kainuos ne daugiau kaip 15 eurų. Pasak Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės, bus kontroliuojama, kad veterinarijos gydytojai nemėgintų pasipelnyti iš šios veiklos.“ -  Oi, tikrai čia nesukontroliuos tų veterinarų. Mūsų veterinaras toks korumpuotas, kad ohoho... :)

„Ženklinimas yra vienintelė galimybė pabėgusį gyvūną augintinį susigrąžinti.“ – tai mano nuomone kolkas vienintelis ir didžiausias privalomo ženklinimo pliusas.