2017 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis

#Nuotraukų piškinimas

Visai neseniai atradau naują aistrą - fotografuoti augalus ir gyvūnus. Kaip man sekasi? Galite įvertinti patys. Beje, visos nuotraukos yra skelbiamos mano instagram'e: https://www.instagram.com/zals_agurks/.


TOP 10











2017 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

#20 smulkmenų, kurios mane pralinksmina...

Prieš 2 metus kitame savo bloge patalpinau įrašą, kurį dar ir šiandien skaitydamas nusišypsau.

1. Kai po sunkios darbo savaitės pagaliau ateina penktadienio vakaras ir galiu atsipalaiduoti...
2. Kai žmogus, kuriam simpatizuoju, numeta man šypsnį ir pasilabina...
3. Kai galiu apkabinti mamą...
4. Kai per egzaminą papuola variantas, kuriame į visus klausimus žinau teisingus atsakymus...
5. Kai pagaliau baigiasi nuobodi paskaita...
6. Kai reikia važiuoti į paskaitas su persėdimais ir vos tik išlipęs iš vieno autobuso, pamatau, kad atvažiuoja kitas man tinkantis autobusas...
7. Kai žaisdamas su krikšto dukra, ji netikėtai nusišypso ir apkabina mane...
8. Kai perskaitau įdomią knygą ir ji pakeičia mano mąstymą...
9. Kai pagauna įkvėpimas ir aš jam pasiduodu...
10. Kai pažiūrėjęs į dangų pamatau žvaigždes...
11. Kai susapnuoju nuostabų sapną, kuriame aš skrendu...
12. Kai mano mėgstamiems ledams parduotuvėje taikoma nuolaida...
13. Kai pliaupiant lietui einu pasivaikščioti su lietsargiu...
14. Kai gatvėje sutinku seną draugą...
15. Kai prie arbatos turiu skanių sausainių...
16. Kai per radiją pradeda groti mėgstamiausia daina...
17. Kai ryte mane pažadina blynų kvapas arba rytmečio saulės šviesa...
18. Kai senelė papasakoja įdomią istoriją...
19. Kai mėgstamas aktorius(-ė) laimi kokį nors apdovanojimą...
20. Kai auginamas kaktusas pasipuošia žiedu...


Pabandysiu užrašyti 20 naujų priežasčių, kodėl galiu džiaugtis savo gyvenimu... :)

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

#Sausi, tik be cinizmo ir kraštutinumų!

Daugelis žino Sausį[1]. Iš esmės tai yra rašytojas, kuris slepia savo tapatybę. Skaitytojui tas anonimiškumas, manau, yra it kabliukas. O pačiam rašytojui - rašymą lengvinantis faktorius. Jis gali drėbti "kaloringą tiesą", nebijoti būti užmėtytas akmenimis, rašyti apie savo pažįstamus žmones... Taip pat Sausis gali nevengti necenzūrinės leksikos, tiesmukiškumo ar temų, kurios laikomos tabu. Galiu kaip pavyzdį pateikti vieną jo citatą: "Žmonės save linkę masturbuoti kitų problemomis". Jeigu reikėtų apibūdinti jo rašymo stilių, tai panaudočiau 3 epitetus: "aštrus", "riebus" ir "pikantiškas".

Neseniai perskaičiau vieną jo įrašą[2], kuris mano galvoje sukėlė minčių štormą:

"- Vilkai vėl užpuolė avis! – šaukė į kaimą basomis atbėgęs piemuo.

 Tai kartojosi jau antras mėnuo, tad įsiutę miestelėnai čiupo dalgius ir išėjo medžioklėn. Žvėrys krito nuo pagalių smūgių, sužeistiems po kaklu buvo kišamas peilis ir užbaigiama žemiška kelionė. Tačiau galiausiai minia sustojo – vilkų guolyje drebėjo visai neseniai gimęs jauniklis. Delnais akis besidengiantis mielas padarėlis sutirpdė įsiūtį, tad iš visos gaujos vienintelis buvo paliktas gyventi.

 Bėgo metai. Mažylis užaugo. Šiandien jis išpjaus visą avių bandą, šiandien paskutinis kraujo lašas tekės ir šunims, ganantiems banguotąjį grobį.

 Jei meilė baigėsi, nužudyk visus ją primenančius. Atsikratei blogą energiją skleidžiančiais draugais – sudegink visus tiltus, kad šie niekada negrįžtų. Jei keiti savo gyvenimą, peilį po kaklu kišk net pačiam mieliausiam vilkiukui – kad ir kokios mielos akys bebūtų, kad ir kaip gailiai jis beinkštų. Nes net ir vienas vilkas vieną dieną išpjaus visą bandą avių."


Manau, kad tiltų deginimas prilygsta praeities užmiršimui. O tai tas pats, kas tvarstyti gilias žaizdas, kurios reikalauja chirurgo adatos ir siūlų. Laikui bėgant tam tikri gyvenimo momentai atvers įsisenėjusias dvasines žaizdas ir žmogus bus tampomas praeities ir dabarties it skudurinė lėlė. Senas žaizdas tylos, vienatvės ir atsiskyrimo tvarsčiais neišgydysi. Nes tai ne vaistai. Paprasta. Ir laikas nėra vaistas nuo dvasinių sopulių. O juk įprasta manyti, kad būtent jis tirpdo praeities šešėlius, naikina demonus ir tramdo vidinius cenzorius. Viskas gali būti net atvirkščiai. Praeities sopuliai gali peraugti į žmogiškumo anemiją, dvasiškumo nepakankamumą ar į dar kokią baisią ligą... Iš savo menkos patirties žinau, kad pirmiausia tik pats žmogus gali sau padėti pasveikti dvasiškai.

Tiltų deginimo taktiką galima taikyti, bet tik retais ir išskirtiniais atvejais, kai nėra kitos išeities. Tačiau šis kraštutinumas negali tapti orientyru slenkant gyvenimo keliu. Tiltus degina nebrandūs žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba sutvarkyti savo dvasinį šiukšliną. Kiekvienas privalo suprasti paprastą (gal net liūdną) tiesą. Ir tai... Priklauso viskas nuo to, kokiu rakursu pažvelgsi... Gyvenime taip jau būna, kad žmonės pasibeldžia į mūsų širdį, išsitrina savo purvinus batus į kilimėlį su užrašu "Welcome!" ir dingsta. Taip pat neverta pamiršti, kad kai kuriems žmonėms, mes ir esame tie nedėkingi praeiviai. O jie galbūt mums kažką jautė, prie mūsų prisirišo...

Nusivyliau šiuo Sausio tekstu. Tiesiog ši asmenybė siekia, kad žmonės dvasiškai pasveiktų perskaitę jo tekstus. Bet degindami tiltus žmonės nepasveiks, o pasmerks save ilgam letargo miegui. O pabusti iš ilgo košmaro būna taip sunku. 

  
---
Įdomus straipsnis apie misterį iks - Sausį: http://raudonaskilimas.tv3.lt/2017/03/23/po-sausio-pseudonimu-pasislepes-rasytojas-zmones-save-linke-masturbuoti-kitu-problemomis/




[1] https://www.facebook.com/as.sausis/?fref=ts
[2] https://scontent-ams3-1.xx.fbcdn.net/v/t1.0-0/p280x280/20914266_1937460809812240_7495229487837063402_n.png?oh=0b2b7e848f2f5b3c74c2d36c9ea270d0&oe=5A2D25DB

2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

#7 priežastys mylėti Jeanette Winterson


Vienas iš didžiasių mano gyvenimo atradimų - knyga "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai". Šiandien pasidalinsiu keliomis mano mėgstamiausios autorės citatomis.

1. Apsileidimas - rašytojo mirtis. Purvas, nepatogumai, alkis, šaltis, traumos ir dramos nereiškia nieko. Šių dalykų man teko gana ir jie tik paskatindavo, bet dėl apsileidimo - niekingos drėgnos pilkumos, laipsniškos gėrio ir grožio korozijos, kompromiso, prisitaikymo ir susitaikymo užkaborių - dėl jų gerai dirbti neįmanoma.

2. Norint gerai padaryti ką nors didaus reikia keistų ir dažnai juokingų ritualų, nes jie nuveja sielos apsileidimą ir menkystę, tarsi sakančius, kad viskas nereikšminga, murkšlina ir dėl nieko neverta stengtis.

3. Tada, kaip ir dabar, rašiau ant perdirbto popieriaus: tada vien todėl, kad niekas apie jį nežinojo ir jis buvo pigus, o dabar, - nes taip daryti teisinga, nors ši ypatybė  padarė jį daug brangesnį už medžius ryjantį brolį. Jei būčiau leidėja, reikalaučiau visus rankraščius siųsti ant perdirbto popieriaus. Kodėl gamta turi mokėti už meną?

4. Parduodantieji knygas prekybos centruose suinteresuoti apyvarta, o ne kultūra. Didieji tinklai trokšta didelio pelno, jų nedomina nežinomi vardai.

5. Kiekvienos rašytojų ir menininkų kartos pareiga - rasti naujų būdų įprastinėms žmogiškosioms situacijoms ir būsenoms apsakyti. Tiesa, patiekti drungnus vakarykštės vakarienės likučius lengva, pelninga ir jie sulaukia populiarumo (trumpam). Tiesa ir tai, kad taip besielgiantieji klysta.

6. Kiekvienas ir kiekviena, atėjus  laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet tuo pat metu ir ribotame, ar stumtis į priekį, dažnai už sveiko proto ribų, į savo asmeninę erdvę - nežinomą, dar neatrastą.

7. Mąstymo procesai panašesni į labirintą, o ne į greitkelį - kiekvienas posūkis veda prie kito - nesimetriško ir netikėto. Tačiau tai ne chaosas. Sudėtinga matematinė lygtis, kurią dar sunkiau išnarplioti, nes X ir Y reikšmės kaskart vis kitos.


2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

#Lietuvos darbo rinka: neatvira lankstaus mąstymo žmonėms

Dabar intensyviai ieškau darbo, lakstau į darbo pokalbius, rašau motyvacinius laiškus ir siunčiu įmonėms savo gyvenimo aprašymą. Buvau keliuose darbo pokalbiuose ir supratau, kad darbdaviai mąsto kategorijomis, stereotipiškai, daugiausia vadovaujasi asmeninėmis simpatijomis ir nėra suinteresuoti pasitikėti "avansu" naujais darbuotojais.

Mano gyvenimo aprašymas yra margas. Dabar verčiu knygą iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą, dirbau konsultantu ir du kartus picų kepėju, laisvalaikiu atiduodu visą save kūrybai, pabaigiau istorijos studijas... Visa tai - tarpusavyje nesusiję dalykai. Paskaičius mano CV, gali iškilti 2 mintys: 1) Kažkokia nesubrendusi asmenybė... Blaškosi, raitosi ir niekaip negali atrasti savęs. 2) Asmenybė, kuri pasižymi lanksčiu mąstymu, turi plačią interesų sferą ir nebando savęs uždaryti rėmuose. Kaip taisyklė, darbdaviams galvoje švysčioja būtent pirmoji mintis. Pirmiausia esu nurašomas kaip geras darbuotojas, nes esu istorikas(!). Kiekvieną kartą girdžiu kažką panašaus: "Nu nežinau, nežinau... Abejoju ar istorikai pasižymi komunikabilumu, mėgsta ir gali daug bendrauti su klientais". Tokiais atvejais mintyse tenka sunkiai atsidusti (em, o kartais suriaumoti it liūtui). Tada pradedu aiškinti, kad istorikai nėra vien archyvinės žiurkės. Kad net "tuose archyvuose" dalis personalo dirba su klientais. Taip, įsivaizduokite... Su tais pačiais reikliais ir nepatenkintais klientais! (Bet čia ne taisyklė. Klientų būna visokių). Istorikai - dėstytojai, mokytojai, gidai ir t.t. Jie taip pat moka kalbėti, bendrauti ir ne tik skaityti ar rašyti.

Y kartos individai yra pasiruošę nors ir visą gyvenimą ieškoti savęs. Mums išsilavinimas - tai tik nereikšmingas taškas gyvenimo kreivėje. Mano kartos atstovai mąsto taip: "Baigęs buhalterinę apskaitą aš tapsiu konditeriu", "Po logistikos studijų eisiu dirbti į muziejų". Šiandien jauni žmonės yra pasiruošę gyventi... Pasiruošę GYVENTI iš tikrųjų, nedirbti nemėgstamo darbo, griauti sienas(ten, kur jų visiškai nereikia). Mes nepataisomi svajokliai, kurie radę laisvą minutę ims ir sieks, kad svajonės taptų gyvenimu. Individai pasirinkę stabilumą į mus žiūri kreivai. Bet mes visada tokiems atsakome: "Papūsk man į uodegą".


Užbaigsiu įrašą Solveigos Kurgonaitės žodžiais apie naujosios kartos atėjimą į Lietuvos darbo rinką: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek." 

2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

#Memento mori: Vaiduliai


Kadaise lietuviai tikėjo, kad nedorėliai žmonės numirę vaidenasi.
Sakoma, jog tai velnias įlenda į nedorėlių odą ir vaikšto žemėje kaip žmogus.
Tokiu pavidalu velnias nieko nebijo.
Gali net vaikščioti po bažnyčią nebijodamas šventinto vandens.
Tokią būtybę žmonės vadindavo vaiduliu.

I.

Naktį per kapines eidamas žmogus randą tuščią grabą. Norėdamas patirti kas bus, drąsuolis atsigula tuščiame grabe ir laukia. Prieš vidurnaktį atbėga vaidulis ir prašosi, kad kuo greičiausiai žmogus jam leistų į grabą atsigulti, nes jo laikas baigiasi.
- Kur tu buvai? - klausia žmogus.
- Buvau vestuvėse, uždusinau jaunąją ir jaunąjį, - nerimastingai atsako vaidulis.
- Pasakyk kaip juos reikia atgaivinti ir įleisiu į grabą.
Vaidulis nenoromis išduoda paslaptį:
- Reikia jaunuosius patrinti numirėlio rūbo atkarpa ir jie atgys.
Kai žmogus leidžia vaiduliui atsigulti į grabą, kapas vėl užgriūva.

Sakoma, kad vaidulis tol vaikščioja, kol nesužinai jo paslaptį.

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

#Gyvenk



Prijaukink mirties drakoną,
kaip kadaise
indėnas mustangą
by Igor Morski
prijaukino.
Tada nematysi,
rudenį
užmiegant gamtai,
vien įspaudo mirties.
Tada išvengsi,
ledu alsuojančios minties,
kad jaukią dieną
kraugeriškai
tamsa suryja.
Kad vienatvė
negailestingai
džiugesį skandina.
Tik tada suprasi
Šventa tiesą
Deivės Amžinybės.
Tyloje gimsta
dalykai garsiausi,
o po nesėkmės sunkiausios -
noksta vaisiai saldžiausi...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...