#Memento mori(Nr. 1)

Pradedu ciklą Memento mori. Įrašuose bus talpinami seni pasakojimai apie numirėlius, kurie randami tautininkų leidinyje Vairas(žr. Dr. J. Balys, Gyvi numirėliai // Vairas, 1936, Nr. 6,

p. 611-626)

Siela

"Žmogus  mato, kaip iš jo miegančio draugo burnos išlekia baltas vabalėlis, paklajoja (pvz., ropoja šiaudu per vandens klaną, įlenda į akmenų krūvą) ir po kurio laiko vėl grįžta į miegančiojo burną; pabudęs žmogus pasakojasi draugui savo sapną - ėjęs aukštu tiltu per didelę upę ir vienam kalne radęs paslėptus didelius turtus; nueina prie akmenų krūvos, kur buvo įlindęs vabalėlis, ir ten atranda paslėptą lobį."

Mirusieji trokšta ramybės

"Viena motina vis verkdavo savo mirusio vaiko. Jis pasirodo motinai sapne ir prašo: „Mamyt. kodėl mane taip vargini ir ramumo neduodi? Perstok verkusi, nes aš poilsio negaunu - mano drapanos vis šlapios ir šlapios nuo tavo ašarų."

"Viena duktė vis eidavo ant kapų verkti savo mirusios motinos. Kartą vakare pamatė ji savo motiną, apsisiautusią balta drobule, bet su ožkos kojom ir be nosies (velnio ženklai). Mergaitė ėmė išsigandusi bėgti, motina vytis, vos spėjo įbėgti trobelėn. Tada numirėlė sako: „Tavo laimė, kad tu paspėjai įbėgt.“

"Vėl kartą dvi moterys labai verkdavo savo mirusių vyrų. Atėjo jie padėti joms rugių pjauti, bet paskum ėmė žmonas smaugti - vieną užsmaugė, kita pabėgo."

"Žinomas pasakojimas apie numirėlį, kuris nori nusigabenti į kapus savo mylimąją, kadangi ji nesiliauja jo verkusi. Naktį, kaip buvo iš anksto sapne pranešęs, atjoja mylimasis ant gražaus žirgo ir liepia merginai joti su juo kartu. Mergina pasiima rožančių, škaplierius ir kt. šventenybes, bet bernas pakelėj liepa juos numesti, nes arklys negali panešti tokių sunkenybių. Jodamas pro kapus sako: "Mėnesiena kai diena, joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebijai su negyvėliu joti?" - "Ko aš bijosiu su savo mylimiausiu". Tačiau pamačius, jog tas mylimiausias nori ją įsitraukti gyvą į kapą arba užsmaugti, susipranta jį apgauti. "Tau čia paprasta, tu lįsk pirmas" - ir pabėga."

"Mergaitė, bebėgdama nuo ją persekiojančio mylimojo, užbėga į trobelę, kur randa bobutę ir kitą negyvėlį ant lentos. Lauke likęs mylimasis vis šaukia: „Negyvėli, paduok gyvėlę!“ Lavono rankos krust, kojos krust, atsistoja ir eina. Bobutė nenori leist. „Pasitrauk, man reikia pagaut tą ličyną ir paduot kas jos reikalauja". -„Palauk, nesiskubink taip, pirma išklausyk lino mūką, tai tada galėsi“. Ir bobutė pradeda pasakoti, kaip liną pasėja, akėja, kaip jis dygsta ir auga, nurauna ir t.t. vis labai smulkmeniškai. Numirėlis ragina, kad greičiau pasakotų, bet ji nebaigia iki gaidžių ir taip išgelbsti mergaitę, kuri iš išgąsčio po kelių dienų miršta."

#Vėlyvųjų viduramžių mirties samprata

Vėlyvųjų viduramžių žmogui pastoviai buvo diegiama mintis memento mori. Žmonės, kurie "gulėsi į patalą", pastoviai jiems buvo peršama, kad jau greitai jų kūną paguldys į kapą. Dažniausiai tokias mintys diegdavo religija. Viduramžių pabaigoje, o ypač XV šimtmetyje, pamokslavimai apie mirtį labai išplito liaudyje. Prie to prisidėjo elgetaujantys ordinai. Dėl viso to, viduramžių žmogus mirtyje įžiūrėjo tik laikinumo aspektą ir jokio kito. Buvo diegiama, kad žemiškos grožybės kada nors pasibaigia. Kad grožis yra efemeriškas, o turtų su savimi į anapusinį gyvenimą nepasiimsi. Todėl  žmogaus idealas - tas, kuris nieko neturi.

                      Iš žmogiškosios grožybės ir puikybės lieka tik atminimas, vien vardas. Ši mintis kėlė žmogui liūdesį. Viduramžio žmogus iškelia prieš save veidrodį ir iškart pamato laikinumo apraiškas: kūno irimą. Bažnytiniai traktatai skelbė apie pasaulio niekingumą.

                      Keturioliktajame šimtmetyje vaizduojamasis menas pradėjo vaizduoti mirtį kaip dulkes ir kirmėles. Antkapiuose buvo vaizduojamas negyvas, nuogas žmogus su išsukiotomis kojomis ir rankomis. Jo vidurius ėdė kirmėlės. J. Huizinga pastebi, kad Viduramžiuose žmogus stabteli tik prie baisybių. Tačiau pagal autorių, jei žmogus būtų žengęs žingsnį pirmyn, jis suprastų, kad ir tie puvėsiai buvo tik laikini, nes vėliau pavirsta žeme ir gėlėmis.

                      Žmonės bjaurisi senatve, liga ir mirtimi. Dvasininkai ragino žmones galvoti apie mirtį, pasaulio laikinumą. Mirtis buvo suprantama kaip moters grožį naikinanti jėga. Avinjono celestinų vienuolyne buvo paveikslas, kuriame pavaizduotas moters lavonas su dailia šukuosena, apvilktas įkapėmis. Bet jo kūną griaužė kirmėlės. Buvo akcentuojama, kad kol esi gyvas gali būti turtingas ir gražus, tačiau turtai ir pasiliks žemėje, jų nepasiimsi. Galbūt gyvenime žmogus galėjo pasidabinti sienas kilimais, bet kapas bus papuoštas voratinkliais. Dailininkai dažnai primindavo savo paveikslais, kad žmonių kūnai skirti tik kirmėlėms. Moterims primenama, kad jų grožis būs atimtas mirties, kad jos praras sveikatą ir taps jų dukterų šešėliu. Jos bus prieš mirti apleistos ir niekam nereikalingos.

                      Mirties buvo bijoma, dėl kūno suirimo. Buvo akcentuojama, kad Šventoji Marija gavo didžiausia dovaną. Paėmimas į dangų ją išgelbėjo nuo kūno irimo. O tai įrodo materialistinės dvasios vyravimą, nes niekaip neatsiribojama nuo kūno. Ir iš ties. Man labai keista, nes krikščionybėje tikima į sielos amžinumą. O pasirodo, kad vėlyvųjų viduramžių žmogus užmiršta, kad kūne, kuriam lemta sutrūnyti ir būti sugriaužtam kirmėlių slypi nemirtinga siela. Nesusimąstoma, kad kūnas yra tik sielos narvas.

                      Bijant kūno suirimo buvo kovojama su tuo. Pvz. žymių žmonių lavonų veidai buvo padažomi, kad neišryškėtų gedimo požymiai. Kitas būdas buvo įžymių žmonių lavonus supjaustyti gabalais ir tol virti, kol mėsa atsiskirs nuo kaulų. Kaulai buvo nuvalomi ir siunčiami iškilmingai palaidoti, o viduriai ir nuoviros užkasamos kitoje vietoje. Pastarasis būdas vėliau popiežiaus buvo uždraustas

                      Mirtis literatūroje ir mene buvo vaizduojama kaip Apokalipsės raitelis, kaip megera šikšnosparnio sparnais, tai pat vaizduojama kaip giltinė su dalgiu ir lanku su strėlėmis. Mirtis taip pat buvo vaizduojama panaši į beždžionę, kuri išsišiepusi kviečia ir paskui save veda popiežių, imperatorių, didiką, vargetą juodadarbį, vienuolį, vaiką, kvailį ir visų kitų amatų ir luomų atstovus.

                      Visi vaizdiniai buvo perteikiami medžio raižiniais, knygomis. Pvz. kūrinyje "Ars moriendi" buvo pavaizduota, kad mirštantįjį velnias kamuoja 5-iomis pagundomis: abejonės dėl tikėjimo, neviltis dėl nuodėmių, prisirišimas prie žemiškų turtų, nebegalėjimas ištverti kančių ir pagaliau puikybė dėl savo dorybių.

                      Apibendrinant sakytina, kad sąmonėje buvo diegiami vien šiurkštūs ir bjaurūs mirties aspektai. Huizinga pabrėžia, jog mirtyje nebuvo pastebėti kiti eleginiai motyvai. Viduramžiuose žmogus savanaudiškai žiūri į mirtį. Jis nebijo, kad mirtis išskirs su mylimais žmonėmis, su šeima, bijoma tik savos mirties. Bijoma kūno suirimo ir užmaršties. Nebuvo jokio susitaikymo su lemtimi.

Remtasi: Johan Huzinga "Viduramžių ruduo"