2017 m. rugsėjo 30 d., šeštadienis

#RE: Valdemaras Klumbys. Pikti klausimai Lietuvos jaunimui: kur jūs, aš jūsų nematau

Valdemaras Klumbys užduoda Lietuvos jaunimui klausimą: "Kur jūs, aš jūsų nematau?"(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-13-valdemaras-klumbys-pikti-klausimai-lietuvos-jaunimui-kur-jus-as-jusu-nematau/62661).

O man norisi atsakyti: "Mes čia! Tik prašau Jūsų, nusiimkite senus akinius...".



Straipsnyje fiksuojamos neva visos šiuolaikinio Lietuvos jaunimo ydos. Atsišaukimo forma parašytame tekste jaunas žmogus kviečiamas atsisakyti nekokybiškų iliuzijų ir pagaliau pradėti (iš tikrųjų) gyventi. Rašau įrašą nenorėdamas reabilituoti šiuolaikinio jauno žmogaus. Ne. Tiesiog noriu visur kaišioti savo trigrašį. Manau, jog noras diskutuoti apie jaunimą ateina su amžiumi. Pats kelis kartus juokiausi iš savęs, kai diskutuojant apie šiuolaikinius vaikus pabrėžiau: "O vat mano laikais taip nebuvo...". Lietuvos jaunimas gimęs nepriklausomoje Lietuvoje yra kitoks - faktas. Tačiau tai nereiškia, kad tas kitoniškumas pasireiškia vien savanaudiškais poelgiais ir kitais blogais dalykais.

"Aš klausiu tavęs, kodėl tu toks sukriošėlis, dar net universiteto nebaigęs? Kur tavo jaunatviškas ryžtas nugalėti kliūtis, įveikti visas negandas?". Straipsnio autorius mano, kad šiuolaikinis jaunimas yra per ankstį susenęs. Aš irgi matau šią problemą, bet kitokiu rakursu. Šiuolaikinis žmogus yra per daug atsargus. Jis viską šaltai apskaičiuoja. Daugelis mano pažįstamų žmonių nenori kurti šeimos, nes neturi tvirto finansinio pagrindo. Štai, tarkim, Edgaras(vardas išgalvotas, o žmogus realus) man dažnai kartoja, jog jeigu neturės gerai apmokamo darbo, tai apie šeimos kūrimą net negalvos.

"Todėl stengiesi iš visų jėgų būti toks, kokio reikia: normalus, neišsiskiriantis, savas? Ir pats pirmas pulsi badyti pirštais neįprastai atrodantį ir besielgiantį, kad tik kas ko nors negero apie tave nepagalvotų?" Nežinau, kaip šie klausimai rišasi su šiuolaikiniu jaunimu, nes aš matau visiškai atvirkštinį procesą. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie nebijo parodyti savojo aš. Tokių žmonių daugėja su kiekviena diena. Tiesa, dažniausiai išvaizda tampa vienintele šiuolaikinio jaunimo saviraiškos forma. Už to įdomaus fasado gali slėptis nykuma. Mimikrija[1] šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui negresia. Tiesa, autorius ir ši dalyką pastebi: "O gal tu iš tų, kaip jie ten, ekologiškų, pozityvių individualistų, manančių, kad jie – geriausi ir verti visko pasaulyje? Nori bet kokia kaina išsiskirti, būti spalvingas ir kitoks, apsirengęs rėkiančių spalvų uniforma ir neišsiskiriantis iš kitų tokių pat spalvingai vienodų minios?".

"Jautiesi tuščias, viskas aplinkui atrodo beprasmiška, ir tu nusivylęs viskuo – nuo pasaulio iki savęs imtinai? Niekur nematai prasmės net nepabandęs padaryti kažko prasmingo? Gelbsti alkoholis, narkotikai, seksas? O kai nebegelbsti, pabėgi anapus, nes ten nieko nėra, o ypač – atsakomybės už tai, ką padarei ir ko nepadarei?" Apatija + šiuolaikinis jaunas žmogus... Tai kaip morka ir obuolys, citrina ir soda, kava ir vanilinis sūrelis... Jaunimas iš tiesų yra chroniškai pavargęs, nemoka džiaugtis mažais dalykais. Jam mylimo žmogaus apkabinimas, mamos paruošta vakarienė, plazminis televizorius, patogi lova - nuobodu ir kasdieniška. Šiuolaikinis žmogus ieško ekstrimo. Valdemaras Klumbys nurodo, kad tas ekstrimas - seksas, narkotikai ir alkoholis. Mano nuomone bet kokia priklausomybė iš esmės yra blogis. Žmogus gali įnikti į darbą ir jam supantis pasaulis nustos egzistuoti. Toks žmogus tiesiog bukai gyvens manydamas, kad tik darbas jo gyvenimą daro prasmingu.

Pabaigai pasakysiu, jog straipsnis yra įdomus, tačiau jame jaunas žmogus suprantamas kaip robotas. Autorius lyg programuotojas vadovaujasi mintimi, jog egzistuoja kelios šiuolaikinio jaunimo elgsenos normos/formos. Yra arba taip, arba kitaip...
O tarpinio varianto nėra?
Manau, jog šiuolaikinis jaunimas yra spalvingas ir įvairus. O straipsnio tema - sena kaip ir pats žmogus.

Taip jau yra.

* Jaunimas nutrūktgalviškai keičia pasaulį... daug klysta, daug mokosi...
Ką sako vyresnioji karta?
Taip negalima. Semkitės išminties iš mūsų. Kokie jūs neatsargūs!

* Jaunimas tampa atsargus... nerizikuoja(jeigu yra didelė tikimybė pralaimėti)...
Ką sako vyresnioji karta?
Kas per jaunimas... Vien apatija ir nihilizmas... Suseno greičiau laiko...

Jau kartą citavau Solveigą Kurgonaitę. Padarysiu tai dar kartą: "Turbūt taip jau istoriškai susiklostė. Mano kartos žmonėms nereikėjo tris valandas laukti eilėje, kad nusipirktume žirnelių ir majonezo už "vagnorkes" ar talonėlius. Mums neteko basiems pareiti per sniegą, iššokus iš traukinio, vežančio į Sibirą. Mums neteko gyventi miškuose, kažkur įšalusiuose bunkeriuose laukti priešo su granata. Mes, gimę ir užaugę komforto sąlygomis, šiandien gyvename pertekliaus laikotarpiu. Mes neturim autoritetų, todėl hierarchija mums tik žodis. lr tiek.






[1] "Reiškinys, kai organizmas savo spalva ir forma yra panašus į kitos  rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo gebėjimas išgyventi būna  didesnis".

2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis

#Emocijos

Aš jaučiu!
Tiek daug jaučiu!
Bet viską po kasdiene kreiva šypsena slepiu,
Steriliais saviizoliacijos tvarsčiais širdį raminu,
Iš košmarų gniaužtų išniręs
Nebyliai Tavo pagalbos šaukiu
Ir toliau gyvenu.

Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu!
Bet jausmus lyg akmenukus senoje vazoje kaupiu,
Renku juos kruopščiai ir ignoruoju,
Kad indas pilnas, seniai suskilęs.
Bet nepasiduodu, svirduliuodamas slenku
Pilkų būtybių išmintu taku.

Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu...
Jausmų pokylyje meistriškai su emocijomis valsą šoku
Ir nesuprantu,
Ar paklydęs mano juokas tarp tų sienų keturių
Vien tiktai atsimušančios bangos
Nuo uolėtų , bet iliuzinių krantų?

Ar aš jaučiu?..
Nors kažką jaučiu?..
Skamba galvoje lyg aidas, Alpėse paklydęs -
Nelemta rudeninė obscesija.
Tokia jau ji yra,
Lapiškai klastinga
Ta besišypsanti depresija...


2017 m. rugsėjo 3 d., sekmadienis

#Jei joji ant negyvo arklio – nulipk!


"Jei pastebėjai, kad joji ant negyvo arklio – nulipk" (indėnų patarlė).

Dažniausiai žmogus yra drąsinamas tokiais žodžiais: "Tu tik nepasiduok!", "Eik iki finišo tiesiosios!" "Kovok iki galo!". Bet išmintingas žmogus supranta, kada jam reikia sustoti, pasitraukti, išeiti, palikti ar pasakyti tvirtą "NE". Negyvu arkliu gali būti toksiniai santykiai, kurie mus verčia kiekvieną dieną jaustis aktoriumi atliekanti vaidmenį filme be laimingos pabaigos. Tai gali būti veikla, kurioje mums visiškai nesiseka nors mes į ją investuojame visas savo jėgas, visą savo valią ir laiką. Tai gali būti ir charakterio savybė ar kompleksas, kuris mums neleidžia judėti pirmyn. Kartais gyvenimas reikalauja revoliucijų su fejerverkais ir už nugaros palikto liepsnojančio tilto. O kartais užtenka tik sustoti akimirkai, nuo visko atsiriboti ir apgalvoti savo būtį. Ne visada fantastas iki gyvenimo galo siekęs tam tikro tikslo tampa herojumi. Heroje tampa moteris, kuri paliko savo smurtaujantį vyrą. Herojumi gali tapti pagyvenęs vyras, kuris pagaliau spjovė į aplinkinių žmonių nuomonę ir pradėjo gyventi pagal savo širdies ritmą. Kartais heroizmas yra tik fasadas, kuris slepia skausmą, beprasmį pasiaukojimą ar baimę keistis...


Visada yra fasadas. O kas slepiasi už jo - nesigilinama...

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti...


Kai tėvai pasako, jog manimi didžiuojasi...
Kai randu darbą, kuriame kolektyvas priima mane it šeimos narį...
Kai ekranizuoja mėgstamą kūrinį...
Kai mylimas žmogus mane apkabina...
Kai galiu vakarą praleisti su pledu, arbatos puodeliu ir knyga...
Kai atsigulęs miegoti užuodžiu gaivų neseniai išskalbtos patalynės kvapą...
Kai už lango lyja, o aš esu šiltuose namuose...
Kai sėdžiu prie laužo užhipnotizuotas liepsnos viliotinio...
Kai galiu nuskinti nuo obels sultingą raudonskruostį...
Kai galiu papasakoti kažkam įdomią istoriją...
Kai augintinė papūga straksi iš laimės mane pamačiusi...
Kai ryte jaučiu sparnuotą energiją...
Kai už lango stūgaujantis vėjas mane ramina...
Kai atrandu dainą, kurios žodžiai, atrodo, perpasakoja mano gyvenimą...
Kai pavyksta kulinarinis eksperimentas...
Kai gatvėje sutinku bendraminčių...
Kai kažkas pasako su šypsena veide: "Drąsiau, Tomai. Tu juk viską gali!"...
Kai aplanko kaprizinga mūza ir man pavyksta sukurti eilėraštį...
Kai rytais dainuoju duše...
Kai su tėvais susėdame prie stalo ir dalinamės dienos įspūdžiais...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...