Maistas. Nežinai iš kur atsirado
tokia tradicija - maisto gaminimo maratonas prieš Kūčias. Puikiai atsimenu, kai
vaikystėje su močiute kepdavome malkinėje krosnyje pyragus. Apie 7-8
milžiniškus pyragus! Vėliau dar kepdavome bandeles su aguonomis, uogiene,
grybais ir t.t. Bet tai dar ne viskas! Kepdavome ir kūčiukus, spurgas.
Prigamindavome masyvų dubenį baltosios mišrainės. O dar kiek mėsos
patiekalų laužydavo šventinį stalą! Po maratono likdavo siaubingai daug nesuvartoto
maisto. Tekdavo viską kas liko sušerti gyvuliams.
Niekaip negaliu suvokti kaip tas
maisto gaminimo maratonas siejasi su šventėmis... Laikui bėgant mano mama
pakeitė tvarką namuose ir dabar dėl maisto nevyksta tokia psichozė. Aišku,
maisto vis tiek prigaminama per daug. Bet ne tiek, kad galėtume pamaitinti visą
kariuomenę.
Kalėdinė nuotaika. Apie kokią
kalėdinę nuotaiką galima kalbėti mūsų šeimoje?.. Namiškiai Kūčių dieną
susipyksta. Mama vis bamba, kad nieko nespėja. Kad niekas jai nepadeda, kad
reikia atlikti generalinį valymą namuose, privirti puodus kisieliaus, kompoto,
prikepti kalną bandelių. O dar eglutę dažniausiai statome per Kūčias. Katastrofa!
Kadangi namai tampa tikra pragaro virtuve, kuriai tik trūksta Gordono
Ramzio, tai manyje įsijungia cinikas ir paniurėlis, kuris tik dūsauja ir
pastoviai mėtosi frazėmis: "Kam tiek daug maisto jeigu jau rytoj į jį
žiūrėti niekas nenorės...", "Kalėdų eglutė turi atrodyti lyg solidi
dama, o ne kaip kokia sekso industrijos atstovė...", "Nu ir kas, kad
ant spintos liko tų dulkių...", "Nu ir ką, kad atvažiuos kažkas...
Tai nejaugi negaliu palikti kompiuterio ant stalo...".
Na, visi supratot. Aš toks
naminis Grinčas namiškių akimis... :)
