Šiandien
ko gero yra normalu, kad žmogus renkasi viengungišką gyvenimą. Tik kartais tai
yra smerkiama. Tačiau smerkiantieji tokiu atveju yra laikomi „provincialais“. Konservatyviai
nusiteikę žmonės (dažniausiai tai senesnių kartų atstovai) netoleruoja viengungystės
ir kaltina dėl liberalaus žvilgsnio į šį reiškinį - Vakarų įtaką. Šiais laikais
turime pavyzdžių, viešoje erdvėje asmenybių, kurios nesusikuria šeimų,
bet argi jos yra negerbiamos ar smerkiamos? Argi moteris, kuri nepagimdė yra „nurašoma“?
Bet skirtingai nei šiandien, XIX a. vieniši žmonės buvo netoleruojami. Vienišiai
buvo marginalinė grupė.
Dažnai
žmonės gyvena nesudarydami santuokos. O ir tokia sąvoka kaip „šeima“ mutuoja. Ši sąvoka
dažniausiai apibrėžiama taip: „Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė,
kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja
prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai“. Tačiau
šiuolaikinis žmogus į šeimos kontingentą kartais įtraukia ir draugus. Šeimos
sąvoka lyg ir platėja ir apima vis daugiau individų. Jau XIX a. galima pamatyti
žmogaus vadavimosi iš klišių apraiškas. Daugelis vedybinio gyvenimo, šeimyninių
santykių stereotipų susiklostė būtent XIX - XX a. pradžios rėmuose.
XIX a. žmogus negalėjo savanoriškai
pasirinkti viengungiško gyvenimo kelio, o vėliau lyg niekur nieko įsilieti į
bendruomenės gyvenimą ir bandyti save realizuoti. Šeima tame laikotarpyje nebuvo
suprantama kaip dviejų žmonių emocinė sąjunga. Šeimos dažniausiai buvo kuriamos
iš finansinių paskatų, o ne emocinių. Jausmai ne tik, kad nevaidino pagrindinio
vaidmens, bet ir buvo palikti nuošalyje. Šeima buvo kažkas būtino ir visiems
suprantamu dalyku. Tokia šeimos samprata, per finansinės naudos prizmę, laikė
individą savo glėbyje visą XIX a. Nors jau antroje amžiaus pusėje iš to jau
vaduotasi. Antroji problema slypėjo tame, kad lietuvis katalikas negalėjo nei
oficialiai išsiskirti, nei oficialiai
susituokti dar kartą. Tačiau žmonės vis tiek skiriesi, nors ir neteisėtai.
Taip pat XIX a. galima rasti
šaknų į šios dienos problemą, kad giminės suartėja ir susitinka tik per
vestuves arba per laidotuves. Ši situacija dažnai būna išjuokiama. Tik retais
šeimos nariai, giminės laikosi kartu, artimai bendrauja Šalti giminių santykiai
buvo ir XIX a. Studentas galėjo išvykti studijuoti ir kelis metus nebendrauti
su savo šeima. Būdavo ir tokių situacijų, kai brolis nepažinojo savo brolio, o
sesuo savo sesers.
Galima palyginti Vakarų
pasaulio viengungystės rodiklius su Baltijos šalių regionu. Pažymėsiu, kad apie
15-20% moterų Vakarų Europoje nesukurdavo šeimos. Tuo tarpu Lietuvoje rodikliai
buvo nepalyginamai mažesni - tik apie kelis procentus.
Svarbus įvykis santuokų
vystymuisi turėjo ir baudžiavos panaikinimas. Po šio įvyko vedybos tapo nekilnojamo
turto perdavimo įrankiu. Vedybos buvo laikomos patikimesniu būdų nei nuoma ar
pirkimas-pardavimas. Taigi santuoka XIX a. - ekonominių reikalų sprendimo
įrankis, priemonė.
Tautinis atgimimas įnešė
naujovių į santuokų kūrimą. Buvo kuriamos šeimos modeliai (projektai), kurie
neturėjo nieko bendro su ekonominiu išskaičiavimu. Apskritai, iškyla klausimas
ar tikrai tokiose šeimose, kurios sukurtos iš išskaičiavimo, meilė ir jausmai
visiškai buvo eliminuoti?
XIX a. į besilaukiančias merginas, kurios nebuvo sudariusios santuokos
žvelgta smerkiančiai. Tai įtakojo abortų, naujagimių žudymo klestėjimą. Taip pat
dažnai būsimosios motinos įvykdydavo savižudybę. Pvz., „1858 m. gegužės 18 d.
samdinė Liudvika Malkauskaitė šeimininko tvarte pagimdė nesantuokinį kūdikį,
numetė jį nuo laiptų, o lavonėlį paslėpė po šienu. Netrukus ji grižo į trobą.
Iškviesta policija terado vaiko kūno dalis - kitką suėdė į tvartą užklydęs šuo“(
D. Marcinkevičienė,
Vedusiųjų visuomenė:
santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje. Vilnius,
1999,
p. 31). Viska buvo būtent
dėl tos paniekos moterims, kurios pagimdo ne santuokoje. Vyrai nelikdavo
kaltinami. Taip vadinamus benkartus ir jų tėvus pašiepdavo pati bažnyčia.
Vaikai XIX a. buvo rūšiojami lyg daiktai. Jeigu vaikas nesantuokinis - jo
laukdavo sudėtingas likimas, nes tai marginalinis reiškinys.
XIX-XX a. pr. lietuvių
šeimos gyvenimas gliaudžiai siejosi su
katalikų bažnyčia. Tikinčiųjų požiūris į šeimą, santuoką buvo formuojamas
per pamokslus. Dvasininkų pozicijai įtakos turėjo popiežiaus enciklikos.
Įdomumo dėlei paminėsiu Leono XIII poziciją. Šventasis sostas neigiamai žiūrėjo
į mišrias santuokas konfesiniu požiūriu. Bažnyčia akcentavo meilę kaip šeimos pamatą.
Bet meilė nebuvo svarbiausias dalykas kuriant šeimą. Krikščioniškos šeimos
idealo ir tradicinių vedybų motyvo lietuvių kunigai nei detalizavo, nei
akcentavo.
Jauniesiems prieš vedybas
reikėdavo gauti leidimą iš parapijos ir sudalyvauti ikivedybinėje apklausoje.
Vėliau vykdavo užsakai, o dar vėliau buvo atestato išdavimas (leidimas
tuoktis). Per ikivedybinę apklausą klebonas būsimų jaunikių klausdavo poterių
ir katekizmo. Jei jaunieji nemokėdavo maldų, bažnytinių dogmų, tai apie leidimą
tuoktis galima buvo tik pasvajoti. Užsakai
- viešas būsimos santuokos pagarsinimas pamaldų metu. Pora negaudavo leidimo
susituokti dėl kelių priežasčių: artima ar tolimesnė giminystė, netinkamas
vedybų amžius, neanuliuota teisėta santuoka. Taip pat kliūtimi buvo laikomas
pažadas tekėti ar vesti kitą. Be minėtų, egzistavo ir kita kliūtis, kuri nebuvo
iš bažnyčios pusės - dvarininkai. Jie trukdydavo valstiečiams laisvanoriškai
valstiečiams pasirinkti sutuoktinį. Tačiau Rusijos imperijos valdžia 1853 m.
įsakų panaikino dvarininkų teisę spręsti tuoktuvių klausimą. Šis įvykis "bene
pats svarbiausias XIX a. pirmosios pusės teisinis įvykis katalikų vedybiniame gyvenime." Nuo to laiko vyskupai
stengėsi ginti valstiečius nuo dvarininkų savivalės. Bažnyčia akcentavo
laisvanoriškos santuokos svarbą.
1861 m. - baudžiavos
panaikinimas. Šis įvykis turėjo įtakos ir santuokoms. Vedybos tapo nekilnojamo
turto perdavimo priemonė. Pagrindinis vedybų motyvas buvo materialinis.
Vedybomis buvo bandoma sustiprinti ar išsaugoti tėvų užgyventą gyvenimo lygį.
Tai buvo gerbiamas žingsnis tiek kaimo bendruomenės, tiek bažnyčios. Taip pat
buvo stengtasi sudaryti materialiai lygiavertes santuokas. Tačiau materialinį
vedybų pobūdį galima vertinti kaip ūkininkų bandymą prisiderinti prie
nepalankių ekonominių - socialinių sąlygų po 1861 m.
Meilė šeimoje XIX a. -
pastangos taikiai gyventi šeimoje, o laimė - tai kai įvykdoma žemės-pinigų
kaitos sąlygos. Tik retais atvejais prašymuose dėl santuokos sudarymo buvo
minima abiejų žmonių tarpusavio simpatija. Tradiciškai šeimos, valstiečiai ir
smulkūs bajorai, netraktavo kaip savitikslės vertybės. Šeimyniniai ryšiai buvo
silpni. Santuoka - kaip nauja gyvenimo knyga. Tai atskiras trūkinėjantis
šeimos istorijos etapas.
Lietuvių
moterų vedybinis amžius siekė 25 m., o vyrų - 30 m..
XIX
a. mišrios šeimos buvo traktuojamos nepalankiai. Jeigu lietuvis veda kitatautę
- tai jis rizikuoja nutautėti. Ypač nerimauta dėl žmonų rusių. Vedybos su
kitatautėmis prilyginamos tėvynės išdavystei. Tautinis atgimimas įnešė daug
naujovių. Keitėsi požiūris į vyro ir moters santykius. Turtas kaip vedybų
motyvas pamažu buvo eliminuotas. Inteligentų mąstymas keitė požiūrį ir į
vienišius. Tam procesui įtaką padarė ir inteligentai, kurie kalbėjo apie
alternatyvą meilei moterims - meilė tėvynei.
XIX
a. būdingas socialinis sąstingis - draugai ir sutuoktiniais tapdavo tik tos
pačios aplinkos žmonės. Mišrios santuokos XIX a. pradžioje sudarė apie 5%. Bet
ir vėl tautinis atgimimas pradėjo keisti situaciją. Ir ne tik. 1861 m.
baudžiavos panaikinimas naikino ir luomų sienas. Bajorija po sukilimo išblaškyta
ir nuskurdinta. Jau amžių sandūroje luomiškai mišrios santuokos nesulaukdavo
visuotino pasmerkimo. Taigi XIX pab. - XX pr. luomas jau nebuvo kliūtis
santuokai. Bet kliūtimis dar išliko tautybė ir religija. Nors visuomenė ir
modernėjo.
Katalikų
bažnyčia tapdavo svarbia figūra, kai santuoka baigdavosi skyrybomis. Pagal
bažnytinius kanonų teisės kodeksą, panaikinti teisėtai sudarytą santuoką buvo
neįmanoma. Tik mirtis galėjo nutraukti sakramentą.
Tačiau egzistavo atvejai, kada santuoką galėjo panaikinti bažnyčia. Tai galėjo
įvykti kai santuoka buvo pripažinama negaliojančia arba anuliuojama. Galimybę
anuliuoti santuoka buvo naudojamasi retai. Vedybinis gyvenimas galėjo būti
nutrauktas ir suteikus dvasiniam teismui separaciją. Ji buvo suteikiama dėl
santuokinės neištikimybės, žiauraus elgesio ar dėl sutuoktinio įkalinimo.
Tačiau sutuoktiniai esantys separacijoje naujos santuokos sukurti negalėjo. Be
to, kai pasibaigdavo separacija, vyras ir žmona vėl turėjo gyventi kartu.
Pati
bažnyčios kanonų teisė byloja apie ribotas skyrybų galimybes. XIX a. antroje
pusėje vidutiniškai 1 000 santuokų teko
0,4 ištuokos. Statistika patvirtina retą oficialių skyrybų faktą didžiausioje
Lietuvos dalyje. Skyrybos vykdavo neoficialiai, jos nebuvo iškeliamos
dvasiniame teisme. Oficialiai panaikinti santuoką reikėjo ir lėšų. Dažnai bylos
dėl ištuokos buvo keliamos dėl vyro impotencijos. Bet leidimas retai buvo kada
suteikiamas, nes nustatyti vyro impotenciją buvo sudėtinga. Bylos buvo kuriamos
ir dėl moters ar vyro nevaisingumo. Bet bažnyčia tokiu atveju laikydavosi
pozicijos, kad šeima kuriama ne tik giminei pratęsti, bet ir aistroms tenkinti.
Beprasmiška buvo prašyti dvasinio teismo ir naujos santuokos įregistravimo.
Bažnyčia buvo kategoriškai priešinga tokiems norams.
Bet
kuri situacija, net ir ta, kuri atrodo
be išeities, išeitį turi. Tos alternatyvos, kaip panaikinti santuoką,
ieškojimas buvo sukeltas dvasinio teismo prerogatyvos išskirti sutuoktinius ar
priversti juos gyventi drauge. Tai ribojo katalikų asmeninį gyvenimą. Egzistavo
3 pabėgimo nuo santuokos galimybės (praktikuojamos XIX-XX a. pr.):
1) pabėgti ir sukurti nesantuokinę
šeimą,
2) pakeisti išpažįstamą religiją,
3) nužudyti savo sutuoktinį (nors
paskutinis kelias atrodo radikalus ir žiaurus, bet tokių atvejų būta)
Pirmasis
santuokos nusikratymo būdas pats paprasčiausias. Bet iki baudžiavos panaikinimo
buvo keblus valstiečiams, nes jie
pabėgdami nuo santuokos pabėgdavo ir nuo dvaro. Taigi dvigubas
nusikaltimas. Pabėgusiajam reikėdavo prisijungti prie valkataujančiųjų arba
prie vagių grupuočių. Antrasis kelias, t.y. religijos pakeitimas irgi buvo gana
nesudėtingas būdas. Dažniausiai būdavo pereinama į protestantizmą arba į
stačiatikybę.
Konkubinatas
buvo draudžiamas. Tačiau praktikuojamas XIX-XX a. pr. Toks gyvenimo būdas
laikytas ištvirkavimu. Nesantuokinėse šeimose gimę vaikai buvo registruojami kaip
nesantuokiniai. Dėl to jie vėliau patirdavo civilinės valdžios bei bažnyčios
diskriminacija. Nesantuokinis vaikas negalėdavo gauti tėvo pavardės, paveldėti
tėvų giminių palikimą ir tapti kunigu. Nesantuokinės šeimos tėvas nuolat
ieškojo būdų kaip legalizuoti savo vaikus. Veiksnys, kad buvo beveik neįmanoma
pasiekti skyrybų iššaukė atoveiksmį - nesantuokinių šeimų gausėjimą.
Pagal
D. Marcinkevičienės veikalą: "Vedusiųjų
visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje"
Vilnius, 1999.
Ačiū Joanai už parekomenduotą knygą ir info.