#Eilinė Svirplio diena...

#Traukinys

Gyvenimas

Lyg greitasis traukinys

Lekia žaibiškai į miglotą rytojų

Traukinyje velniškai tvanku

Sunkumas slegia kaulėtą krūtinę

Atrodo jau dūstu

Automatiškai byra ašaros

Žvalgausi pasimetęs pro vagono langą

Aš lyg žirnis

Pupelių sriuboje

Naiviai svajoju

Kad viskas pagaliau sustotų

Nors trumpam

O... tai būtų galimybė

Išlipti

Pagaliau laisvai įkvėpti oro

Neskubant

Ir karštligiškai negalvojant apie iškvėpimą

Tiesiog

Mėgautis procesu

Lyg užsirūkęs paskutinę cigaretę

Prieš mirtį

Grįžtu į vagoną

#Egzistencinis niekas

Seniai  jau rašiau. Pasakyti, kad neturėjau laiko būtų klaidinga. Laiko visada galima surasti, net kai atrodo, jog visiškai jo trūksta. Turbūt mano nerašymo priežastimi eilinį kartą buvo tingėjimas.

Rašymo poreikį patenkinu paskaitoms. Kiekvieną savaitę turiu seminarus, per kuriuos reikia skaityti pranešimus. Aišku, kad parašyti pranešimą nereikia daug kūrybinių jėgų. Tačiau tai užima nemažai laiko. Reikia rasti informaciją(o tai irgi menas rasti tai, ko tau reikia), o suradus ją, gražiai pateikti kaip tvarkingą tekstą. Mums diegiama, kad istorikai turi būti kaip geri rašytojai. O yra dėstytojų, kurie sako, kad istorikas tai ir yra rašytojas.

Vakar sutikau žmogų su kuriuo leidausi į diskusiją. Nors, palaukite, meluoju. Jis daugiau pasakojo apie save, o aš tik linkčiojau galva. Jis, tas žmogus, medikas, man pasirodė esąs materialistas. Tiesiog, kai papasakojau, jog gyvenu iš stipendijos, jis pradėjo klausinėti kodėl nedirbu. Aš atsakiau, kad man pakanka pinigų pragyvenimui ir aš mieliau skirsiu savo laiką mokslams, pomėgiams, savirealizacijai. Jis aišku tik prisimerkė ir pradėjo klausinėti, ar aš nenoriu gyventi geriau, nusipirkti sau kažką fancy. Na, manau visi norime prabangiai gyventi. Tačiau, manau, kad tai nėra būtinybė. O kartais nėra galimybių. Tad papasakojau, kad jei noriu į kiną ar kažką nusipirkti, tai tiesiog valgau taupiau (valgau grikius :D) ir tie pinigai atsiranda. Likau eilinį kartą nesuprastas.

Vėliau tas žmogus pradėjo pasakoti, koks jis darbštus, šaunus, nuostabus ir kaip viską spėja. Man tik liko dūsauti ir galvoti koks aš ale nevykėlis. O dar vėliau prasidėjo dar nemalonesnė pokalbio fazė, kai žmogus niekaip nesuprato kodėl aš pasirinkau istoriją, jeigu ši specialybė (tiksliau mokslas) nelems gero atlyginimo...

Norisi rėkti.

Man pakanka to, ką turiu. Aš laimingesnis neleisdamas pinigų kokteiliams bare ar klube. Geriau renkuosi palangę, pledą, puodelį karštos kakavos ir knygą, kuri man atstos visas linksmybes. Džiaugiuosi ir man to pakanka, kad rytoj turėsiu stogą virš galvos, savo pomėgius, studijas, šeimą ir kažką dar pavalgyti.

Ir tai ne stagnacija. Tai ir ne egzistencinis nuobodulys ar egzistencinis niekas. Tai mano gyvenimas, kuriame aš stūmiuosi į priekį.

Ne cikliškai, ne revoliuciniu būdu, ne dinamiškai, bet evoliuciškai...