Teko man pažinoti žmogų, kurio doroviniai principai buvo nuliniai. Tai buvo moteris pas kuria man teko nuomotis kambarį. Ji vieną kartą man pradėjo pasakoti apie savo motinos laidotuves:
- ... Per laidotuves buvo toks gražus kunigas. Aš bandžiau su juo flirtuoti...
Aš ištiktas šoko būsenos linktelėjau galvą. Mane šokiravo tai, kad moteris laidodama savo motiną galėjo galvoti apie vyrus. Šią graudžiai kuriozišką situaciją papasakojau savo vienam pažįstamui. Jis tai suvirškino labai lengvai. O mane bandė užtildyti argumentu:
- Tavo normos, nėra kito žmogaus normos.
Taip. Tai tiesa. Bet viskam yra ribos. Toleruoti galima tai, kas nepažeidžia dorovės principų. Tai ką, pagal tokią mano pažįstamo poziciją reikia toleruoti kiekvieno emociškai (ir ne tik) degradavusio žmogaus poelgius? Tai nėra tolerancija. Ir tai nepagarba. Tai yra pasyvumas ar abejingumas. Reikia irgi skirti šiuos dalykus...
