#XIX a. realijos: santuoka ir skyrybos

                      Šiandien ko gero yra normalu, kad žmogus renkasi viengungišką gyvenimą. Tik kartais tai yra smerkiama. Tačiau smerkiantieji tokiu atveju yra laikomi „provincialais“. Konservatyviai nusiteikę žmonės (dažniausiai tai senesnių kartų atstovai) netoleruoja viengungystės ir kaltina dėl liberalaus žvilgsnio į šį reiškinį - Vakarų įtaką. Šiais laikais turime pavyzdžių, viešoje erdvėje asmenybių, kurios nesusikuria šeimų, bet argi jos yra negerbiamos ar smerkiamos? Argi moteris, kuri nepagimdė yra „nurašoma“? Bet skirtingai nei šiandien, XIX a. vieniši žmonės buvo netoleruojami. Vienišiai buvo marginalinė grupė.

                      Dažnai žmonės gyvena nesudarydami santuokos. O ir tokia sąvoka kaip „šeima“ mutuoja. Ši sąvoka dažniausiai apibrėžiama taip: „Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o  plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti kartu gyvenantys giminaičiai“. Tačiau šiuolaikinis žmogus į šeimos kontingentą kartais įtraukia ir draugus. Šeimos sąvoka lyg ir platėja ir apima vis daugiau individų. Jau XIX a. galima pamatyti žmogaus vadavimosi iš klišių apraiškas. Daugelis vedybinio gyvenimo, šeimyninių santykių stereotipų susiklostė būtent XIX - XX a. pradžios rėmuose.

                      XIX a. žmogus negalėjo savanoriškai pasirinkti viengungiško gyvenimo kelio, o vėliau lyg niekur nieko įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir bandyti save realizuoti. Šeima tame laikotarpyje nebuvo suprantama kaip dviejų žmonių emocinė sąjunga. Šeimos dažniausiai buvo kuriamos iš finansinių paskatų, o ne emocinių. Jausmai ne tik, kad nevaidino pagrindinio vaidmens, bet ir buvo palikti nuošalyje. Šeima buvo kažkas būtino ir visiems suprantamu dalyku. Tokia šeimos samprata, per finansinės naudos prizmę, laikė individą savo glėbyje visą XIX a. Nors jau antroje amžiaus pusėje iš to jau vaduotasi. Antroji problema slypėjo tame, kad lietuvis katalikas negalėjo nei oficialiai išsiskirti, nei  oficialiai susituokti dar kartą. Tačiau žmonės vis tiek skiriesi, nors ir neteisėtai.

                      Taip pat XIX a. galima rasti šaknų į šios dienos problemą, kad giminės suartėja ir susitinka tik per vestuves arba per laidotuves. Ši situacija dažnai būna išjuokiama. Tik retais šeimos nariai, giminės laikosi kartu, artimai bendrauja Šalti giminių santykiai buvo ir XIX a. Studentas galėjo išvykti studijuoti ir kelis metus nebendrauti su savo šeima. Būdavo ir tokių situacijų, kai brolis nepažinojo savo brolio, o sesuo savo sesers.

                      Galima palyginti Vakarų pasaulio viengungystės rodiklius su Baltijos šalių regionu. Pažymėsiu, kad apie 15-20% moterų Vakarų Europoje nesukurdavo šeimos. Tuo tarpu Lietuvoje rodikliai buvo nepalyginamai mažesni - tik apie kelis procentus.

                      Svarbus įvykis santuokų vystymuisi turėjo ir baudžiavos panaikinimas. Po šio įvyko vedybos tapo nekilnojamo turto perdavimo įrankiu. Vedybos buvo laikomos patikimesniu būdų nei nuoma ar pirkimas-pardavimas. Taigi santuoka XIX a. - ekonominių reikalų sprendimo įrankis, priemonė.

                      Tautinis atgimimas įnešė naujovių į santuokų kūrimą. Buvo kuriamos šeimos modeliai (projektai), kurie neturėjo nieko bendro su ekonominiu išskaičiavimu. Apskritai, iškyla klausimas ar tikrai tokiose šeimose, kurios sukurtos iš išskaičiavimo, meilė ir jausmai visiškai buvo eliminuoti?

                      XIX a. į besilaukiančias  merginas, kurios nebuvo sudariusios santuokos žvelgta smerkiančiai. Tai įtakojo abortų, naujagimių žudymo klestėjimą. Taip pat dažnai būsimosios motinos įvykdydavo savižudybę. Pvz., „1858 m. gegužės 18 d. samdinė Liudvika Malkauskaitė šeimininko tvarte pagimdė nesantuokinį kūdikį, numetė jį nuo laiptų, o lavonėlį paslėpė po šienu. Netrukus ji grižo į trobą. Iškviesta policija terado vaiko kūno dalis - kitką suėdė į tvartą užklydęs šuo“( D. Marcinkevičienė, Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje. Vilnius, 1999, p. 31). Viska buvo būtent dėl tos paniekos moterims, kurios pagimdo ne santuokoje. Vyrai nelikdavo kaltinami. Taip vadinamus benkartus ir jų tėvus pašiepdavo pati bažnyčia. Vaikai XIX a. buvo rūšiojami lyg daiktai. Jeigu vaikas nesantuokinis - jo laukdavo sudėtingas likimas, nes tai marginalinis reiškinys.

                      XIX-XX a. pr. lietuvių šeimos gyvenimas gliaudžiai siejosi su  katalikų bažnyčia. Tikinčiųjų požiūris į šeimą, santuoką buvo formuojamas per pamokslus. Dvasininkų pozicijai įtakos turėjo popiežiaus enciklikos. Įdomumo dėlei paminėsiu Leono XIII poziciją. Šventasis sostas neigiamai žiūrėjo į mišrias santuokas konfesiniu požiūriu. Bažnyčia akcentavo meilę kaip šeimos pamatą. Bet meilė nebuvo svarbiausias dalykas kuriant šeimą. Krikščioniškos šeimos idealo ir tradicinių vedybų motyvo lietuvių kunigai nei detalizavo, nei akcentavo.

                      Jauniesiems prieš vedybas reikėdavo gauti leidimą iš parapijos ir sudalyvauti ikivedybinėje apklausoje. Vėliau vykdavo užsakai, o dar vėliau buvo atestato išdavimas (leidimas tuoktis). Per ikivedybinę apklausą klebonas būsimų jaunikių klausdavo poterių ir katekizmo. Jei jaunieji nemokėdavo maldų, bažnytinių dogmų, tai apie leidimą tuoktis galima buvo tik pasvajoti.            Užsakai - viešas būsimos santuokos pagarsinimas pamaldų metu. Pora negaudavo leidimo susituokti dėl kelių priežasčių: artima ar tolimesnė giminystė, netinkamas vedybų amžius, neanuliuota teisėta santuoka. Taip pat kliūtimi buvo laikomas pažadas tekėti ar vesti kitą. Be minėtų, egzistavo ir kita kliūtis, kuri nebuvo iš bažnyčios pusės - dvarininkai. Jie trukdydavo valstiečiams laisvanoriškai valstiečiams pasirinkti sutuoktinį. Tačiau Rusijos imperijos valdžia 1853 m. įsakų panaikino dvarininkų teisę spręsti tuoktuvių klausimą. Šis įvykis "bene pats svarbiausias XIX a. pirmosios pusės teisinis įvykis  katalikų vedybiniame gyvenime." Nuo to laiko vyskupai stengėsi ginti valstiečius nuo dvarininkų savivalės. Bažnyčia akcentavo laisvanoriškos santuokos svarbą.

                      1861 m. - baudžiavos panaikinimas. Šis įvykis turėjo įtakos ir santuokoms. Vedybos tapo nekilnojamo turto perdavimo priemonė. Pagrindinis vedybų motyvas buvo materialinis. Vedybomis buvo bandoma sustiprinti ar išsaugoti tėvų užgyventą gyvenimo lygį. Tai buvo gerbiamas žingsnis tiek kaimo bendruomenės, tiek bažnyčios. Taip pat buvo stengtasi sudaryti materialiai lygiavertes santuokas. Tačiau materialinį vedybų pobūdį galima vertinti kaip ūkininkų bandymą prisiderinti prie nepalankių ekonominių - socialinių sąlygų po 1861 m.

                      Meilė šeimoje XIX a. - pastangos taikiai gyventi šeimoje, o laimė - tai kai įvykdoma žemės-pinigų kaitos sąlygos. Tik retais atvejais prašymuose dėl santuokos sudarymo buvo minima abiejų žmonių tarpusavio simpatija. Tradiciškai šeimos, valstiečiai ir smulkūs bajorai, netraktavo kaip savitikslės vertybės. Šeimyniniai ryšiai buvo silpni. Santuoka - kaip nauja gyvenimo knyga. Tai atskiras trūkinėjantis šeimos istorijos etapas.

                      Lietuvių moterų vedybinis amžius siekė 25 m., o vyrų - 30 m..

                      XIX a. mišrios šeimos buvo traktuojamos nepalankiai. Jeigu lietuvis veda kitatautę - tai jis rizikuoja nutautėti. Ypač nerimauta dėl žmonų rusių. Vedybos su kitatautėmis prilyginamos tėvynės išdavystei. Tautinis atgimimas įnešė daug naujovių. Keitėsi požiūris į vyro ir moters santykius. Turtas kaip vedybų motyvas pamažu buvo eliminuotas. Inteligentų mąstymas keitė požiūrį ir į vienišius. Tam procesui įtaką padarė ir inteligentai, kurie kalbėjo apie alternatyvą meilei moterims - meilė tėvynei.

                      XIX a. būdingas socialinis sąstingis - draugai ir sutuoktiniais tapdavo tik tos pačios aplinkos žmonės. Mišrios santuokos XIX a. pradžioje sudarė apie 5%. Bet ir vėl tautinis atgimimas pradėjo keisti situaciją. Ir ne tik. 1861 m. baudžiavos panaikinimas naikino ir luomų sienas. Bajorija po sukilimo išblaškyta ir nuskurdinta. Jau amžių sandūroje luomiškai mišrios santuokos nesulaukdavo visuotino pasmerkimo. Taigi XIX pab. - XX pr. luomas jau nebuvo kliūtis santuokai. Bet kliūtimis dar išliko tautybė ir religija. Nors visuomenė ir modernėjo. 

                      Katalikų bažnyčia tapdavo svarbia figūra, kai santuoka baigdavosi skyrybomis. Pagal bažnytinius kanonų teisės kodeksą, panaikinti teisėtai sudarytą santuoką buvo neįmanoma.  Tik mirtis galėjo nutraukti sakramentą. Tačiau egzistavo atvejai, kada santuoką galėjo panaikinti bažnyčia. Tai galėjo įvykti kai santuoka buvo pripažinama negaliojančia arba anuliuojama. Galimybę anuliuoti santuoka buvo naudojamasi retai. Vedybinis gyvenimas galėjo būti nutrauktas ir suteikus dvasiniam teismui separaciją. Ji buvo suteikiama dėl santuokinės neištikimybės, žiauraus elgesio ar dėl sutuoktinio įkalinimo. Tačiau sutuoktiniai esantys separacijoje naujos santuokos sukurti negalėjo. Be to, kai pasibaigdavo separacija, vyras ir žmona vėl turėjo gyventi kartu.

                      Pati bažnyčios kanonų teisė byloja apie ribotas skyrybų galimybes. XIX a. antroje pusėje vidutiniškai  1 000 santuokų teko 0,4 ištuokos. Statistika patvirtina retą oficialių skyrybų faktą didžiausioje Lietuvos dalyje. Skyrybos vykdavo neoficialiai, jos nebuvo iškeliamos dvasiniame teisme. Oficialiai panaikinti santuoką reikėjo ir lėšų. Dažnai bylos dėl ištuokos buvo keliamos dėl vyro impotencijos. Bet leidimas retai buvo kada suteikiamas, nes nustatyti vyro impotenciją buvo sudėtinga. Bylos buvo kuriamos ir dėl moters ar vyro nevaisingumo. Bet bažnyčia tokiu atveju laikydavosi pozicijos, kad šeima kuriama ne tik giminei pratęsti, bet ir aistroms tenkinti. Beprasmiška buvo prašyti dvasinio teismo ir naujos santuokos įregistravimo. Bažnyčia buvo kategoriškai priešinga tokiems norams.

                      Bet kuri situacija,  net ir ta, kuri atrodo be išeities, išeitį turi. Tos alternatyvos, kaip panaikinti santuoką, ieškojimas buvo sukeltas dvasinio teismo prerogatyvos išskirti sutuoktinius ar priversti juos gyventi drauge. Tai ribojo katalikų asmeninį gyvenimą. Egzistavo 3 pabėgimo nuo santuokos galimybės (praktikuojamos XIX-XX a. pr.):

1) pabėgti ir sukurti nesantuokinę šeimą,

2) pakeisti išpažįstamą religiją,

3) nužudyti savo sutuoktinį (nors paskutinis kelias atrodo radikalus ir žiaurus, bet tokių atvejų būta)

                      Pirmasis santuokos nusikratymo būdas pats paprasčiausias. Bet iki baudžiavos panaikinimo buvo keblus valstiečiams, nes jie  pabėgdami nuo santuokos pabėgdavo ir nuo dvaro. Taigi dvigubas nusikaltimas. Pabėgusiajam reikėdavo prisijungti prie valkataujančiųjų arba prie vagių grupuočių. Antrasis kelias, t.y. religijos pakeitimas irgi buvo gana nesudėtingas būdas. Dažniausiai būdavo pereinama į protestantizmą arba į stačiatikybę.

                      Konkubinatas buvo draudžiamas. Tačiau praktikuojamas XIX-XX a. pr. Toks gyvenimo būdas laikytas ištvirkavimu. Nesantuokinėse šeimose gimę vaikai buvo registruojami kaip nesantuokiniai. Dėl to jie vėliau patirdavo civilinės valdžios bei bažnyčios diskriminacija. Nesantuokinis vaikas negalėdavo gauti tėvo pavardės, paveldėti tėvų giminių palikimą ir tapti kunigu. Nesantuokinės šeimos tėvas nuolat ieškojo būdų kaip legalizuoti savo vaikus. Veiksnys, kad buvo beveik neįmanoma pasiekti skyrybų iššaukė atoveiksmį - nesantuokinių šeimų gausėjimą.

                     

Pagal D. Marcinkevičienės veikalą: "Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje" Vilnius, 1999.

Ačiū Joanai už parekomenduotą knygą ir info.