Mano galvoje jau seniai kirbėjo
mintis užfiksuoti tinklaraštyje visus kuriozus, kurie įvyko man per 3 studijų
metus.
Vilniuje pradėjau gyventi
sulaukęs 18 metų. 2013 m. rudenį, kai prasidėjo studijos, per vieną pažįstama
radau butą, kurio šeimininkas pasiūlė už patrauklią kainą nuomotis kambarį. Ta patraukli
kaina - 150lt/mėn. (fiksuotas mokestis). Žinojau, kad man teks kambarį dalintis
su dar 2 žmonėmis, bet nežinojau, kad tie žmonės tai mergina su vaikinu - pora.
Gyventi teko su šeimininku, kuris
pasirodo, kad yra pedantas iki kaulų smegenų. Aš tikrai neperlenkiu lazdos.
Buto šeimininkas man skaitė 10 minučių moralą koks aš esu apsileidęs žmogus,
kad palikau netvarkingai padėtas šlepetes šalia lovos. Prisimenu, kad pirmieji
metai Vilniuje buvo sunkūs finansine prasme. Turėjau vieną porą žieminių batų,
kurie per atolaidį visada permirkdavo. Vieną ketvirtadienį šeimininkas atėjęs
iš darbo pradėjo šaukti ant manęs, kad nepakęs tokių netvarkingų batų savo
bute. Man buvo aiškiai pasakyta, kad kitą kartą permirkę mano batai bus tiesiog
išmesti pro langą iš penkto aukšto. Vėliau šeimininkas mane patikino, kad jis
nemeluoja. Tą dieną nenorėjau šeimininko net akyse matyti ir 7 valandą vakaro,
po paskaitų, dūmiau namo į kaimą. Tamsus žiemos vakaras, pūga, veidą žnaibantis
šaltukas - šie draugai mane lydėjo iki pat namų. Namuose buvau 10 valandą
vakaro.
Tame bute galiojo nerašytos
taisykles. Šeimininkas turėjo "juodąjį" sąsiuvinį, kuriame buvo
surašyti nuomininkų vardai. Prie tų vardų buvo dedami minusai ir pliusai. Man
tai atrodė žaismingas reikalas. Kartais įsivaizduodavau, kad dalyvauju kokiame
nors realybės šou. Juk renki pliusus ir minusus... Linksma. Tikriausiai jeigu
būčiau surinkęs daug minusų, tai man grėstų išmetimas iš buto. Oi, pamiršau,
kad tikriausiai balsavimo keliu žiūrovai galėtų mane sugrąžinti į šį realybės
šou.
Aišku, aš žmogus ne durnas ir po
mėnesio pradėjau suprasti kokios nerašytos taisyklės cirkuliuoja tame bute.
Sužinojau, kad šeimininkas labai mėgsta ekologišką produkciją. Pradėjau jam iš
kaimo vežti obuolius, pieną ir kitus dalykus. Bet pagrinde tai buvo obuoliai.
Būtent raudonskruosčiai obelų vaikai man ir padėjo šiek tiek užsitarnauti
šeimininko palankumo(gal ir pliusą kokį užsidirbau...). Pradėjau daugiau tūnoti
bibliotekoje. Kai šeimininkas dirbdavo nuo ryto iki 13h, aš buvau namie. Kai
jis grįždavo - droždavau į biblioteką. Vėliau, jis eidavo į kitą darbą nuo 18h.
Tada aš grįždavau iš bibliotekos. Eidavau gultis 10h, nes būtent tą valandą
grįždavo šeimininkas po antrojo darbo.
Kad negalvotumėte, kad esu
totalus bambeklis, pasakysiu kelis, gyvenimo tame bute, pliusus. Pirmiausia -
švara. Visada ideali švara. Šeimininkas dažnai actu dezinfekuodavo grindis.
Kambaryje turėjau plazminį televizorių. Nemokamai naudojausi greitu beveliu
internetu. O, dar didžiulis pliusas, per virtuvės langą atsiverdavo nerealiai
graži Vilniaus panorama. Vaizdas pro langą tapdavo kvapą gniaužiančiu naktį,
kai miestą puošė įvairių spalvų šviesos. To vaizdo aš niekada nepamiršiu. Gaila
neturėjau fotoaparato...
O dabar sugrįšiu prie minusų.
Kaip supratote, to buto didžiausias minusas - jo šeimininkas. Šeimininkas
dažnai ateidavo po darbo ir visiems nuomininkams įkyrėdavo savo kalbomis.
Ypatingai mane erzino jo kalbos apie pinigus. Vieną kartą šeimininkas gyrėsi, kad
banko sąskaitoje turi keliasdešimt tūkstančių litų. Tačiau tai buvo vienas
kartas. Kiti kartai pasižymėjo tuo, kad jis pastoviai bambėjo apie sunkią
finansinę padėtį. Dažnai kartodavo, kad neturi už ką duonos nusipirkti. Aišku,
tokios šnekos reiškia vieną - nuomininkai per mažai moka. Tiesiai šviesiai
šeimininkas to nesakė.
Nuotykiai mano tame bute
pasibaigė žiemą. Išsikraučiau. Atsimenu koks tada buvau laimingas... :D
To be continued...