2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

#Kaip bernelis iš provincijos sostinėje būsto ieškojo... (I)


Mano galvoje jau seniai kirbėjo mintis užfiksuoti tinklaraštyje visus kuriozus, kurie įvyko man per 3 studijų metus.

Vilniuje pradėjau gyventi sulaukęs 18 metų. 2013 m. rudenį, kai prasidėjo studijos, per vieną pažįstama radau butą, kurio šeimininkas pasiūlė už patrauklią kainą nuomotis kambarį. Ta patraukli kaina - 150lt/mėn. (fiksuotas mokestis). Žinojau, kad man teks kambarį dalintis su dar 2 žmonėmis, bet nežinojau, kad tie žmonės tai mergina su vaikinu - pora.

Gyventi teko su šeimininku, kuris pasirodo, kad yra pedantas iki kaulų smegenų. Aš tikrai neperlenkiu lazdos. Buto šeimininkas man skaitė 10 minučių moralą koks aš esu apsileidęs žmogus, kad palikau netvarkingai padėtas šlepetes šalia lovos. Prisimenu, kad pirmieji metai Vilniuje buvo sunkūs finansine prasme. Turėjau vieną porą žieminių batų, kurie per atolaidį visada permirkdavo. Vieną ketvirtadienį šeimininkas atėjęs iš darbo pradėjo šaukti ant manęs, kad nepakęs tokių netvarkingų batų savo bute. Man buvo aiškiai pasakyta, kad kitą kartą permirkę mano batai bus tiesiog išmesti pro langą iš penkto aukšto. Vėliau šeimininkas mane patikino, kad jis nemeluoja. Tą dieną nenorėjau šeimininko net akyse matyti ir 7 valandą vakaro, po paskaitų, dūmiau namo į kaimą. Tamsus žiemos vakaras, pūga, veidą žnaibantis šaltukas - šie draugai mane lydėjo iki pat namų. Namuose buvau 10 valandą vakaro.

Tame bute galiojo nerašytos taisykles. Šeimininkas turėjo "juodąjį" sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti nuomininkų vardai. Prie tų vardų buvo dedami minusai ir pliusai. Man tai atrodė žaismingas reikalas. Kartais įsivaizduodavau, kad dalyvauju kokiame nors realybės šou. Juk renki pliusus ir minusus... Linksma. Tikriausiai jeigu būčiau surinkęs daug minusų, tai man grėstų išmetimas iš buto. Oi, pamiršau, kad tikriausiai balsavimo keliu žiūrovai galėtų mane sugrąžinti į šį realybės šou.

Aišku, aš žmogus ne durnas ir po mėnesio pradėjau suprasti kokios nerašytos taisyklės cirkuliuoja tame bute. Sužinojau, kad šeimininkas labai mėgsta ekologišką produkciją. Pradėjau jam iš kaimo vežti obuolius, pieną ir kitus dalykus. Bet pagrinde tai buvo obuoliai. Būtent raudonskruosčiai obelų vaikai man ir padėjo šiek tiek užsitarnauti šeimininko palankumo(gal ir pliusą kokį užsidirbau...). Pradėjau daugiau tūnoti bibliotekoje. Kai šeimininkas dirbdavo nuo ryto iki 13h, aš buvau namie. Kai jis grįždavo - droždavau į biblioteką. Vėliau, jis eidavo į kitą darbą nuo 18h. Tada aš grįždavau iš bibliotekos. Eidavau gultis 10h, nes būtent tą valandą grįždavo šeimininkas po antrojo darbo.

Kad negalvotumėte, kad esu totalus bambeklis, pasakysiu kelis, gyvenimo tame bute, pliusus. Pirmiausia - švara. Visada ideali švara. Šeimininkas dažnai actu dezinfekuodavo grindis. Kambaryje turėjau plazminį televizorių. Nemokamai naudojausi greitu beveliu internetu. O, dar didžiulis pliusas, per virtuvės langą atsiverdavo nerealiai graži Vilniaus panorama. Vaizdas pro langą tapdavo kvapą gniaužiančiu naktį, kai miestą puošė įvairių spalvų šviesos. To vaizdo aš niekada nepamiršiu. Gaila neturėjau fotoaparato...

O dabar sugrįšiu prie minusų. Kaip supratote, to buto didžiausias minusas - jo šeimininkas. Šeimininkas dažnai ateidavo po darbo ir visiems nuomininkams įkyrėdavo savo kalbomis. Ypatingai mane erzino jo kalbos apie pinigus. Vieną kartą šeimininkas gyrėsi, kad banko sąskaitoje turi keliasdešimt tūkstančių litų. Tačiau tai buvo vienas kartas. Kiti kartai pasižymėjo tuo, kad jis pastoviai bambėjo apie sunkią finansinę padėtį. Dažnai kartodavo, kad neturi už ką duonos nusipirkti. Aišku, tokios šnekos reiškia vieną - nuomininkai per mažai moka. Tiesiai šviesiai šeimininkas to nesakė.

Nuotykiai mano tame bute pasibaigė žiemą. Išsikraučiau. Atsimenu koks tada buvau laimingas... :D

To be continued...

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...