#Religija

Nesuprantu žmonių, kurie teigia, jog krikščionybės religijos tiesiog nekenčia, nes tai pati kruviniausia religija. Taip, atsigręždami į praeitį, tiek tolimą, tiek netolimą, istorija rodo kraujų permirkusius krikščionybės istorijos puslapius (visi tie kryžiaus žygiai, pagonių naikinimai, raganų medžioklės - tai tik keli lašeliai žiaurumo okeane). Tačiau reikia skirti vieną dalyką, kad tai ne krikščionybė yra kalta dėl tų žiaurumų. Tai patys žmonės išvirė vienas kitam tokį likimą. Religija šiuo atveju yra tik įrankis. Krikščionybė buvo priedanga siekiant turtų, garbės ir valdžios. Tačiau nekęsti religijos dėl to, kad ji tapo įrankiu - neverta. Juk neprotinga būtų nekęsti laisvės dėl to, kad ji naudojama, kad pasiekti tironiją. Laisvė (kiek jos turime), yra savaime geras dalykas. Bet ją galima panaudoti tiek geriems, tiek blogiems darbams. Juk negalima nekęsti aktoriaus dėl filme mėgstamo personažo nužudymo. Negalima gretinti vaidmens su pačiu žmogumi. Taip yra ir su religija, laisve, mokslu ir kitais dalykais, kurie netinkamo žmogaus rankose, virsta blogų tikslų siekimo įrankiais.

#Tfu

http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/forum-cinemas-ikliuvo-gavo-1-4-mln-euru-bauda.htm

Straipsnį skiriu tiems, aršiems piratų heiteriams. Pasakysiu Jums visiems viena dalyką. Piratavimas niekada nepasibaigs. Tačiau jis gali sumažėti. Bet tik tada, kai tam atsiras palankios sąlygos. Kol kas Lietuvoje dėl kertelinių susitarimų tai skamba lyg pasaka.

Taika

#Tremtis

Tremtis

 Pilkų šešėlių slėniai

 Aplinkui išblukę žmonių veidai

 O aš vienatvės šmėkla

 Slenku į nebūtį

 Patyliais

 Nuo šiaurinio vėjo

 Paraudę Sibiro dangaus skliautai

 Dėl negandų

 Baugina

 Ir rytojų

 Graudina

 Tik vienas sniegas baltas

 lyg popierius

 Ramina

 O gyvenimas lyg sapnas

 Į melancholiją

 Skandina...

#Rašto darbas

Kai rašai referatą arba mokaisi egzaminui, tai kita veikla tau tampa tikra paguoda širdžiai. Nesvarbu, kad tau nepatinka lyginti drabužius, plauti indus ar tvarkyti stalčius, kuriuose prisikaupė metu senumo šlamštas. Visi šie darbai tampa ne tik, kad pakenčiami, bet ir patys šauniausi ir linksmiausi. Tik per sesiją mano kambarys būna idealiai švarus. Tiesiog ateini namo, žinai, kad reikia sėstis mokytis, bet tu nesimokai, o ėmėsi kitų darbų. Nesvarbu, kad jie nėra prioritetų lentelėje. Plauni kojines ir diegi savo galvoje: "Tai irgi svarbu. Tai juk irgi labai svarbu!!! O jei kojinių pritrūks!". Šį savaitgalį tenka rašyti rašto darbą apie filomatus. Šiandien man parašė pusseserė ir paprašė padėti jai parašyti referatą apie Lietuvos geografiją. Tiesa pasakius, ji paprašė manęs tiesiog viską parašyti. Jos indėlis - moralinis palaikymas man rašant. Na, o aš, siekdamas išvengti savo rašto darbo, parašiau pusseserei tą referatą... Nors ir vidinis balsas kuždėjo: "Ką tu darai, Tomai... Tu darai jai meškos paslaugą... Tegul pati rašo! Gali jai padėti su šaltiniais, su struktūrą..." Bet ką ten jau...

Svarbu nerašyti savojo rašto darbo!

#Laiškas sau...

Kartais taip norisi parašyti  sau laišką...

Tomai,

Pirmiausia noriu padėkoti Tau, kad neskubėjai suaugti... Tiek daug šviesių atsiminimų gyvena mano atmintyje! Tačiau nėra jau toks blogas ir suaugusio žmogaus gyvenimas. Kai esi suagęs - turi daugiau laisvės ir erdvės savirealizacijai. Tu įsivaizduok, ateityje turėsi savo atskirą kambarį! Taip...  Skamba kaip fikcija, bet tai taps realybė. Tačiau prieš tai Tau teks gyventi ir pas gimines, ir pas trenktą šeimininką pedantą, kuris grasins tavo batus išmesti į gatvę... Neišsigąsk. Vėliau iš viso šito saldžiai pasijuoksi.

Gyvenimas nėra toks sudėtingas kaip Tau atrodo. Patikėk, aš tuo įsitikinau. Universitetas nėra kažkas nerealaus. Tai mokslo įstaiga, kuri tau padės laisvėti. Ten viskas kitaip. Į Tave žiūrės kaip į asmenybę. Galėsi atversti naują gyvenimo knygos lapą. Kas labai svarbu - netikėk mokykloje mokytojų diegiama tiesa: "Knygos nemeluoja!". Knygas, tiksliau vadovėlius, parašė tokie patys žmonės kaip ir Tu. O žmonės klysta. Net profesoriai dažnai nusišneka. Bet kai suprasi kokios Tavo žinios yra menkos, kad ir profesoriai ne viską žino - tada busi tikrai pažengęs savo mąstymu. Tad linkiu nebijoti kritikuoti ir išsakyti savo nuomonę. Šis įgūdis vertas aukso! Kritiškumo anemija kliudo gyventi ir blaiviai mąstyti...

Svarbu, nepervertink savo žinių. Tu padarysi rimtą klaidą, kai 12 klasėje nesimokysi egzaminams. Rezultatai buvo visai neblogi, bet Tave pradės kankinti mintis  "O jei bučiau pasimokęs..." Na, taip viskas būtu daug paprasčiau. Renkantis kur studijuoti, prašau Tavęs, Tu tik neskubėk! Gerai pagalvok kas tau gyvenime labiausiai sekėsi, patiko. Neklausyk kitų nuomonės... Tie žmonės visiškai nepažįsta Tavęs.

Naivumas... Patikėk kiek kartu teks Tau nudeginti pirštus jei nenusikratysi šio bruožo. Draugų tarp klasiokų Tu neturi. Galbūt nuliūdai perskaitęs praeitą sakinį, bet taip yra. Jie buvo tik atsitiktiniai žmonės, kurie ateityje visiškai nepasirodys Tavo gyvenimo vagoje. Nesakau, kad Tau dabar reikia atsiriboti nuo visų.

Gyvenime taip jau yra. Kartais galimybę naujiems draugams atsirasti pagimdo aplinkybės. Studijuodamas ir dirbdamas surasi naujų draugų. Bet vėliau pradėsi matyti, kad ir su jais vargu ar bendrausi po studijų, darbo. Tačiau aukščiau nosį! Kiekviena pažintis Tau suteiks kažką nuostabaus... Tad ir toliau nenustok bendrauti!

Svajonės... Jeigu jas uždarysi į stiklainį ir patalpinsi palėpėje, tai svajonės ir liks svajonėmis. Aš nenoriu Tau išduoti, kas greitai nutiks gyvenime, bet patikėk, tai bus nuostabu! Neleisk kitiems šaipytis ir trypti Tavo, t.y. MŪSŲ svajonių. Jos nuostabios ir vertos gyventi!

Laišką jau užbaigsiu, nes noriu eiti pasivaikščioti. Dabar tamsi ir paslaptinga naktis, o aš vienišas vilkas...

Linkėjimai,

T.T.

#Alternatyva kraupiems zombių serialams - "iZombie"

Daugelis šį serialą išpeikė ir sutrypė kaip nevykusi. Reikia pažymėti, jog tarp tokių šio serialo niekintojų dažnai atsiduria "The Walking Dead" fanai. Kiek teko domėtis pastarasis yra rimtas serialas priskiriamas siaubo ir dramos žanrams. O "iZombie" tinka tiems, kurie nenori niūrios nuotaikos, tiems, kurie tiesiog nori ramų vakarą paskęsti sofoje ir neapkrauti per daug smegeninės. Šis serialas yra labai lengvas. Galime palyginti, kad "The Walking Dead" yra šokoladinis keksiukas, tai "iZombie" bus to keksiuko vanilinis kremas.:D Nors ir visiškai skirtingi serialai, bet juos vienija vienas komponentas, kuris šiandien yra ypač populiarus - zombiai. Negalima išpeikti serialo, kad jis niekam tikęs. Jis yra žaismingas, kartais juokingas ir tik su žiupsneliu siaubo. Man kažkiek šiurpūs vaizdai būna tik morge, kai lavonus rodo (nors ir čia užkietėjęs kriminalinių serialų žiūrėtojas pasakytu: "Pfff! Daug pomidorų padažo..."). Kai rodo šiame seriale smegenys, aš mintyse galvoju: "Mmm... Smegenys...". Tiesiog jos atrodo kaip didžiuliai guminukai. Labai mažai to šiurpumo. Labiausiai seriale man patinka būtent zombių tema, bet jos yra mažokai. Pagrinde šis serialas orientuojasi į kriminalus. :)

Be abejo, man labai patiko zombių pateikimas šiame seriale. Panašiai kaip ir "The Vampire Diaries" jie atrodo šaunūs, gražūs... Visai nešlykštus, nesupuvę... :D Bet kartais tie idealūs vampyrai, zombiai užknisa...

Mano įvertis: 7

#Merry Christmas!

Kaip jau nusibodo prieškalėdinė psichozė ir tos kalėdinės kovos. Mirga marga internetas nuo antraščių: "Kokio miesto eglė pati gražiausia?", "Vilniaus ar Kauno eglutė gražesnė?". Tai dar ir tėveliai įsijungia į šitą kovą ir visur kiša tuos savo vaikus. Visur.

- Animacinis filmas "Pimpačkiukai" - aaa, kas per pavadinimas!!! Ką pagalvos vaikai...?
- Simpsonai - ajajai. Traumuoja vaikus!
- Končinta laimėjo Euroviziją - Viešpatie! Ką pasakys vaikai... Kaip jiems paaiškinti, kad moteris nešioja barzdą...?

Su eglutėmis tas pats. Šįkart vaikai panaudojami kaip ginklas prieš Vilniaus eglutę, kurį yra lyg namelis:

FB komentatorius nr. 1: "VAIKU LUPOMIS TIESA SNEKA 
 mano vaiko komentaras apie Vln egle: "kodel jinai apsimeta, kad yra namas?""*

Tai dar nieko... Nacionalistai irgi pasireiškia...

FB komentatorius nr. 2: "Lenkai stengesi..bet Kauno grazesne"*

*Pabrėžiu, kad šie komentarai kopijuoti iš Kauno periodinio leidinio FB puslapio ir panašių į šiuos yra masės.



Bjauru ir šlykštu! Kalėdos tapo dekoracijų švente, kuri propaguoja dvasinį skurdą...

 Ho ho ho...! :)

#Indi kas...? - Individualizmas

- Ką veiki?

- Vaikštau Oze.
- Tai su kuo?
- Vienas.
- Tai ko taip...?

Dažnai pokalbis pasibaigia klausimu "Tai ko taip?", jeigu  pasakai kažkam, kad esi vienas parduotuvėje, kine ar dar kur nors. Arodo, kad žmogus be kompanijos net negali išlįsti iš namų. Lyg neturėtų teisės į pilnavertišką gyvenimą. Keista, jog bandos instinktas šiandien veikia taip stipriai tarp jaunų žmonių. O dar psichologai ir kiti specialistai su priešdėliu psicho- teigia, kad šiandien visuomenėje itin stipriai pasireiškia individualizmas. Manau, kad nelabai, jeigu net batų žmogus nupirkti vienas nesugeba...

#Vėlyvųjų viduramžių mirties samprata

Vėlyvųjų viduramžių žmogui pastoviai buvo diegiama mintis memento mori. Žmonės, kurie "gulėsi į patalą", pastoviai jiems buvo peršama, kad jau greitai jų kūną paguldys į kapą. Dažniausiai tokias mintys diegdavo religija. Viduramžių pabaigoje, o ypač XV šimtmetyje, pamokslavimai apie mirtį labai išplito liaudyje. Prie to prisidėjo elgetaujantys ordinai. Dėl viso to, viduramžių žmogus mirtyje įžiūrėjo tik laikinumo aspektą ir jokio kito. Buvo diegiama, kad žemiškos grožybės kada nors pasibaigia. Kad grožis yra efemeriškas, o turtų su savimi į anapusinį gyvenimą nepasiimsi. Todėl  žmogaus idealas - tas, kuris nieko neturi.

                      Iš žmogiškosios grožybės ir puikybės lieka tik atminimas, vien vardas. Ši mintis kėlė žmogui liūdesį. Viduramžio žmogus iškelia prieš save veidrodį ir iškart pamato laikinumo apraiškas: kūno irimą. Bažnytiniai traktatai skelbė apie pasaulio niekingumą.

                      Keturioliktajame šimtmetyje vaizduojamasis menas pradėjo vaizduoti mirtį kaip dulkes ir kirmėles. Antkapiuose buvo vaizduojamas negyvas, nuogas žmogus su išsukiotomis kojomis ir rankomis. Jo vidurius ėdė kirmėlės. J. Huizinga pastebi, kad Viduramžiuose žmogus stabteli tik prie baisybių. Tačiau pagal autorių, jei žmogus būtų žengęs žingsnį pirmyn, jis suprastų, kad ir tie puvėsiai buvo tik laikini, nes vėliau pavirsta žeme ir gėlėmis.

                      Žmonės bjaurisi senatve, liga ir mirtimi. Dvasininkai ragino žmones galvoti apie mirtį, pasaulio laikinumą. Mirtis buvo suprantama kaip moters grožį naikinanti jėga. Avinjono celestinų vienuolyne buvo paveikslas, kuriame pavaizduotas moters lavonas su dailia šukuosena, apvilktas įkapėmis. Bet jo kūną griaužė kirmėlės. Buvo akcentuojama, kad kol esi gyvas gali būti turtingas ir gražus, tačiau turtai ir pasiliks žemėje, jų nepasiimsi. Galbūt gyvenime žmogus galėjo pasidabinti sienas kilimais, bet kapas bus papuoštas voratinkliais. Dailininkai dažnai primindavo savo paveikslais, kad žmonių kūnai skirti tik kirmėlėms. Moterims primenama, kad jų grožis būs atimtas mirties, kad jos praras sveikatą ir taps jų dukterų šešėliu. Jos bus prieš mirti apleistos ir niekam nereikalingos.

                      Mirties buvo bijoma, dėl kūno suirimo. Buvo akcentuojama, kad Šventoji Marija gavo didžiausia dovaną. Paėmimas į dangų ją išgelbėjo nuo kūno irimo. O tai įrodo materialistinės dvasios vyravimą, nes niekaip neatsiribojama nuo kūno. Ir iš ties. Man labai keista, nes krikščionybėje tikima į sielos amžinumą. O pasirodo, kad vėlyvųjų viduramžių žmogus užmiršta, kad kūne, kuriam lemta sutrūnyti ir būti sugriaužtam kirmėlių slypi nemirtinga siela. Nesusimąstoma, kad kūnas yra tik sielos narvas.

                      Bijant kūno suirimo buvo kovojama su tuo. Pvz. žymių žmonių lavonų veidai buvo padažomi, kad neišryškėtų gedimo požymiai. Kitas būdas buvo įžymių žmonių lavonus supjaustyti gabalais ir tol virti, kol mėsa atsiskirs nuo kaulų. Kaulai buvo nuvalomi ir siunčiami iškilmingai palaidoti, o viduriai ir nuoviros užkasamos kitoje vietoje. Pastarasis būdas vėliau popiežiaus buvo uždraustas

                      Mirtis literatūroje ir mene buvo vaizduojama kaip Apokalipsės raitelis, kaip megera šikšnosparnio sparnais, tai pat vaizduojama kaip giltinė su dalgiu ir lanku su strėlėmis. Mirtis taip pat buvo vaizduojama panaši į beždžionę, kuri išsišiepusi kviečia ir paskui save veda popiežių, imperatorių, didiką, vargetą juodadarbį, vienuolį, vaiką, kvailį ir visų kitų amatų ir luomų atstovus.

                      Visi vaizdiniai buvo perteikiami medžio raižiniais, knygomis. Pvz. kūrinyje "Ars moriendi" buvo pavaizduota, kad mirštantįjį velnias kamuoja 5-iomis pagundomis: abejonės dėl tikėjimo, neviltis dėl nuodėmių, prisirišimas prie žemiškų turtų, nebegalėjimas ištverti kančių ir pagaliau puikybė dėl savo dorybių.

                      Apibendrinant sakytina, kad sąmonėje buvo diegiami vien šiurkštūs ir bjaurūs mirties aspektai. Huizinga pabrėžia, jog mirtyje nebuvo pastebėti kiti eleginiai motyvai. Viduramžiuose žmogus savanaudiškai žiūri į mirtį. Jis nebijo, kad mirtis išskirs su mylimais žmonėmis, su šeima, bijoma tik savos mirties. Bijoma kūno suirimo ir užmaršties. Nebuvo jokio susitaikymo su lemtimi.

Remtasi: Johan Huzinga "Viduramžių ruduo"

#Čiunga čianga

Prieš egzaminą

Šią savaitę mano gyvenimas buvo kaip Čiunga Čiangoj! Ir kokosai ir bananai... Nors ne, tik bananai, kokosų nebuvo. Bet bandelės dar buvo. Taigi bandelės ir bananai dominavo šios savaitės mitybos racione. Tiesiog manęs laukė baisusis egzaminas iš XIX a. ideologijų, modernizacijos ir evoliucionizmo teorijų. Tad kai išalkdavau - maitindavau save bananais. Nes maisto gaminimas buvo laiko švaistymu. Juk beždžionės minta bananais, o aš juk žmogus - evoliucijos rezultatas. O tai reiškia, kad kilęs iš beždžionės ir drąsiai galiu misti bananais. Paskaičiavau, kad teko išmokti 44 temas.  Tai visai daug. Teko kelias savaites pripildyti gyvenimą socialine tuštybe. Nors ir šiaip, socialinė tuštybė buvo mano gyvenimo kompanionė. Tai, kad ne daug ir praradau. Šiandien buvo ta baisioji atsiskaitymo diena. Miegojau keturias valandas. Reikėjo rinktis skaičių ir tada gaudavai du klausimus. Spėkite kokį skaičių pasirinkau? - 3. :D Na, žinote... 3 muškietininkai, Šv. Trejybė... Juokauju, Tiesiog šis skaičius įrodė, kad man yra palankus. Šis kartas buvo neišimtinis. Pavyko ištraukti anarchistą Bakuniną ir modernizacijos teorijos raidą. Abi temos puikia žinomos. Modernizacija, nes tema buvo pirmoji, tad ir daugiausiai skaityta, o anarchizmas, nes patiko idėjos. Tokios utopiškos, bet gražios.

Po egzamino

Išgyvenau šią dieną. Amen

#Pray For Paris

Solidarizuotis per socialinį tinklą gal ir yra gražu. Tačiau, kai Prancūzijos vėliava tampa fonu nuotraukai, kurioje du girti vyrai rankose yra iškėlę alaus butelius, tai jau priverčia susimąstyti ar tai jau taip gražu. Solidarizacijoje, manau, daug dirbtinumo. Guldau galvą, kad daugelis „užsidėjo“ profilio nuotraukoje vėliavą ne dėl noro išreikšti užuojautą dėl atakos, o dėl to, kad tai darė visi. Bandos instinktas čia pasitvirtino 100%. Nesu cinikas. Tiesiog gal geriau būtų nusipirkti žvakę ir ją ant palangės uždegti, o vėliau pasimelsti. Tokia akcija labiau būtų panaši į „mes Jūs užjaučiame...“. Nesakau, kad reikia būtinai eiti prie Prancūzijos ambasados. Tačiau yra visiškų cinikų kurie pasakytų: „O ar tai padės?“.

Nepadės. 

Bet ir nieko neveikimas tuo labiau nepadės.

#Kalbų snobizmas

Kalba yra toks dalykas, kad ir kiek jos mažai mokėtum, bet tai vis tiek yra labai naudinga. Tačiau yra žmonių, kurie dalinai su tuo nesutinka. Jų manymu tu turi mokėti kalbą gerai arba net labai gerai. Kitu atveju - tai nenaudinga. Tačiau aš nesutiksiu. Paimkime pvz. lotynų kalbą. Mokiausi jos tik pusė metų, tai ir nelabai ką išmokau. Labiausiai dėstytojas kreipė dėmesį į gramatiką. Šios kalbos palikimas mano atmintyje - 50 sentencijų(kartais jas pasikartoju) ir mokėjimas sugiedoti Gaudeamus igitur. Tačiau, kai pildau CV, aš galiu drąsiai įrašyti, kad šios kalbos pagrindai jau man yra žinomi. Ir tai neatima, o tik prideda bonusų. Antra, tai aš su ta kuklia žinojimo baze, galiu mokytis lotyniškų žodžių ir bandyti kalbėti.

Taip pat daugelis purkštauja, kad kaip galima gyventi šiais laikais ir mokėti tik vieną kalbą. Arba apskritai nei vienos gerai nežinoti. Čia galime paimti tuteišų atvejį. O kam jiems ta lietuvių kalba? Jie drąsiai gali susikalbėti "maišyta" lenkų kalba savo kaime, seniūnijoje ar poliklinikoje. Tiesiog istorija taip susiklostė, kad jie nematė prasmės mokytis lietuvių kalbos. Su kiekvienu tuteišu galima lengvai susikalbėti rusiškai. Tad piktintis ir reikalauti iš jų išmokti kažko tiesiog neverta. Na, o jei kalbėsime apie jaunimą, tai irgi dažniausiai pasižymima 2 kalbų mokėjimu - lietuvių ir anglų. Rečiau prisideda rusų. O būna, kad tik lietuvių.

Vienas pažįstamas dažnai mėgsta baruose kalbėti angliškai su aptarnaujančiu personalu, kad tiesiog patikrinti kaip žinoma ši kalba. Kai koks barmenas pradeda nerišliai atsakinėti, tai pažįstamas užsipuola žmogų dėl to, kad nemoka tarptautinės kalbos. Tai pats kvailiausias poelgis. Jeigu žmogus tiesiog tikrintų, tai tada - OK. Bet dabar kai užsipuola... Ką žinau, aš jį drąsiai pasiųsčiau laimės ieškoti... :) Vaida, draugė, dirba barmene. Tai vienas baltarusis iš jos pradėjo reikalauti, kad ji kalbėtų su juo rusiškai. Kai ji nesutiko, jis pradėjo piktintis, kad kaip Vilniuje galima nemokėti rusų kalbos, nes juk Vilnius - seniau priklausė Baltarusijai...

Kalbų snobizmą įvardinčiau tą reiškinį, kai žmogus mokėdamas kalbas reikalauja iš kitų, kad jie irgi jas mokėtų. Taip pat, kai yra šaipomasi iš žmogaus. kuris nemoka taisyklingai kalbėti/rašyti užsienio kalba...

Tačiau svarbiausia, kad žmogus bando!

#Egzistencinis niekas

Seniai  jau rašiau. Pasakyti, kad neturėjau laiko būtų klaidinga. Laiko visada galima surasti, net kai atrodo, jog visiškai jo trūksta. Turbūt mano nerašymo priežastimi eilinį kartą buvo tingėjimas.

Rašymo poreikį patenkinu paskaitoms. Kiekvieną savaitę turiu seminarus, per kuriuos reikia skaityti pranešimus. Aišku, kad parašyti pranešimą nereikia daug kūrybinių jėgų. Tačiau tai užima nemažai laiko. Reikia rasti informaciją(o tai irgi menas rasti tai, ko tau reikia), o suradus ją, gražiai pateikti kaip tvarkingą tekstą. Mums diegiama, kad istorikai turi būti kaip geri rašytojai. O yra dėstytojų, kurie sako, kad istorikas tai ir yra rašytojas.

Vakar sutikau žmogų su kuriuo leidausi į diskusiją. Nors, palaukite, meluoju. Jis daugiau pasakojo apie save, o aš tik linkčiojau galva. Jis, tas žmogus, medikas, man pasirodė esąs materialistas. Tiesiog, kai papasakojau, jog gyvenu iš stipendijos, jis pradėjo klausinėti kodėl nedirbu. Aš atsakiau, kad man pakanka pinigų pragyvenimui ir aš mieliau skirsiu savo laiką mokslams, pomėgiams, savirealizacijai. Jis aišku tik prisimerkė ir pradėjo klausinėti, ar aš nenoriu gyventi geriau, nusipirkti sau kažką fancy. Na, manau visi norime prabangiai gyventi. Tačiau, manau, kad tai nėra būtinybė. O kartais nėra galimybių. Tad papasakojau, kad jei noriu į kiną ar kažką nusipirkti, tai tiesiog valgau taupiau (valgau grikius :D) ir tie pinigai atsiranda. Likau eilinį kartą nesuprastas.

Vėliau tas žmogus pradėjo pasakoti, koks jis darbštus, šaunus, nuostabus ir kaip viską spėja. Man tik liko dūsauti ir galvoti koks aš ale nevykėlis. O dar vėliau prasidėjo dar nemalonesnė pokalbio fazė, kai žmogus niekaip nesuprato kodėl aš pasirinkau istoriją, jeigu ši specialybė (tiksliau mokslas) nelems gero atlyginimo...

Norisi rėkti.

Man pakanka to, ką turiu. Aš laimingesnis neleisdamas pinigų kokteiliams bare ar klube. Geriau renkuosi palangę, pledą, puodelį karštos kakavos ir knygą, kuri man atstos visas linksmybes. Džiaugiuosi ir man to pakanka, kad rytoj turėsiu stogą virš galvos, savo pomėgius, studijas, šeimą ir kažką dar pavalgyti.

Ir tai ne stagnacija. Tai ir ne egzistencinis nuobodulys ar egzistencinis niekas. Tai mano gyvenimas, kuriame aš stūmiuosi į priekį.

Ne cikliškai, ne revoliuciniu būdu, ne dinamiškai, bet evoliuciškai...

#Rudeniškas

Iš sidabrinio rūko šilko
Ankstyvas rytmetis rudens
Savo vangumą atvilkęs
Verpia krištolines karūnas

 Ant pageltusių lapų vainikų
Ant niūriai nuvytusios žolės
Saulėtekio suskaldytos karūnos
Mirguliuoja šipuliais

Kas skaidrų auksą geria
O kas renka braidant basomis
Galbūt tai tik rasos lašeliai
O kai kam - krištolinė paslaptis

#Uni, uni uniformos

Visada bijojau, kad mokykloje įves tvarką dėvėti uniformas. Neįvedė. Tačiau, pakeitęs mokyklą aš paragavau šios "laimės". Apskritai nemėgstu tų beveidžių formalių rūbų, kuriuos reikia dėvėti per prievartą. Jie dažniausiai nepatogūs ir "pilki". Bet kas keista, tokie man tinka... Aišku, dauguma šaukia, kad uniformos yra gerai, nes išblukina socialinius kontrastus, materialinę nelygybę tarp mokinių. Tai pagrindinis argumentas mokyklinių uniformų šalininkų. Atsiprašau, ką? Gal mokyklos nuotraukoje visi ir atrodo panašūs. Iš tolo. Tačiau realybėje taip nėra. Nėra lygybės. Mobilieji telefonai, apyrankės, auskarai, mokymo priemonės, sportinė apranga, galų gale - batai... Šie dalykai atvaizduoja tai, ką norima užtušuoti. Tad ne. Nemanau, kad uniformų įvedimas mokykloje gali panaikinti mokinių materialinę nelygybę. 

#"Išmėtytos" mintys apie žmogaus išvaizdą ir grožį...

Psichologiniai tyrimai įrodė, kad kuo žmogus yra labiau išsilavinęs, tuo jis mažiau pastebi kito žmogaus trūkumus. Jis pradeda pastebėti žmogų kaip visumą, detalės tampa ne tokios reikšmingos.

Šiandien grožis lyg ir turėtų nublankti prieš protą, bet nemanau, kad šis procesas pasieks savo tikslą. Ir tai kažkaip liūdna. Dažnai tenka diskutuoti šia tema ir aš tvirtai laikausi savo "nuomonės stulpo". Grožis yra efemeriškas ir aš nesistengiu kažkaip žmones skirstyti į gražius ir negražius. Čia kalbu apie tą, išorinį grožį, kuris šiuolaikiniam jaunimui yra labai svarbus. Kiek esu bendravęs su žmonėmis, kurie užaugo dar sovietiniais laikais, tai man peršasi nuomonė, kad jie grožį ne taip jau stipriai sureikšmino. Nors galbūt aš ir klystu. Tiesiog šiais laikais tave iš karto vertina iš išvaizdos. Tu turi atrodyti efektingai. Jau visiems ne naujiena, kad žmogus veldamasis į diskusiją rizikuoja tapti patyčių auka. Ypač virtualioje erdvėje. Kai individui, kuris yra tik "gražus", pritrūksta argumentų, jis tiesiog pradeda įžeidinėti bandydamas rasti išvaizdoje kokių nors defektų, o tai yra žema. Manau, kad lengviausias dalykas šiame pasaulyje ir yra "atkasinėti" kito žmogaus neigiamas ypatybes. Tam proto daug nereikia.

Su vienu žmogumi šia tame ypač aršiai diskutavome. Galiausiai priėjome prie išvados, kad protingi žmonės gali ir nebūti gražūs, išvaizdūs. Jie turi viena dideli pranašumą - sugeba save pateikti gražiai. Tam jau reikia talento. O kaip dažnai būna, kad koks paviršutiniškas asmuo prakalba: "Aš nežinau, ką ji/jis jame/joje tokio rado...". Tačiau vis pamirštame, kad žmogus tampa gražiu, kai kažką pasiekia gyvenime. Mūsų geri darbai, poelgiai ir pasiekimai - tai pats didžiausias ir geriausias indelis prie įvaizdžio.

#20 požymių, kad tapai suaugęs…

1. Kai neturėjimas kažko saldaus prie arbatos, tau jau neatrodo rimta problema...
2. Kai per radiją grojančią trankią muziką tu pritildai ir pasakai: „Na ir beskonybė...“...
3. Kai pokalbyje pavartoji frazę: „O vat mano vaikystėje...“
4. Kai pradedi suprasti tėvus, kodėl jie taip elgėsi su tavimi praeityje...
5. Kai neišlyginti marškiniai jau neatrodo šauniai...
6. Kai vietoj to, kad apsirengti stilingai, tu tiesiog apsirengi komfortiškai...
7. Kaip gražią avalinę pakeičia ortopediška...
8. Kai vakarais pradedi užsiimti namų ruošos darbais...
9. Kai vienas iš pirmųjų išeini iš draugų sakydamas: „Rytoj anksti keltis“...
10. Kai paskaitos praleidimas tau nekelia malonių šiurpuliukų, o atrodo labai neatsakingas veiksmas...
11. Kai pradedi vis dažniau naujuosius metus švęsti kartu su tėvais...
12. Kai eiti į klubą nesinori, nes neišsimiegosi...
13. Kai pinigus taupai ne kokiam kompiuteriui, telefonui, „šmotkei“, bet pvz. skalbinių džiovyklei...
14. Kai gyvenime spontaniškumo lieka tik trupiniai ir dominuoti pradeda darbų planavimas...
15. Kai pradedi sportuoti ne dėl gražaus kūno, bet ir dėl sveikatos...
16. Kai madingą „tašę“ pakeiti į kuprinę, nes pagalvoji apie savo stuburą...
17. Kai aplinkiniams norisi sakyti: "Šilčiau  apsirenk!"...
18. Kai pradedi galvoti apie save po 10 metų...
19. Kai nesinori švęsti gimtadienio...
20. Kai vis dažniau gamini maistą namuose, nes pusfabrikačiai pradeda atrodyti toksiški...

Pratęskim sąrašą :D

#Laidotuvės

Teko man pažinoti žmogų, kurio doroviniai principai buvo nuliniai. Tai buvo moteris pas kuria man teko nuomotis kambarį. Ji vieną kartą man pradėjo pasakoti apie savo motinos laidotuves: 

- ... Per laidotuves buvo toks gražus kunigas. Aš bandžiau su juo flirtuoti...

Aš ištiktas šoko būsenos linktelėjau galvą. Mane šokiravo tai, kad moteris laidodama savo motiną galėjo galvoti apie vyrus. Šią graudžiai kuriozišką situaciją papasakojau savo vienam pažįstamui. Jis tai suvirškino labai lengvai. O mane bandė užtildyti argumentu:

- Tavo normos, nėra kito žmogaus normos.

Taip. Tai tiesa. Bet viskam yra ribos. Toleruoti galima tai, kas nepažeidžia dorovės principų. Tai ką, pagal tokią mano pažįstamo poziciją reikia toleruoti kiekvieno emociškai (ir ne tik) degradavusio žmogaus poelgius? Tai nėra tolerancija. Ir tai nepagarba. Tai yra pasyvumas ar abejingumas. Reikia irgi skirti šiuos dalykus...

#Krepšinis - tikrai antroji lietuvių religija

Nesu aš šitos sporto šakos fanas. Tačiau vakar, per paskaitas, visi buvo linksmai nusiteikę ir kažką tarpusavyje šnabždėjosi. Vėliau išgirdau... Kad apie krepšinį. Na, aš žinojau, kad mūsų rinktinė laimėjo sidabrą ir man to užteko - tiesiog žinoti, pasidžiaugti ir pamiršti. Per istorijos filosofijos paskaitą sėdėjau su Violeta, kuri nežmoniškai myli krepšinį ir su Aiva, kuri kažkiek atsiliko nuo Violetos entuziazmo. Per paskaitą, kai dėstytojas, kaip ir būdinga filosofams, bandė susisiekti su kosmosu, Vilė manęs paklausė ar aš eisiu sutikti krepšinio rinktinės. Aš tik pakėliau vieną antakį, o vėliau su abejinga veido išraiška užsisukau. Aiva mane išvadino mane fašistu.

Po paskaitų jau nusistatęs kaip orientyrą centro poliklinikos stotelę Violeta mane pradėjo įkalbinėti, kad nueičiau kartu. Įkalbėjo. O gal norėjau įrodyt Aivai, kad aš ne fašistas. Nežinau...

Ką galiu pasakyti... Buvo smagu. Tikrai jautiesi, kad krepšinis - antroji lietuvių religija. Kai krepšininkai ėjo link scenos, tai fanatai vos kelių rinktinės žaidėjų nesuplėšė. Čia tiesiogine prasme. Tad turėjo įsimaišyti į šitą reikalą ir apsauga. Kai krepšininkai ėmė mėtyti fanatams kamuolius, tai minia tapo lyg audringa jūra. Aš mintyse meldžiau Dievo, kad tik nenumestų kas kamuolio į mūsų pusę. Kodėl? Nes norėjau išlikti gyvas. Vienas važiavo namo su kraujuojančią kakta. Čia viskas dėl kamuolio. O kai iššovė konfeti su ilgomis juostelėmis, iš karto raudos juostos, vėliau žalios ir geltonos, tai pamaniau, kad pasmaugs. Fanatai jas gaudė kaip pamišę. Padusino mane su tomis juostomis, bet va, likau gyvas.

Tad krepšinis - tikrai antroji religija. Fanatai už kamuolį gali primušti, už konfeti juosteles pasmaugti... :D

#Chruščiovkė

Gyvenu Chruščiovkėje ir tai labai smagu... Kodėl? Pasakoju.

Jeigu kažkas apie mane kalba, tai aš visada viską girdžiu. Ir nesvarbu, kad aš sėdžiu savam kambaryje, o šeimininkė kalbasi telefonu savam. Net kai durys uždarytos - aš vis tiek viską puikiai girdžiu, kas ką veikia už sienos. Aišku, gero šitame reikale yra labai mažai. Gyvenu su brandaus amžiaus žmonėmis ir jie eina miegoti dešimtą valandą vakare. Na, o aš, naktibalda, mėgstu naktinėti. Tad tenka tyliai sėdėti ir vaikščioti ant kojų pirštų. "Popierinių sienų" minusas ir tame, kad kai šeimininkė turi svečiu - susikaupti negalima. O jei remontas... Tai apskritai nieko nepaveiksi. Ausinės nepadeda, net ir ausų kamštukai, ir tie bejėgiai. Tad neduok Dieve, kad sesijos laikas sutaptų su remontu...

Dar vienas pliusas, kad nerenovuotoje Chriuščiovkėje yra geras vedinimas. Gali uždaryti langą, bet vis tiek gaivus oras tave džiugins per plyšius. O kaip smagu, kai vėjuota žiemos dieną mano oranžinės užuolaidos šoka liepsnojantį tango. Aišku, ir šitame reikale nėra jau tiek daug gero. Kai prispaudžia šaltukas, tai man tenka miegoti su vilnonėmis kojinėmis po pūkine kaldra. Tokiais speiguotais rytais aš atsikeliu kaip Sibire. Langas būna visas aprasojęs. Priėjęs prie lango nuvalau rankšluosčiu stiklą ir sutinku naują dieną.

Bet tai nieko. Atvažiavo mano pusseserė ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo sąlygas. Šaltas dušas,  mega super geras vėdinimas... Pasirodo, kad aš gyvenu vos ne 5 žvaigždučių viešbutyje.

O juk galėjau gyventi VU barake, kur glaudžiausi istorikai. Ten aplamai pasaka. Ir nuotykiai, ir lipnios grindys, ir svetingi kambariokai.

Tad aš gyvenu gerai.

Labai gerai.

#Vardas

Visi turi vardus, o visi vardai turi savo istorija. Atsimenu, kai mokykloje lietuviu mokytoja mums dave užduoti: parasyti savo vardo istorija. Mini rasinelyje reikejo papasakoti kodel tevai suteike butent toki varda, kokios jis kilmes... Sugrizes namo is mokyklos kantriai sulaukiau vakarienes. Kai visa seima susedome prie stalo as paklausiau tevu:

- Kodel mane pavadinote butent Tomu?

- Klausk savo tevo, - pasake mama mostelejusi ranka. - Tai jis sugalvojo suteikti tau toki varda.

- Tet, kodel mane taip pavadinai?

- Ai, nu tai tiesiog vadoveliuose buvo daznai sutinkamas vardas...

- I viskas? O buvo kitokie variantai? - paklausiau atsiduses.

- Darius.

Tokia mano "idomi" vardo istorija.

Isradingas vyras tas mano tetis...