Pagrindinį išsilaviną įgijau mažoje kaimo mokykloje. Kai
mokiausi, Lietuvoje dar tik pradėjo ryškėti mokinių trūkumo problema. Mano
mokykloje buvo apie 50 mokinių ir juos drausminti mokytojams nebuvo sunku.
Apskritai, švietimo įstaigoje buvo įdiegtas savikontrolės mechanizmas.
Kiekvieną savaitės mokymosi dieną, mokiniai budėdavo kiekviename
koridoriuje(tikriausiai visose Lietuvos mokyklose egzistuoja tokia sistema).
Tvarka buvo griežta. Jei palieki savo postą ir tai pastebi
klasės auklėtoja - gauni velnių. Blogiausia būdavo, kai tavęs budėjimo poste
nerasdavo direktorius. Jis buvo keistas tipelis. Kartais atvažiuodavo vieną
kartą į savaitę parėkauti ant mokinių. Atsimenu, kad ir pats esu kelis kartus
gavęs pylos iš to direktoriaus. Vieną kartą per biologijos pamoką direktorius
skaitė ilgą moralą, kad kai kurie klasiokai gėrė alų kompiuterių salėje per
diskoteką. Kai direktorius skaitė moralą, turėjome stovėti kaip kareiviai. Man
jo moralai buvo visiškai neaktualūs. Diskotekų nelankiau, alaus negeriau.
Tačiau tada gavau velnių, nes stovėjau nutaisęs linksmą veidą. Direktorius
prisimerkęs pasakė man:"Surimtėk". Na, taip. Man buvo šiek tiek
linksma klausyti pasakojimo apie išpiltą alų ant minkštų kompiuterių salės
kėdžių. Tačiau nuotaika subjuro po direktoriaus pastabos. Na, aš vyras
paprastas. Pasakė man surimtėti - aš ir surimtėjau.
Kitas atsitikimas. Teko budėti koridoriuje prie
valgyklos. Kadangi buvo ramu, nuėjau į biblioteką pasiimti knygos. O aš ir
nežinojau, kad tą dieną vėl atvažiavo direktorius. Jis mane kaip tik užklupo
nusikaltimo vietoje - skaitant bibliotekoje.
- Eik budėti, - piktai pasakė dirikas.
- Gerai, tuojau einu, - atsakiau nuolankiai.
Geriau jau būčiau patylėjęs.
Buvau apšauktas, kad atsikalbinėju. Jam netiko žodis
"tuoj".
Diktatorius pasakė eiti - privalai eiti.
Diktatorius pasakė surimtėti - privalai surimtėti.
Grįžau į savo postą ir prastovėjau tuščiame koridoriuje.
Tačiau nuotykiai nesibaigė. Po pertraukos sulaukėme direktoriaus vizito. Atėjo
jis į pamoką piktai šnopuodamas ir perskaitė ilgą moralą kad, blogai budime.
Kaip direktorius kalbėjo, aš visą laiką stovėjau nudelbęs akis. Man žmonės
pasakojo, kad negalima žiūrėti piktam šuniui į akis, nes jis gali užpulti. Kur
ten jau. Taktika nepasitvirtino. Moralo desertas atiteko man. Direktorius
užbaigė moralą:
- Pakeisk veido išraišką. Kiek jau galima į tave žiūrėti.
Taip ir padariau. Pradėjau vaikščioti su pokerfeisu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą