#Jurga Lago - Liucija

http://www.almalittera.lt/image.php?image=/img/uploads/virseliai/40b83e18325c2ae6aeed0940104ebca668021335_Liucija.png&width=398&height=398

Realizavau vieną iš savo svajonių - įsidarbinau knygyne. Dirbu neįtikėtinai gražioje vietoje - Vilniaus universitete, Littera knygyne. Darbovietės lubos papuoštos Antano Kmieliausio freskomis. Kartais, prieš pat knygų parduotuvėlės uždarymą, įjungiu visiems Hario Poterio gerbėjams gerai žinomą muziką... Tada atrodo, kad esu koks Hogvartso profesorius.

Pradėjęs dirbti naujoje darbovietėje, pajutau dar stipresnę trauką knygoms. Tvarkydamas lentynas dažnai pagriebiu kokią nors knygą, pavartau, paskaitau aprašymą ir mintyse sau prižadu: "Būtinai perskaitysiu...". Tokia situacija buvo ir su Jurgos Lago knyga apie Liuciją.

Kas yra Liucija? Pradėsiu nuo to, kad būdamas 12 klasėje, per vieną lietuvių kalbos pamoką gavau užduotį parašyti pastraipą apie tai, ką Liudui Vasariui reiškia Aušrakalnis. Kaip žinote/skaitėte/prisimenate, pagrindiniam Vinco Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" veikėjui, Aušrakalnis buvo ta vieta, kurioje jis galėjo pabūti su savo mintimis. Atsiriboti nuo pasaulio. Pastraipoje pažymėjau, jog kiekvienas žmogus turi savo Aušrakalnį - vietą, kurioje galima pasislėpti nuo rūpesčių, pasiduoti minčių štormams ir laisviau atsikvėpti. Ką aš noriu tuo pasakyti?.. Kiekvienas savo gyvenime turime savo Aušrakalnį, pažįstame Liuciją... Savo Liuciją.

Jurgos Lago Liucija - nuostabi senučiukė. Tai persona iš didžiosios raidės, kuri su kovalda išdaužė visus stereotipus apie lietuviškus senjorus. Liucija yra sena. Faktas. Bet jos gyvenimas ties senatvės atėjimu nepasibaigė. "Jėzusmarija"! Tikrai ne! Jurgos Lago kaimynė, Liucija, gyvena antrą gyvenimą. Džiaugiasi smulkmenomis, senatvės privalumais(!), mokosi naujų dalykų, šypsosi ir skleidžia tokią energiją, kad laikykis, kaip rašė istorikas Valdemaras Klumbys, "per anksti susenęs jaunime"...  

Ir aš pažįstu žmogų, kuri drąsiai galiu vadinti savo Liucija. Tai žmogus, kuris net ir sunkiausiomis akimirkomis geba nuoširdžiai šypsotis. Tai žmogus, kuris mėgaujasi lašiniais su duona taip pat, kaip mėgaujasi gurmanas valgydamas varlių blauzdeles prabangiausiame Paryžiaus restorane. Mano Liucija - žmogus, kuris įvaldęs saviitaigos meną, todėl retai serga. Nes jis sau nuolat kartoja: "Aš nesergu, ne, ne, ne. Man viskas gerai." Tiek Jurgos Lago, tiek mano Liucija, yra stiprybės pavyzdys, kuriuo norisi sekti, su kuriuo norisi pabūti ilgiau, nes tokie žmonės - gyvenimo saulės.

Knyga labai lengvai skaitosi. Nors rašytoja bandė sukurti tam tikrą nuotaiką aprašydama Liucijos bute vyraujantį chaosą, vaistažolių kvapus ir kitas detales, bet man knyga pasirodė panaši į dialogų rinkinį. Per mažai skirta dėmesio aplinkos aprašymui, veikėjų emocijoms, išgyvenimams... Norėjosi daugiau detalių kas yra ta Liucija, kaip ji atrodo... Kokia jos nosis... Koks balsas ar akių spalva...

Per mažai detalių...