#"Keli žingsniai kaip tapti sėkmingu žmogumi" ir kiti BLA BLA BLA

Pirmoji saviugdos knyga, kurią perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai, normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią. Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske - išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės, smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.

                                     

Po nesėkmingos pažinties su tokio žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas - susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.

Ką reikia žinoti apie saviugdos knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri ar net spalvoti...  Tiesiog mirga marga akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą, pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck it",  "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą", "Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis "fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai, ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų. Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų gyvenimą...

Saviugdos knygos nėra nei geros, nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą? Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui, pramogoms, meditacijai, apmąstymams...

Pabaigai... Siūlau imti ir skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas. Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau "nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių teiginių...  Pvz., neva jūsų siela it margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla... Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg instrukcijos, kurios tai primena?

Ir jau pačiai... pačiai... pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis... :D)