#Minimalizmo filosofija

Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).

Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 

Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,

b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,

c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,

d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,

e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,

f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:

„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay