#Memento mori

Šiandien skaičiau straipsnį apie kapų puošimo tendenciją Lietuvoje, kuri, manoma,

peraugs į madą. Ar tik man vienam šlykštu viename sakinyje greta matyti tokius žodžius kaip "mada", "kapinės" ir "tendencija"?

Tai kas vyksta Lietuvos kapinėse - tai dvasinio skurdumo išdava. Žmonės tarpusavyje varžosi kieno mirusiųjų giminių kapai sutvarkyti gražiau. Marmurinis kapas, balti akmenukai, didžiulės žvakės - ar tikrai to reikia į pomirtinį pasaulį iškeliavusiems? Manau, kad ne. Jiems jau vienodai ar ant kapo guli baltos rožės ar baltos chrizantemos. Jiems nerūpi kokio dydžio paminklas stūkso ant jų kapo ar kokio dydžio tvorelė juosia pasodintus gvazdikus... Visi tie atributai reikalingi gyviesiems. Nes tai neva rūpestingumo išdava...

Ar žinojote, kad pagal tai, kaip atrodo kapavietė galima atspėti kiek žmogus uždirba?

Ar žinojote, kad dėl kapaviečių tarp giminių vyksta intrigos?

Šlykštu!

Norėčiau, kad kapavietės būtu visos tokios pačios - akmeninis paminklas ir viskas. Nes dabar kapinės tapo sodininkystės ir daržininkystės varžybomis...

#Darija (Daria)

Vieną naktį naršydamas po interneto platybes pamačiau iškarpą iš kažkokio filmuko.

Iškarpa atrodė taip:

Mane patraukė šis paveikslėlis ir susiradau tą filmuką(serialą). Nuo pat pirmos serijos įsimylėjau pagrindinę filmuko personažę Dariją ir jos draugę Džeinę.

Šio serialo pagrindiniai komponentai: sarkastiški juokeliai, Darijos ciniškumas, gyvenimo ironija. Tiesa, iš šio serialo nesitikėjau "aštrumo". Pripažinsiu, kad mane atgrasė MTV logotipas ant serialo posterio. Tačiau, kaip visada vadovavausi principu "kaip gali sakyti, kad krevetės neskanios jeigu nesi jų ragavęs...". Šįkart paragavęs "krevečių" nepasigailėjau.

Taigi kokia yra Darija... Man patiko jos asmenybė. Darija nesirūpina savo išvaizda. Tokiu būdu ji deklaruoja, kad jai nesvarbu ką apie ją mano aplinkiniai. Pagrindinė veikėja yra šaltakraujiška, pasižyminti aštriu protu, nesivadovaujanti išankstinėmis nuostatomis...

Rekomenduoju!

Mano įvertis: 9/10

#Kaip bernelis iš provincijos sostinėje būsto ieškojo... (I)

Mano galvoje jau seniai kirbėjo mintis užfiksuoti tinklaraštyje visus kuriozus, kurie įvyko man per 3 studijų metus.

Vilniuje pradėjau gyventi sulaukęs 18 metų. 2013 m. rudenį, kai prasidėjo studijos, per vieną pažįstama radau butą, kurio šeimininkas pasiūlė už patrauklią kainą nuomotis kambarį. Ta patraukli kaina - 150lt/mėn. (fiksuotas mokestis). Žinojau, kad man teks kambarį dalintis su dar 2 žmonėmis, bet nežinojau, kad tie žmonės tai mergina su vaikinu - pora.

Gyventi teko su šeimininku, kuris pasirodo, kad yra pedantas iki kaulų smegenų. Aš tikrai neperlenkiu lazdos. Buto šeimininkas man skaitė 10 minučių moralą koks aš esu apsileidęs žmogus, kad palikau netvarkingai padėtas šlepetes šalia lovos. Prisimenu, kad pirmieji metai Vilniuje buvo sunkūs finansine prasme. Turėjau vieną porą žieminių batų, kurie per atolaidį visada permirkdavo. Vieną ketvirtadienį šeimininkas atėjęs iš darbo pradėjo šaukti ant manęs, kad nepakęs tokių netvarkingų batų savo bute. Man buvo aiškiai pasakyta, kad kitą kartą permirkę mano batai bus tiesiog išmesti pro langą iš penkto aukšto. Vėliau šeimininkas mane patikino, kad jis nemeluoja. Tą dieną nenorėjau šeimininko net akyse matyti ir 7 valandą vakaro, po paskaitų, dūmiau namo į kaimą. Tamsus žiemos vakaras, pūga, veidą žnaibantis šaltukas - šie draugai mane lydėjo iki pat namų. Namuose buvau 10 valandą vakaro.

Tame bute galiojo nerašytos taisykles. Šeimininkas turėjo "juodąjį" sąsiuvinį, kuriame buvo surašyti nuomininkų vardai. Prie tų vardų buvo dedami minusai ir pliusai. Man tai atrodė žaismingas reikalas. Kartais įsivaizduodavau, kad dalyvauju kokiame nors realybės šou. Juk renki pliusus ir minusus... Linksma. Tikriausiai jeigu būčiau surinkęs daug minusų, tai man grėstų išmetimas iš buto. Oi, pamiršau, kad tikriausiai balsavimo keliu žiūrovai galėtų mane sugrąžinti į šį realybės šou.

Aišku, aš žmogus ne durnas ir po mėnesio pradėjau suprasti kokios nerašytos taisyklės cirkuliuoja tame bute. Sužinojau, kad šeimininkas labai mėgsta ekologišką produkciją. Pradėjau jam iš kaimo vežti obuolius, pieną ir kitus dalykus. Bet pagrinde tai buvo obuoliai. Būtent raudonskruosčiai obelų vaikai man ir padėjo šiek tiek užsitarnauti šeimininko palankumo(gal ir pliusą kokį užsidirbau...). Pradėjau daugiau tūnoti bibliotekoje. Kai šeimininkas dirbdavo nuo ryto iki 13h, aš buvau namie. Kai jis grįždavo - droždavau į biblioteką. Vėliau, jis eidavo į kitą darbą nuo 18h. Tada aš grįždavau iš bibliotekos. Eidavau gultis 10h, nes būtent tą valandą grįždavo šeimininkas po antrojo darbo.

Kad negalvotumėte, kad esu totalus bambeklis, pasakysiu kelis, gyvenimo tame bute, pliusus. Pirmiausia - švara. Visada ideali švara. Šeimininkas dažnai actu dezinfekuodavo grindis. Kambaryje turėjau plazminį televizorių. Nemokamai naudojausi greitu beveliu internetu. O, dar didžiulis pliusas, per virtuvės langą atsiverdavo nerealiai graži Vilniaus panorama. Vaizdas pro langą tapdavo kvapą gniaužiančiu naktį, kai miestą puošė įvairių spalvų šviesos. To vaizdo aš niekada nepamiršiu. Gaila neturėjau fotoaparato...

O dabar sugrįšiu prie minusų. Kaip supratote, to buto didžiausias minusas - jo šeimininkas. Šeimininkas dažnai ateidavo po darbo ir visiems nuomininkams įkyrėdavo savo kalbomis. Ypatingai mane erzino jo kalbos apie pinigus. Vieną kartą šeimininkas gyrėsi, kad banko sąskaitoje turi keliasdešimt tūkstančių litų. Tačiau tai buvo vienas kartas. Kiti kartai pasižymėjo tuo, kad jis pastoviai bambėjo apie sunkią finansinę padėtį. Dažnai kartodavo, kad neturi už ką duonos nusipirkti. Aišku, tokios šnekos reiškia vieną - nuomininkai per mažai moka. Tiesiai šviesiai šeimininkas to nesakė.

Nuotykiai mano tame bute pasibaigė žiemą. Išsikraučiau. Atsimenu koks tada buvau laimingas... :D

To be continued...

#Gatvės pokalbiai apie knygas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-13-gatves-pokalbiai-apie-knygas/146524

Šiandien radau internete vaizdo įrašą, kuriame atsitiktiniai žmonės dalinasi savo mintimis apie knygas. Jiems buvo uždavinėjami štai tokie klausimai: "Ar skaitote knygas? Ką jums reiškia skaitymas? Kokias knygas mėgstate? Kaip atsirenkate ką skaityti? Kas knygą daro įdomią ir priverčia ją perskaityti iki galo? Ką žmogui duoda knygų skaitymas?".

Tame vaizdo įraše viena mergina pasidalino įdomiomis mintimis. Iš merginos atsakymo į klausimą "Kaip atsirenkate ką skaityti?", galima susidaryti nuomonę, jog jai yra labai svarbu, kad knygos autorius būtų geras žmogus. Mergina prieš skaitant knygą būtinai viską sužino apie autoriaus biografiją. Jeigu jį susidaro neigiamą nuomonę apie rašytoją iš jo gyvenimo aprašymo, tai pradeda nekęsti ir autoriaus kūrinio. Man asmeniškai šis faktorius nevaidina svarbios rolės, kai aš renkuosi knygą skaitymui. Aš darau visiškai atvirkščiai. Dažniausiai perskaitau kokią nors knygą, o tada pradedu domėtis tos knygos autoriaus gyvenimo aprašymu. Taip pat, manau, kad yra neteisinga vertinti knygą pagal autoriaus gyvenimą. Kaip pavyzdį pateiksiu Salomėją Nėrį. Žinau, kad šis žmogus gyvenime smarkiai nuklydo, tačiau Nėries poezija man labai patinka. Mano mylimiausia rašytoja Džanetė Vinterson yra sakiusi: "Kartą sukurtas kūrinys atsiskiria nuo kūrėjo ir jo savarankiškai būčiai nereikia pagalbos.". Tad kūrinį reikia vertinti kaip atskirą objektą. Negalima gretinti rašytojo charakterio, gyvenimo nuklydimų su kūriniu.

Domėtis autoriumi prieš skaitant jo knygą - reiškia gilintis į kontekstą. O tai gerai. Bet vertinti knygą per autoriaus gyvenimo prizmę - manau, kad taip neteisinga.

Bendrai paėmus, toji mergina vaizdo įraše, manau, kad yra perskaičiusi daugybę knygų, nes atsakydama į klausimą "Ką žmogui duoda knygų skaitymas?", paminėjo vieną iš svarbiausių knygos funkcijų - empatijos ugdymą. Man patiko jos mintis apie egocentriškumą. Žmonės skaitydami knygas darosi mažiau egocentriški.

Tikiuosi, kad Lietuva taps labiausiai skaitanti šalis pasaulyje...

#Voratinkliai

Oho kiek voratinklių šiame bloge...

Jau seniai nerašiau, nes vis mažiau laiko turiu prisėsti prie kompiuterio. Šią vasarą vėl įsidarbinau picų kepėju į tą pačią darbovietę, iš kurios praeitą vasarą išėjau su fejerverkais žadėdamas ten niekada daugiau nesugrįžti. Niekada nesakyk niekada - nuvalkiotas bet skaudus posakis. Įbridau į tą pačią upę, kurioje vos nepaskendau. Vienas pliusas, kad jau mėnesį iškentėjau ir man dar reikia šiek tiek pakentėti iki liepos 31 d. O tada - ATOSTOGOS. Būtent šių metų liepos 31 d. telefone nustatysiu priminimą: "Tik kvailiai lipa ant to paties grėblio du kartus! Protingi lipa ant šluotų ir skuodžia ieškoti nuotykių...".:D Šis priminimas mano telefono ekrane pasirodys 2017 m. pavasarį. O gal ir vasaros pradžioje. Jis man primins, kad mano gyvenimo kokybė priklauso tik nuo manęs. Dažnai šį svarbu dalyką pamirštu...

Šią vasarą planuoju:

• Aplankyti Kauną. Tikiuosi, kad Piratės kvietimas paklaidžioti po Kauną vis dar galioja. Visai norėčiau pasivaikščioti šio miesto gatvelėmis, pagaliau aplankyti Ivanausko muziejų, ir, dar kartą apsilankyti Zoologijos sode.
• Parašyti knygą. O tiksliai ją užbaigti. Nebeprisimenu kada buvau pradėjęs keverzoti romaną apie senus gerus laikus, kai žmonės vieni kitus degino ir skandino dėl raganavimo... Juokauju. Juokauju, kad tai buvo geri laikai.
• Nueiti į "Žuvytė Dori" filmo premjerą. Žinau :D Skamba kvailai... Bet jau visiems pažįstamiems sakiau, kad jei kada pasirodys Žuviuko Nemo tęsinys, tai aš pats pirmas drošiu į premjerą. Viena problemėlė... Nebusiu pats pirmas. Užsienyje filmuko premjera jau buvo birželio 17 d. Kiek žinau, Forum cinemas filmuką apie Dorę rodys tik rugpjūtį. Na... Ilgai dar laukti... Tačiau verta!
• Mesti darbą. Pagaliau kažkas lengvesnio. Šitą dalyką tikrai įvykdysiu. Jau rytoj pasibelsiu į viršininkės duris ir jai pranešiu džiugią naujieną, kad vienas iš blogiausių picų kepėjų istorijoje dirbs tik dar vieną mėnesį.
• Perskaityti nors 5 knygas. Praeitų metų vasarą sugebėjau perskaityti tik 3 knygas. Visos buvo lietuvių autorių. Kiek atsimenu, tai buvo Regimanto Dimos bestseleris, tremtinės atsiminimų knyga ir dar kažkas... Norėtųsi, kad šią vasarą viršyčiau nustatytą knygų skaičių. Planuoju perskaityti kelias vaikiškas knygas, kurias radau viename bloge po antrašte: "Vaikiškos knygos, kurias verta perskaityti suaugusiesiems". (https://www.knygos.lt/blogas/zanrai/knygos-vaikams/vaikiskos-knygos-kurias-verta-perskaityti-suaugusiesiems/), Tame sąraše yra Lois Lowry kūrinys  „Siuntėjas“. Įdomų tai, kad bloge apie šią knygą rašoma: Ši knyga anksčiau nei „Bado žaidynės“, „Divergentė“ ar kitos panašios knygos paaugliams supažindino jaunuolius su distopiniu pasauliu. Pagalvojau, jog šią knygą būtinai turėsiu perskaityti, nes dievinu tiek Bado žaidynes, tiek Divergentę. Iš to sąrašo skaičiau Lucy M. Montgomery ir, be abejo, Antoine de Saint-Exupéry knygą. Mažąjį princą skaičiau visai neseniai... Na, o apie Anę iš Žalstogių jau nieko nebeprisimenu. Tad dar kartą perskaitysiu.

Štai toks mano kuklus sąrašas... :)

#Jessica Jones

Nemėgstu filmų ar serialų apie superherojus. Nesu matęs nei vieno filmo apie betmeną ar supermeną. Nežinau kodėl, bet man tokie filmai visiškai nepatinka. Apskritai, nežiūriu nieko, prie ko prisideda Marvel kompanija. Išskyrus Iksmenus. Tai yra išimtis. Tačiau mano sąraše su Iksmenais puikuojasi ir serialas Jessica Jones.

Serialą pradėjau žiūrėti ne todėl, kad mane kažkaip būtų patraukęs jo aprašymas. Smalsumas mane privertė peržiūrėti nors vieną šio serialo seriją tam, kad sužinoti kaip sekasi mano mylimai aktorei - Krysten Ritter - gavusiai rimtesnį vaidmenį. Daugelis šią aktorę žino iš serialo Nepasitikėk bjaurybe iš 23 buto (Don't trust the bitch in apartment 23). Taip, ji tame seriale sužibėjo. Nors tai nebuvo kokia nors superinė komedija, o tik lėkšto amerikietiško humoro pavyzdys, tačiau seriale Krysten atsiskleidė kaip talentinga aktorė, kuri gali suvaidinti tikrų tikriausią badass. Seriale Jessica Jones aktorei teko panaši misija - suvaidinti bjauraus charakterio Jessica. Skirtumas tame, kad jei Don't trust the bitch seriale jos veikėja buvo linksma ir lengvabūdiška, tai Jessica Jones seriale, priešingai - veikėja yra protinga, mąstanti, gudri, šalta. Jessica Jones yra įdomi ir paslaptinga asmenybė. Žiūrint serialą norėjosi sužinoti kuo daugiau apie jos praeitį, kaip ji tapo tokia fiziškai stipri. Būtent serialo žavumas slypi tame, kad jis yra apie heroję, kuri neskraido, neleidžia lazerinių spindulių iš savo akių, nelydo metalo, nėra žalia... Ji yra fiziškai stipri, protinga, žavi ir sarkastiška...

Rekomenduoju visiems pabandyti pasižiūrėti šį serialą.

Mano įvertis - 9/10.

#Poteriados pabaiga

Perskaičiau visas Poteriados knygas ir galiu nedvejodamas pasakyti, kad tas laikotarpis per kurį man teko vartyti J. Rowling knygas buvo nerealus. Paraleliai teko mokytis sesijai, rašyti kursinį, ruoštis seminarams, bet žinojau, kad prieš miegą manęs laukia Hario Poterio knygos. Visai nesistebiu, kad žmonės, kuriems jau virš 40 metų skaito šią knygų seriją. Ji ir yra unikali tuo, kad "skaniai" skaitosi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai juk langas į visai kitą pasaulį, kuriame dar daugiau spalvų. Hario Poterio knygos perkelė mane į paauglystę. Jeigu turėsiu vaikų, tai būtinai jiems rekomenduosiu perskaityti šias knygas. Na, o galbūt ir pats jiems prieš miegą paskaitysiu...

Prisimenu, kai per lietuviškus tv kanalus per Kalėdas rodydavo Hario Poterio filmus. Tėvams jie patiko, tačiau man - ne. Man jie atrodė kvaili ir neįdomus. Tačiau perskaitęs visas knygas galiu pasakyti, kad nenuostabu, jog taip buvo. Filmai toli gražu neprilygsta knygoms. Skaitydamas knygas aš pats pasijutau lyg bučiau gavęs kvietimą mokytis burtininkų mokykloje - Hogvartse. Na, o filmai gana silpni. Jie neperteikia visų smagiausių siužeto elementų. Tačiau aktoriai parinkti puikiai. Vargu ar kas geriau įkūnytų Hermioną Ikyrėlę negu Ema Watson. Ši aktorė man pasirodė net "hermioniškesnė" už pačią Hermioną... :D

Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie teigia, kad Hario Poterio knygų siužetas yra paprastas ir nevertas dėmesio. Tikrai ne. J. Rowling puikiai įvaldžiusi plunksną ir jai keliskart pavyko mane vedžioti už nosies. Aš niekaip negalėjau suprasti kurioje pusėje, gėrio ar blogio, yra Hogvartso profesorius Severas Sneipas. Kartais net pasiklysdavau siužeto vingiuose. Įdomu tai, kad J. Rowling ne viską sunarpliojo. Internete pilna paveikslėlių, kurie pašiepia autorės pasirinktą "sistemą", kad Haris visada kaunasi su Voldemortu mokslo metų pabaigoje. Knygų skaitytojai juokauja, kad blogio valdovas Voldemortas rūpinosi Hario išsilavinimu...:D

Filmų ir knygų siužetai tampa įdomesni su kiekviena serija. 7 knyga jau netipiška J. Rowling stiliui. Siužetas pradeda banguoti o ne vystytis dinamiškai. Nuo to dar įdomiau, nes kelis kartus likau maloniai nustebintas, kai netikėtai prasideda kautynės tarp gėrio ir blogio knygos pradžioje. Taip pat 7 knygoje Voldemortas pagaliau pradeda aktyviau veikti(visai nesurūpindamas Hario Poterio išsilavinimu :D).

Pabaigai galiu pasakyti, kad visi privalo susipažinti su šiuo fenomenu knygų istorijoje.. :)