Užslinkusi juoda apatijos kepurė
ant paraudusių akių,
O praeities šešėliai jau seniai suėdę
Šiltai užkonservuotus prisiminimus.
Verksmingos dienos krištoliniais gniaužtas
apsivijo melancholišką kaklą
Ir ne tik smaugia pozityvumą,
bet ir negailestingai gręžia skrandį,
barsto baltą smėlį į akis...
Minčių štormas duoda savo,
Siautėja vandens drakonai.
O revoliucionierius pavasaris
Atrodo, kad dar taip toli...
Užtat sprendimas sausas ir aiškus -
Dar kentėti saulėtos laimės badą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą