#Memento mori: Vaiduliai

Kadaise lietuviai tikėjo, kad nedorėliai žmonės numirę vaidenasi.

Sakoma, jog tai velnias įlenda į nedorėlių odą ir vaikšto žemėje kaip žmogus.

Tokiu pavidalu velnias nieko nebijo.

Gali net vaikščioti po bažnyčią nebijodamas šventinto vandens.

Tokią būtybę žmonės vadindavo vaiduliu.

I.

Naktį per kapines eidamas žmogus randą tuščią grabą. Norėdamas patirti kas bus, drąsuolis atsigula tuščiame grabe ir laukia. Prieš vidurnaktį atbėga vaidulis ir prašosi, kad kuo greičiausiai žmogus jam leistų į grabą atsigulti, nes jo laikas baigiasi.

- Kur tu buvai? - klausia žmogus.

- Buvau vestuvėse, uždusinau jaunąją ir jaunąjį, - nerimastingai atsako vaidulis.

- Pasakyk kaip juos reikia atgaivinti ir įleisiu į grabą.

Vaidulis nenoromis išduoda paslaptį:

- Reikia jaunuosius patrinti numirėlio rūbo atkarpa ir jie atgys.

Kai žmogus leidžia vaiduliui atsigulti į grabą, kapas vėl užgriūva.

Sakoma, kad vaidulis tol vaikščioja, kol nesužinai jo paslaptį.