Pirmoji saviugdos knyga, kurią
perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas
mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti
normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių
kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai
užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau
nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai
bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai,
normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią.
Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali
būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės
rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis
skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti
nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi
atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos
knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske
- išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms
saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės,
smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.
Po nesėkmingos pažinties su tokio
žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo
sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė
papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš
pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas -
susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie
kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs
knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir
tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.
Ką reikia žinoti apie saviugdos
knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri
ar net spalvoti... Tiesiog mirga marga
akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą,
pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck
it", "Subtilus menas nekrušti
sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą",
"Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų
mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis
"fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku
turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai,
ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų.
Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo
gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl
tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas
manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų
gyvenimą...
Saviugdos knygos nėra nei geros,
nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po
knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti
Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis
vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo
vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų
istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą?
Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug
praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau
nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims
kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo
dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro.
Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu
dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis
savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar
stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir
tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui,
pramogoms, meditacijai, apmąstymams...
Pabaigai... Siūlau imti ir
skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas.
Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau
"nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių
teiginių... Pvz., neva jūsų siela it
margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla...
Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir
tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt
pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg
instrukcijos, kurios tai primena?
Ir jau pačiai... pačiai...
pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į
laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra
universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis...
:D)
