#Kelios mano humoreskos...

(Nr. 1) Gėriau, žmoną mušiau, narkotikus vartojau, stotyje nakvojau, motinai melavau, bet kad sekmadienį praleisti šv. mišias... Aš sau to tikrai neleisiu!
---
(Nr. 2) Pešlemėkas! Veidas baltas lyg vanilinis zefyras, plaukai lyg karčiai išsidarkę ir tos mažos niekšiškos akys...

Stop. Čia juk mano atspindys.
---
(Nr. 3) – Kodėl atsidūrėte pragare?
– Nes dažnai vartojau žodžius pinigėliai ir sąskaitėlė.
– Taip jums ir reikia!
– O jūs?
– Aš tik žmogų nužudžiau.

#Keli maži dalykai, kurie sukelia didelį džiaugsmą...

Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir matyti, girdėti bei užuosti lietų...
Kai savaitgalio vakarą su tėvais žiūriu filmą...
Kai su močiute bei krikšto dukra žaidžiu kortomis...
Kai lietingą rudens vakarą asfaltas blizga lyg juodoji upė...
Kai užmiegu vakare su knyga rankose ir tas miegas būna pasakiškai saldus...
Kai kažkam padovanoju knygą iš savo bibliotekos...
Kai lapai nusidažo auksine spalva, kai iškrenta pirmas sniegas, kai sprogsta pumpurai pavasarį...
Kai randu kvapą gniaužiantį serialą, knygą ar filmą apie distopinį pasaulį...
Kai knygoje atrandu mintį, kuri mane priverčia sustoti ir susimąstyti...
Kai važiuojant automobiliu per radiją groja mėgstamą dainą...
Kai mylimi muzikos atlikėjai po ilgos pertraukos sugrįžta į sceną...
Kai atsibudęs ryte su šypsena pasitinku naują dieną...
Kai subrandinu idėją naujai knygai...

#Rašytojų dienos ritualai

Daugelis esame linkę romantizuoti rašytojų darbą. Tačiau realybėje tame nėra daug romantikos. Tik karališkas atkaklumas, užsispyrimas, kantrumas, darbas, darbas ir dar kartą darbas. Kadangi pats rašau romanus, tai galiu papasakoti apie savo kūrybines kančias. Neturiu rašymo rutinos, griežto grafiko. Rašau kiekvienais metais po knygą. Dažniausiai pradedu rašyti atslinkus rudeniui, o baigiu knygą vėlyvą pavasarį. Rašau tada, kai turiu laiko ir noro. Ir tai yra atsakymas kodėl esu toks neproduktyvus. Vieną pažįstama atnešė man knygą apie menininkų dienos ritualus. Pasirodo, kad beveik visi rašytojai buvo nusistatę darbo grafiką, kurio griežtai laikėsi. Jie nelaukė įkvėpimo, nes tokiu atveju per savo gyvenimą būtų parašę vos kelias knygas...

Francas Kafka rašydavo naktimis, nes gyveno su šeima ankštame bute. Tik tokiu paros metus jis galėdavo susikaupti. Dienomis rašytojas dirbo. Neretai ir viršvalandžius. Viename laiške savo draugui Kafka rašė: Rašyti sėdu pusę vienuolikos (retai kada iki pusės dvylikos) ir dirbu tol, kol jėgos, nusiteikimas ir sėkmė leidžia, paprastai iki pirmos ar antros trečios nakties, o kartą rašiau net iki šešių ryto.

Būdamas jaunas J. V. Getė buvo pajėgus rašyti visą dieną. Sendamas rašytojas suprato, kad produktyviausias yra rytais: Dabar prie antrosios Fausto dalies galiu dirbti pirmoje dienos pusėje, kai jaučiuosi pailsėjęs, išsimiegojęs ir įgavęs jėgų, dar nenuvargintas absurdiškų buities smulkmenų.

Čarlzo Dikenso vyresnysis sūnus apie tėvą yra atsiliepęs taip: joks miesto klerkas taip sistemingai nesilaikė tvarkos nei jis, joks banalus, monotoniškas, įprastas darbas, negalėjo būti padarytas punktualiau ar dalykiškiau, nei jis kurdavo tekstus. Dikensas dirbo tyloje, atskirame kabinete. Rašytojo rutina: 7:00 keldavosi, 8:00 pusryčiaudavo, 9:00 pradėdavo rašyti. Darbas tęsdavosi iki 14:00. Būtent tada rašytojas pietaudavo. Įprastai jis per dieną parašydavo 2,000 žodžių. Produktyviausiomis dienomis Dikensas parašydavo dvigubai daugiau.

Džordžas Orvelas negalėjo išsilaikyti vien tik iš rašymo. Mokytojo pareigos palikdavo mažai laiko rašymui. Laime Orvelas turėjo gerą tetą, kuri surado jam išeitį - darbą viename Londono knygyne. Rašytojo darbotvarkė: 7:00 keldavosi, 8:45 atidarydavo knygų parduotuvę. Ten likdavo valandą, o toliau iki 14:00 būdavo laisvas. Per laisvas valandas Orvelas rašydavo. Nuo 14:00 iki 18:30 dirbdavo knygyne.

Stivenas Kingas laikosi griežto grafiko. Rašytojas rašo kiekvieną mielą dieną nedarydamas jokių išimčių (kalba eina apie jo paties gimtadienius, kitas šventes). Kingo dienos norma - 2,000 žodžių. Jis startuoja 8:00 ar 8:30 ir rašo maždaug iki 13:30. Popietės ir vakarai lieka kitoms veikloms.

#Kišeninis darbo skelbimų žodynėlis

Draugiškas kolektyvas – tai reiškia, kad pirmą dieną jums visi šypsosis. Ir net padės. Bet viskas praeis. Jau kitą dieną į tavo pagalbos šauksmą niekas neatsilieps. Tave jau įdarbino, tai pats ir kapanokis. Welcome to the fucking club!

Socialinės garantijos – už lango XXI a. (jeigu ką). Kažką dar motyvuoja socialinės garantijos?

Lankstus darbo grafikas – slenkantis darbo grafikas. Tiesiog sąvoka slenkantis darbo grafikas skamba žymiai geriau. Čia tas pats jei vietoje indų plovėjas parašysime bliūdų vadybininkas. Jaučiat skirtumą?

Laiku mokamas, stabilus atlyginimas – vis dar primenu, kad už lango XXI a.!

Apmokymai neturintiems darbo patirties – kalba eina apie įmones, kuriose dažnai keičiasi darbuotojai.

Stabili darbo vieta – darbas tinkliniame prekybos centre arba restorane.

Minimalus darbo užmokestis su galimybe augti – po kažkiek laiko pridės kelis eurus prie minimumo.

#Skaitymo metai...

Įsidarbinęs knygyne užsibrėžiau tikslą per metus perskaityti 50 knygų. Ir man pavyko. Studijų metais perskaitydavau 10-15 knygų per metus. Tai labai mažai... Mano alkis knygoms su kiekvienais metais vis augo ir augo. Bet pagaliau aš jį pradėjau malšinti. Daug knygų perskaičiau važiuodamas troleibusu į darbą (pvz., "Tiesiog vaikai"). Kelias knygas skaičiau savo telefone (visos buvo atsiųstos iš Naujas vardas internetinio puslapio). Che, kelias knygas perskaičiau darbe per pertraukas (pvz., "Vyvenimas", "Visi meluoja").

Tadam...

2018 m. perskaitytų knygų sąrašas:

1.      Jurga Lago "Liucija"

2.      "Duokit fraką"

3.      Ajahn Brahm "Dramblys, kuris pamiršo laimę"*

4.      Donatas Paulauskas "Feminizmas - žodis, kurio negalima minėti"*

5.      Peter Wohlleben "Paslaptingas medžių gyvenimas"*

6.      Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?"*

7.      Beata Tiškevič "Vyvenimas"*

8.      Andrė Eivaitė "Valstybės tarnautojos dienoraštis"*

9.      Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis"

10.  David Lynch "Pagauti didžiąją žuvį"

11.  Alberas Kamiu "Svetimas"*

12.  Petra Bock "Mindfuck"

13.  J. K. Rowling "Linkiu tau geros kloties"

14.  Patti Smith "Tiesiog vaikai"*

15.  Roman Gari "Aušros pažadas"*

16.  William Soroyan "Tėti, tu keistuolis"

17.  Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pabaiga"

18.  Artūras Tereškinas "Nesibaigianti vasara"

19.  Peter Wohlleben "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį"*

20.  Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje"*

21.  William Golding "Musių valdovas"

22.  Charles Bukowski "Paštas"

23.  Dale Carnegie "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms"

24.  Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra"

25.  Joey Graceffa "Edeno vaikai"

26.  Laura Čeber "Būk, kuo nori būti"

27.  Kamel Daoud "Merso. Naujas tyrimas"

28.  Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu"*

29.  Bertil Marklund "Skandinaviškas menas gyventi. 10 patarimų, kaip geriau jaustis ir ilgiau gyventi"

30.  Bertil Marklund "Japonizmas"

31.  Paulo Coelho "Alchemikas"

32.  Anthony Gunn "Būk laimingas!"

33.  Jay Asher "Trylika priežasčių kodėl"

34.  Kazys Boruta "Baltaragio malūnas"

35.  Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę"*

36.  Oprah Winfrey "Mano gyvenimo atradimai"

37.  Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"*

38.  Haruki Murakami "Išgirsk vėjo dainą"

39.  Oleg Šurajev "Knygą gali parašyti bet kas" (greičiau, kad peržiūrėta knyga... nei perskaityta :D)

40.  "Jo Šventenybė Dalai Lama: apie pasaulį"

41.  H. G. Wells "Nematomas žmogus"*

42.  Loreta Puskunigė "Po skambučio"

43.  Popiežius Pranciškus "Dievas yra jaunas"

44.  Kastytis Sarnickas "Turnė"*

45.  Justinis Žilinskas "Sarbintai"

46.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą"*

47.  Gabriel García Márquez "Kelionė po rytų Europą"

48.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Šulinis"*

49.  Sandra Bernotaitė "Laisvojo rašymo elementai"

50.  Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų"*

* pažymėjau knygas, kurias rekomenduoju perkaityti visiems.

O dabar... vyšnia ant torto!

Top 10:

1. Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?" - mano mylimiausios rašytojos autobiografinis romanas. Šią knygą nusipirkau už kelis eurus per knygų mugę (tche, geras laimikis). Grįžęs namo iš karto pradėjau skaityti. Jeanettes gyvenimo vingiai yra labai įdomus. Homoseksuali autorė pasakoja apie savo jaunystę, kurią praleido religinės fanatikės namuose...
2. Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę" - skaitant šią knygą mano gyvenimas buvo paženklintas juoda praradimo dėmė. Mirė mano tėčio brolis nuo narkotinių medžiagų perdozavimo. Tai buvo šeimos tragedija. O dar ta akistata su vidiniais demonais ir fobijomis... Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas žmogus. Kūrinys padeda pažvelgti į mirtį iš skirtingų taškų.
3. Roman Gari "Aušros pažadas" - kūrinys apie sūnaus ir motinos ryšį. Tėvai dažnai per savo atžalas siekia realizuoti save, įgyvendinti palaidotas svajones. Jiems tai antrasis šansas. Bet vaikams tai gali būti kilpa ant kaklo. Eidami tėvų išmintais takais, atžalos gali būti pasmerktos nelaimingam gyvenimui.
4. Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą" ir "Šulinis" - Laura Sintija Čeniauskaite, lenkiuosi prieš Jus žemai... Ši rašytoja meistriškai aprašo aplinką, žmonių išgyvenimus, minčių štormus, plaukų sruogas ir širdies tvinksnius... Antrą kartą gyvenime skaitydamas aprašymus šaukiau: "Dar, dar, dar!" (pirmą kartą aprašymais užbūrė Lucy Maud Montgomery).
5. Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje" - nuostabi knyga, kuri padeda priimti savo tamsiąją asmenybės pusę. B. B. Taylor atsisako saulėto katalikų bažnyčios požiūrio į gyvenimą. Juk katalikybėje dažnai viskas dalinama į gėrį ir blogį, į tamsą ir šviesą... Autorės nuomone nevalia atsisakyti savo tamsos. Ją reikia pažinti ir prisijaukinti it tamsoje tūnantį žvėrį.  
6. Patti Smith "Tiesiog vaikai" - neeilinės asmenybės istorija. Įsimylėjau Patti Smith ir jos kūrybą. Dabar dažnai knygyne klausausi jos dainų. Knygą skaičiau sunkiu gyvenimo periodu. Atrodė, kad esu visiškas nevykėlis... Naujas darbas sukėlė daug streso. Bet Patti Smith man priminė tai, ką aš ir pats puikiai žinojau. Viskas yra laikina/viskas priklauso nuo manęs. Jei kažko nuoširdžiai siekiu, būtinai ir pasieksiu. Reikia tik kantrybės.
7. Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes" - įsivaizduokit... Senukas susilaukia 90 metų ir gimtadienio proga sugalvojo sau dovaną... pasimėgauti karšta naktimi su nekalta paaugle. Po karštos nakties jis įsimyli. Juk niekada nevėlu gyventi, išmokti kažką naujo ir... įsimylėti.
8. Kastytis Sarnickas "Turnė" - maniau, kad šiame top'e atsidurs Andrė Eivaitė su savo knyga, BET... Mano rankose atsidūrė "Turnė". Skaitydamas šį kūrinį juokiausi susiėmęs už pilvo. Puikus darbas!
9. H. G. Wells "Nematomas žmogus" - autorius yra mokslinės fantastikos klasikas. Tikrai skaitysiu visus šio rašytojo kūrinius. Didžiausią įspūdį paliko nematomo žmogaus išgyvenimai. Lyg pats Velsas aprašytų savo patirtį...
10. Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų" - paradoksas... vienintelė vieta, kurioje esame 100% atviri - internetas. Google paieškos laukelyje mes išpažįstame visas savo nuodėmes, atskleidžiame paslaptis ir nebijome pasmerkimo.

#Minimalizmo filosofija

Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).

Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 

Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,

b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,

c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,

d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,

e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,

f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:

„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay

#Skvernelis...

Penktadienį nusipirkau žavų papūgos Nimfos jauniklį. Kai paukštukas buvo narve, atėjo tėvai pažindintis su nauju šeimos nariu.

– Kaip jį vadinsi? – paklausė manęs mama.

– Dar nežinau, – atsakiau.

Tuo metu tėtis įdėmiai žiūrėjo į didėles ir išraiškingas paukštuko akis.

– Aš žinau kaip ji vadinsime! – staiga sušuko džiaugsmingai tėtis. – Čia gi Skvernelis!

– Nu jo! Tiksliai! – sutiko mama pripuolusi prie narvo. – Skverni, Skverni!

Nors buvau kategoriškai prieš tokį vardą, bet jam prilipo...